„Šalin grandines – laisvės, laisvės, laisvės, laisvės! Visada būti pasiruošus pakeisti viską, išskyrus Viena: veržimąsi. Tai troškulys. (…)
Geriausia, ką galima padaryti – tai neturėti jokių išankstinių įsikaltų idėjų ir principų; o! Moraliniai principai, normų ir taisyklių sąvadas, „ką reikia daryti“ ir „ko nedera daryti“, visos įsikaltos idėjos, iš moralinio požiūrio taško, iš vystymosi (progreso) požiūrio taško, o paskum visi socialiniai ir proto (mentaliniai) sąlygiškumai – nėra sunkesnių kliūčių, nei šios. Pažįstu žmones, kurie gaišo dešimtmečius tam, jog įveiktų vieną iš tokių proto konstrukcijų!
Jei gali būti iš tiesų tokiu, atviru — iš tiesų atviru, paprastume… nežinojimo paprastume, kuris žino, kad yra nežinojime… štai šitaip… pasiruošę priimti visa, kas ateina… tuomet, gali būti, kažkas ir įvyks./ Motinos Agenda“
Iš pirmo žvilgsnio ši citata atrodo prieštaringai. Kaip čia Taip, jokių taisyklių?! Kaip šitaip galėjo rašyti šventa moteris, Šri Aurobindo bendražygė? Patalpinus šią ištrauką viename iš socialinių tinklų, atėjo toks komentaras:
„Kažkaip prisiminiau ne tokį seną įvykį – Kražių žudiką, keturioms moterims atėmusį gyvybes… jis tobulai vykdė principus, nurodytus šioje citatoje. Jokių moralinių normų, tik veržimasis.“
Iš tiesų, šio komentaro autorius iš dalies teisus. Viena iš hermetinių aksiomų teigia – priešybės panašios, tačiau skiriasi laipsniu. Stovintis ratas ir greitai besisukantis ratas atrodo vienodai. Rodos, kad abu nesisuka. Tačiau tarp jų – virpesių praraja: vienas iš tiesų nesisuka, o kitas sukasi tiek greitai, kad akis negali to pastebėti ir jai atrodo, kad ir šis ratas stovi vietoje.
Čia kalbame žmonėms, kurie vienaip ar kitaip dirba (kam nepatinka „dirba“, tuomet ilsisi) su savimi. Kas yra tos taisyklės ir įvairios „normos“? Kas jus įtikino jų realumu? Čia nenorime nieko paneigti. Ypač išorinės reikalo pusės – vienokių ar kitokių socialinių pasekmių už padarytus veiksmus. Tie, kas iš tiesų dirba su savimi, supranta, jog kalba eina apie vidinį darbą su savimi, vidinę laisvę-nelaisvę.
Kas gali gimti iš nelaisvės? Tik nelaisvos nelaisvės išvestinės. Ir tik vidinė laisvė atveria kelius proveržiui. Čia tuojau kažkas pasakytų:
- Kaip gi taip, negi visiems viskas galima?
Teatsako į šį klausimą kiekvienas sau pats. Tačiau tik laisvė atveria kelius. Suprantama, iš šio simbolinio taško galima eiti aukštutiniu keliu, o galima žemutiniu. Vieną iš žemutinių kelių ir paminėjo komentaro autorius. Tačiau atsiveria ir aukštutiniai keliai. Todėl ir kalbame tiems, kas eina arba pasiruošęs eiti jais.
Argi įgavęs laisvę tuojau pulsite ją piktnaudžiauti? Gali būti, jog iš tiesų imsite daryti tai, ko seniai troškote, tačiau neleidote sau dėl šių vidinių įdiegtų/įsidiegtų taisyklių. Tai panašu į užtvanką, kurią anksčiau ar vėliau vandens spaudimas gali pralaužti. O dabar jūs pašalinate visas užtvankas, vanduo veržiasi į laisvę. Tai, kas buvo labai seniai įkalinta – dabar laisva. Tai ir karminis išsivalymas. Kas bus po to, kai visas vanduo išbėgs? Kiek to vandens yra? Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus likimo.
Taip – laisvė pavojinga. Tačiau ar galime dėl šio „pavojaus“ surakinti ir įkalinti patys save?
Iš tiesų, mūsų laisvė visada su mumis, niekas jos negali iš mūsų atimti. Tačiau nuo vaikystės patiriame milžinišką spaudimą, socialinės inžinerijos spaudimą. Mums aiškinama, kas teisus, o kas klysta, koks tikėjimas geras, o koks netikęs, kas draugas, o kas priešas. Tikras smegenų plovimas. Dažnai tai „socialinei inžinerijai“ priešinasi (tegu ir nesąmoningai) jauni žmonės, dar nespėję užmiršti laisvės skonio.
Suprantama, žmogaus vystymasis vyksta tam tikrais etapais. Ir Mokytojas gali paskirti mokiniui laikinus apribojimus, kurie padėtų jam deramai peržengti slenksčius dvasiniame kelyje. Tačiau yra skirtumas tarp laisvo žmogaus ugdymo ir bukos propagandos-programavimo. Gal kiek ir sutirštinu spalvas, o gal ir ne.
Paminėtas aukštesnysis kelias kalba pats už save. Atsilaisvinus nuo visų įsikalbėtų/primestų programų ir taisyklių – skristi į viršų, į esybės centrą, atlikti, kaip dabar mėgstama sakyti, kvantinį proveržį. Skristi gali tik laisvas paukštis.
