Po(u) kaini (kaimi). Rami vieta, esanti ramybėje, Ramybės kaimas (Romuva???). Tokia žinia yra užkoduota dabartiniame šios vietos pavadinime (šis pavadinimas minimas nuo 1661 metų).
Netoli Duobelės, ant stačių kalvų ir gilių klonių maždaug 500 ha plote ošia Puokainių miškas. Jame ilgus šimtmečius glūdi didi šventykla, kartais Latvijoje vadinama latviškais X failais. 1995 metais, ėmus kirsti mišką, atsivėrė akmenų karalija. Grupė entuziastų apgynė šią vietą nuo naikinimo, ėmė rastis pėsčiųjų takeliai, iki šiol savanoriai valo akmenis ir atidengia vis naujus klodus. Daug savanorių darbo čia įdėta, iš visos Latvijos važiuoja žmonės iki šiolei.
Šventykla yra milžiniško dydžio. Daugelis čia atvažiuoja tikėdamiesi pasveikti arba prisiminti protėvių išmintį. Bioenergetikai seniai pastebėjo, jog paslaptingos „akmenų upės“, krūsnys, jau nekalbant apie pavienius įvairių skvarmų (formų) akmenis – galingos energijos tėkmės vietos.
Kai kurie aiškiaregiai tvirtina, jog čia buvusi centrinė baltų šventviečių sistemos vieta. Amerikiečių antropologas Martinas Grėjus, aplankęs Puokainius teigė, kad ši vietovė pagal sakralinės geometrijos principus yra susijusi su kitose šalyse esančiomis šventvietėmis.
Čia daugybė akmenų ir vis daugiau jų atsiveria, toliau šalinant žemės sluoksnį: kai kurie sukrauti į krūsnis, iš jų suformuotos terasos, taip pat jie sukrauti lyg energetinės gyslos „akmenų upės“. Upės „suteka“ į krūsnis, sudarydamos slėpiningą akmenų voratinklį. Šis voratinklis galimai – žinių saugykla, laukianti tų, kurie išmoks perskaityti čia saugomas žinias.
Žemiau – tekstas, kuris buvo užrašytas apsilankymo Puokainiuose metu.
„Anksčiau ši vieta pavadinimų neturėjo, tačiau visi ją žinojo. Žiemgalių šventykla, kurią jie paveldėjo iš protėvių. Svarbi vieta visai Baltijai, visam baltų kraštui. Buvo pašvęsta anapusiniam perėjimui, anapusinei būčiai, Vėlinui. Ir ne tik. Tai ir senoji Žinyčia. Kaip kiekvienoje didelėje šventykloje, buvo vietų, kuriose gyvavo įvairios dievybės ir jų skvarmos (formos). Arba, kitaip tariant, vietos, akmenys ir jų kompleksai, buvo joms pašvęsti.
Viena pagrindinių šventyklos vietų yra Altorinis akmuo, dabar čia vadinamas Didžiuoju. Jis pats save vadina „Svaistiks Akmens“ arba senobiškiau „Svaistika Akmena“. Tikras Visatos akmuo, dar galėtų būti pavadintas Saulės ir Mėnulio akmeniu. Simbolizavo dangaus skliautą, vienoje akmens pusėje randame Saulę, o kitoje – Mėnulį, aplink daug žvaigždžių, svastikų ir pentagramų pavidalais. Matyt, šis garbingas akmuo buvęs šventyklos komplekso centre.
Visas kompleksas – eilė šventųjų kalvų (alkų) ir slėnių, su juose išdėstytais akmenimis bei jų kombinacijomis: akmenų ratais, akmenų takais (meridianais, energetinėmis linijomis), šventaisiais šaltiniais bei vandens telkiniais.
Apvalyti atsivėrė du prūdai, beje, išgrįstais akmenimis krantais. Jie šalia, lyg dvi akys: šiltasis ir šaltasis. Atsistojus tarp jų ir ištiesus delnus į šonus, nuo vieno sklinda šiluma, o nuo kito – šaltis.
Latvija – ąžuolų kraštas, jų čia labai daug, jie sodinami ir yra pagerbti žmonių. Užtenka jų ir šventvietėje. Aptikom vieną – labai stiprios energetinės struktūros, kurį pavadinom Ąžuolo Dvasia. Po 100 ar 200 metų ji atsiskleis, kai ąžuolas pasieks tikrosios brandos metą.
Kaip ir daugelis senųjų protėvių šventyklų, po ilgos geležies amžiaus tylos, Puokainiai bunda. Šis budimas vyksta pamažu. Daug iš to, kas paslėpta, taps atskleista, atėjus metui. Tas laikas nenumaldomai artėja. Juk yra saugoma baltų Veda, kuri bus sugrąžinta žmonėms. Tiems ainiams, kuriems ji ir priklauso, – yra išsaugota Prabočių išmintis ir Gyvoji patirtis, Rėdos įstatymai.
Perduota iš kartos į kartą gyvuoju žodžiu ir Gyvojo Žodžio. Perdavai nutrūkus fiziniame lygmenyje, išmintis su jos nešėjais, garbingaisiais žyniais – kriviais, pasiliko laukti sąmonėjimo aušros. Tas laikas jau arti. Pirmieji saulės spinduliai jau spalvina horizontą, tačiau pati saulė dar nepakilo. Šie pirmieji saulės spinduliai lyg šviesos pasiuntiniai pranešą saulę greit kilsiant. 2011 06 25, Puokainiai – Tukums, Latvija“
Dar daug yra šioje šventykloje įstabių vietų: vyrų ir moterų problemas sprendžiančių akmenų; yra gyduolių, yra taikintojų. Nuostabūs medžiai ant Skambančio kalno, išaugę tam tikra tvarka sukuria sakralią tylos ir vienybės su gamta erdvę. Dvi milžino akys, kaip jas vadina šios vietos saugotojai – šiltas ir šaltas vandens telkiniai. Surasite ir Laimos akmenį, Gyvatės akmenį, Nuotakos akmenį ir daug kitų.
Prie Nuotakos akmens poros gali įsitikinti, ar tinka vienas kitam, Gyvatės akmuo apvalo ir gydo. Sakoma, kad „Dievo lovos“ akmuo padeda susilaukti vaikelio…
Šiandien kiekvienas pasiima tiek žinių ir išminties, kiek paimti gali. Vieta dar laukia savo atradėjų, Žinyčios nešėjų. Nuojauta šnabžda, kad čia tikrai gali būti būtent ta vieta, kur ainiams yra išsaugota baltų Veda…
Juk vien jos dydis (iki šiol ribos nėra aiškios) įkvepia pagarbą Prabočių darbštumui ir pasišventimui. Nedaug pasauly tokių surastum.
Šventykla glūdi prie pat dabartinės Lietuvos sienos – aplankykit.
Dėkojame Tau, Žinyčios Viešpats, už išmintį, kuria daliniesi tiek, kiek šiandien priimti galim. Dėkojame Tau, lenkiamės Tau.
R.G.Narajanas
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
P.S. Ką mums gali papasakoti žodis „akmuo“? Šio žodžio linksniai „akmens“, „akmeniui“ ir t.t. nurodo pilną šio daiktavardžio formą, kurią, pamenu, naudojo dar mano babytė – Akmenas. Senojoje prokalbėje, matyt, „akmena“. Pas latvius – akmens.
Šiame žodyje – akmena – slypi keletas žinių (informacijos) klodų. AK-KA – yra gyvenimo judesio, energijos ir jėgos anagrama. Ka – tai judesys į išorę, o ak – į vidų. Tai kelio atgal, į Šaltinį, simbolis. Iš KAro į amžinąją taiKĄ. Tiurkų kalbose „ak“ reiškia baltą spalvą. Balta – iš pasaulio spalvų raiškos grįžimas į Vienį – baltą. Balta spalva yra arčiausiai To, kas viską sukūrė.
„Mena“, pirmiausia, – atminti. Akmuo mena žinią, jis gali tarnauti, lyg informacijos talpykla. Jis „mena“, pats būdamas Viešpaties ženklu, jo simboliu. Šiuolaikiškai jį pavadintume susitelkimo objektu, per kurį pasiekiamas platesnis suvokimas.
„Men“ – taip pat aliuzija į žmogų bendrąja prasme, tiksliau tai, kas žmogų daro žmogumi, – jo protą, suvokimą. Indų pasaulėvydoje senovės didvyris Manu simbolizuoja dievą – protėvį, pirmąjį žmogų, davusį ainiams įstatymus ir gyvenimo sanklodą. Manas sanskrite reiškia protą (kuris pasireiškia trimis lygmenimis).
Šis „manas“ – tai bendrinis Visatos proto elementas, būdingas ir akmeniui, ir žmogui. Tik nedidelė dalis šio bendrojo sąmoningumo yra mums įprastas žmogaus protas.
AK-ME-NA pagal pirminius garsus reiškia: AK – gyvenimo judesys į vidų, šaltinio link; MA – Motinos galia, akmens kaip materijos elementas, šis garsas stovi centre ir palaiko struktūrą, todėl ji labai stabili; NA – pirminė sąmonė-vanduo, iš kurio iškilo visa, kas yra.