Kiek mes šiandien galime suvokti? Tiek, kiek veržiamės eiti aukštesniuoju keliu. Veržimasis. Ne žemyn, o aukštyn. Kai tas veržimasis toks stiprus… Lyg žmogaus karščiausioje dykumoje, kuris trokšta stiklinės vandens. Tai lyg gyvybės ir mirties klausimas. Tai yra veržimasis.
Kaip šios citatos komentaruose socialiniame tinkle parašė Kaza Baba-Haridas: „Juk padėtis dažna ir labai gerai pažįstama – tas, kuris dar nežino, kad nežino, negali atpažinti ir šio teksto esmės, nes „žino“ kol kas dar geriau už visus mokytojus ir meistrus…“
Iš tiesų, mes daug ką žinome. Tačiau šis žinojimas yra iš mažosios raidės, jis sąlygiškas ir ribotas. Ir šis mūsų sąlygiškas žinojimas uždengia Suvokimą.
Paleisti viską, atkurti tyrą vaiko protą. Būti imliu, atviru, geranorišku, džiaugsmingu… Mokytojas Jėzus prieš du tūkstančius metų pasakė: „Būkite kaip vaikai“. Tačiau mažai kas jį suprato.
Tuos tūkstantmečius religijos ir tų darinių vadai valdė aukštesniuoju vardu. Valstybės kovėsi, kariavo tarpusavyje ir liejo kraują. Ir viskas – dėl „aukštesniųjų idealų“. Ką mes matome šiandien? Tuos pačius konfliktus, religiniu, etniniu, valstybinių pagrindu. Ir visos besiriejančios pusės atstovauja “tiesą”, toliau sėdamos prievartą. Tą savo “tiesą” jos visaip pagrindžia ir įtvirtina valdinių galvose ir širdyse. Tai narvas paukščiui laikyti. Ir nesvarbu, iš kokio metalo jis padarytas, kaip paukštis šeriamas ir prižiūrimas. Svarbu tai, kad jis negali skristi, arba sugrįžta, kaip gerai išdresiruotas balandis.
Tik laisvė, vidinė laisvė atveria kelius. Ji visad buvo ir yra čia. Tik mes nuo mažens buvome įtikinėjami, kad yra kažkokie iš viršaus nuleisti “įsakymai”, kad viskas seniai nuspręsta, kas teisus, o kas klysta… Beje, dar visai neseniai nesutinkančius degindavo ugnyje, vadindami “raganomis” ir “eretikais”.
Žinoma, jog išorinis pasaulis gyvena, vadovaudamasis vienokiomis ar kitokiomis taisyklėmis. Dvasiniai mokymai taip pat ugdo žmogų, remdamiesi vienokia ar kitokia dvasine patirtimi. Tačiau kiekviena taisyklė turi savo ribas. Ėjimas aukštesniuoju keliu yra vidinė laisvė, atvirumas, pasirengimas priimti tai, ką siunčia gyvenimas. Tai vidinė darna, o ne maištas. Pusiausvyra, o ne chaosas.
Kartais patariu žmonėms prajausti visų šio pasaulio taisyklių sąlygiškumą. Nebūti automatu, nepaklusti joms automatiškai. Tiek daug visokių taisyklių prigalvota! Svarbiausia yra vidinis Atpažinimas. Tai lyg atspirties taškas skrydžiui. Po to jau nebesvarbu, kokių taisyklių išoriniame plane jūs laikysitės/nesilaikysite.
Ką gi daryti, kaip atpažinti? Giliai įkvėpti ir iškvėpti. Sustoti. Sugrįžti į Šerdį, iš kurios viskas ir kyla ir sugrįžta. Visi sąlygiškumai yra laikini ir baigtiniai. Tapti Vaiku, atgauti pirminę tyrą sąmonę. Tada (jei ši Malonė nusileis į jus) sustos visi vertinimai ir lyginimai, protas ims jungti, o ne skirti.
Štai šis Atpažinimas. Visas mano “mažasis žinojimas” yra sąlygiškas ir ribotas. Didysis gi Žinojimas žodžių neturi, dėl jo nereikia kovoti, jo nereikia “nešti”, jis neprašo misionierių pagalbos. Jis Yra. Visad šalia.
Tai ir yra Žinojimas-nežinojimas, tai laisvė ir kelias. Ir tuomet…
„Jei gali būti iš tiesų tokiu, atviru — iš tiesų atviru, paprastume… nežinojimo paprastume, kuris žino, kad yra nežinojime… štai šitaip… pasiruošę priimti visa, kas ateina… tuomet, gali būti, kažkas ir įvyks./Motina“
R.G.Narajanas
2015 lapkritis
P.S. Citata:
Daugelis yra savo pačių aistrų ir įsitikinimų nelaisvėje, sukurdami aplink save nepriėmimo ir atstūmimo aplinką. Kaip su tokiais virpesiais galima prieiti prie Mokytojo spindinčios auros?
Jūsų veržimasis yra sulaikomas jūsų tinklo, praplėšti kurį galite tiktai jūs patys. Jūs gyvenate lyg savo minčių kokone, o griežti įsitikinimai padaro šį tinklą tvirtu, lyg kalėjimas.
Jūs veržiatės į Šviesą, į laisvę ir tuo pačiu metu nenorite tapti minkštais. Jūsų pasipūtimas kartu su jūsų prietarais sulaiko jus klydimų žiedo viduje, už kurio sienų yra laisvė.
Tatjana Platonova
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt