Atlikdami jogą ar kitas dvasines pratybas, kartais įsivaizduojame, kad svarbiausia yra skaityti dvasingas knygas, taisyklingai kvėpuoti, daryti fizinius pratimus ir t.t. ir pan. Dažnai užmirštame, kad vienas svarbiausių, o gal ir pats svarbiausias dalykas dvasinio kelio pradžioje – laikytis tam tikrų elgesio (etikos ir moralės) principų.
Jogai nepripažįsta tradicinės Vakarų moralės, teigdami, kad šios etikos esmė – tai ką kiti galvoja apie tave, yra vienpusiška. Ji pagrįsta visuomenės nuomone apie žmogų. Jogai sau taiko kitokius požiūrius. Jie kalba apie minčių ir norų suvaldymą, jų įvaldymą. Svarbu ne ką kiti galvoja apie tave, o kas esi iš tikrųjų. Moko būti sąžiningiems patiems prieš save. Mintis yra medžiagiška, todėl ji taip pat svarbi, kaip ir pats veiksmas.
Todėl dvasinė praktika prasideda nuo pagrindų: laikymosi tam tikrų taisyklių. Jogoje tai – pirmosios dvi Aštanga (aštuoniapakopės) jogos pakopos – jamas (yamas) ir niyamas (niyamas). Jos dar vadinamos Saviaukla ir Saviugda ir aprašytos senovės indų išminčiaus Patandžalio veikale „Jogos sutros“.
Neįsitvirtinus jose – lyg statytume savo dvasinį namą be pamatų. O tai gali būti pavojinga. Kur nukreipsime jogos pratybomis sukurtą agną (energiją)? Jei energija veršis per pirmąsias dvi čakras – Muladharą ir Svadhisthaną – turėsime papildomų rūpesčių ir sustiprinsime jau esamus.
Gali būti taip, jog norai ir aistros dar labiau sustiprės. O mes, sukurdami papildomą agną (energiją) pratybomis, toliau tenkinsime nesibaigiančius norus, įgeidžius. Arba mūsų įprastas ego pataps dvasiniu egoizmu. Išaugintas dvasinis ego-izmas gali būti ir pavojingesnis, nei paprastasis, medžiaginis. Tai vienodai liečia ir visas kitas dvasines kryptis. Juk ne šiaip sau rišis (išminčius) Patandžalis rašė apie yamas:
„Šis Didysis Įžadas yra visuotinis, neapribotas gimimu, vieta, laiku ar aplinkybėmis“ (II, 31 sutra).
Reiškia, kad jų laikytis privalu visiems, net labiausiai pažengusiems jogams. Taigi, yamas Patandžalio sutrose vadinamos Didžiuoju Įžadu – Mahavratam. Taip pat tai lyg dvasiniai vartai, pro kuriuos patenkama į naują – dvasinį – pasaulį.
Mokytojai griežtai perspėja, kad nesilaikant šių taisyklių galimi rimti medžiaginio kūno ir psichikos sutrikimai. Vienas iš Jogos sutrų komentatorių M.Govindanas rašo:
„Nestabilūs savosiose žiniose įvairių dvasinių krypčių adeptai kartais ignoruoja jas (yamas ir niyamas) ir kaip išdavą užsitraukia sau nemalonumus arba visišką žlugimą“.
Laikas nuo laiko iš žmonių, atliekančių jogą, girdžiu pasakymus, kad „visa yra viena“, arba „įvyks taip, kaip turi įvykti“ ir pan. Jei ši pasaulėjauta yra sutvirtinta patirta sąmonės būsena – puiku (bet ar daugelis gali tai patvirtinti, likę patys su savimi???). Kitu atveju, dažnai tokia pseudofilosofine eklektika bandome lyg figos lapeliu pridengti nubrėžtų principų (yamas ir niyamas) nesilaikymą. Kam kažko siekti, keisti savo charakterį ir įpročius, vystyti dvasinę valią, jei „viskas kyla iš vieno šaltinio“, „visa yra viena“ ir t.t.
Kam kasdieniniame gyvenime daryti gerus darbus, padėti žmonėms? Juk viskas bus, kaip „turi būti“, kaip nulemta. Tokie požiūriai, nesustiprinti patyrimu ir intuityviu žinojimu, aukštesniuoju suvokimu, – dažnai veda į buitinį fatalizmą ir saviapgaulę, tampa savotišku pasiteisinimu prieš save patį.
Šiame pasaulyje yra įvairių pasaulėžiūrų. Viena iš jų – „advaitinė“ (nedvilypumas). Tačiau tai ne proto - vakarietiška filosofija, o rytietiškas intuityvus suvokimas per patirtį. Tai patirtis, o ne samprotavimai apie patirtį. Tik pačiam patyrus, posakis „visa yra viena“ prisipildo tikrosios prasmės. Kol protas yra dvilypiame (juoda-balta, myliu-nemyliu ir t.t.) buvime, jis negali užčiuopti gilesnius gyvenimo brėžinius. Ar laisva valia yra, kaip nežinojimo sukelta regimybė? Yra laisva valia ar jos nėra? Tai klausimas meditavimui, prajautimui ir patirčiai. Į jį nėra paprasto atsakymo vien prote: “taip“ arba „ne“.
Pvz., žmogus skęsta ežere, o tu jo negelbėji. Atseit todėl, kad esi „advaitistas“. Teigdamas: „galbūt jam lemta nuskęsti…“ (gal būt taip tiesiog nepripažindamas sau, kad išsigandai ir neryžtingai trypčiojai vietoje). O po viso to, dar ėmeisi samprotauti už Dievą, – gyventi žmogui ar mirti! Taip riboto suvokimo ego (ahamkara) prisiima pseudoabsoliuto vaidmenį. Tačiau tai tik saviapgaulė ir vien regimybės.
Argi tu supratai aukštesnę Valią? Ar tau žinomi Viešpaties keliai? O gal Dievas ir pasiuntė tave ton vieton tam, kad padėtum skęstančiajam? Ir abu išmoktumėte savąsias pamokas. Kas žino? Ir kas gali nuspręsti, gelbėti ar ne, jeigu ne tu pats: čia ir dabar?Juk visi mes tik įrankiai Aukštesniosios Valios rankose? Neskubėkime atsakyti….
Todėl didelio Kelio pradžioje, prieš patys tapdami advaita, turime tapti yama ir niyama. Ne tiesiog laikytis šių taisyklių, o tapti jomis. Žinoma, viskas vyksta pamažu ir suvokimas skleidžiasi, lyg lotoso žiedas nakties tyloje. Atsibundi ryte – o jis jau žydi…
Dabar laikas išvardyti šias rytų šventraščiuose užrašytas taisykles.
1. Ahimsa – neprievartos arba susitaikymo ir taikos principas. Tai visaapimanti taika, prievartos atsisakymas, mintimis žodžiais ir darbais.
2. Satyam – tiesos (suvokimo) principas. Ištikimybė Tiesai, aukštesnysis, intuityvusis suvokimas.
3. Asteya – sąžiningumas. Pirmiausia, sąžiningumas prieš patį save.
4. Brahmacharya – skaistumo, arba energijos išsaugojimo, principas. Skaisčios mintys, jausmai, žodžiai, kasdienio elgesio ketinimai bei gyvenimo agnos (energijos) išsaugojimas bei tikslingas nukreipimas.
5. Aparigraha – savarankiškumo principas. Tai neprisirišimas, buvimas virš medžiagiško pasaulio ir Stebėtojo būsena.
6. Anekantavada – įvairovės principas. Šis principas teigia, jog Tiesa, arba Tikrovė gali būti suvokta skirtingais būdais, skirtingais keliais. Ir joks atskiras požiūris nėra visa Tiesa.
7.Kshama – buvimo principas. Jis moko būti čia ir dabar, dabartyje, negyventi prisiminimais ir nekurti ateities svajonių – smėlio pilių.
8. Daya arba Atjautos principas. Atjauta nėra jausmas, kuris galėtų būti pavadintas gailesčiu. Atjauta yra gilus vidinis ketinimas, apsisprendimas – suprasti ir padėti.
9. Dhriti arba Patvarumo principas – tai sugebėjimas likti pusiausvyroje, nepasiduoti baimei ar džiaugsmui, nesileisti įsiūbuojamam jausmų švytuoklės.
10. Mitahara arba Saiko principas. Jis taip pat kalba apie pusiausvyrą ir vidurio kelią darbuose, žodžiuose ir mintyse. Imti iš gamtos tik tiek, kiek tai yra būtina. Valgyti nei per daug nei per mažai ir t.t.
11. Saucha arba Švaros principas – švara visais lygmenimis – medžiagišku, jausminiu, protiniu (minčių švara). Taip pat dvasinė tyra, neaptemdyta nežinojimo, nesuvokimo.Tik į švarų indą nusileidžia Malonė tikrojo Žinojimo pavidalu.
12. Santosha arba Pasitenkinimo principas. Tai reiškia, kad žmogus yra patenkintas tuo, kaip yra. Jis nesirengia keisti pasaulio, o keičia save.
13. Tapas arba Paprastumo principas. Kartais šis principas suprantamas kaip askezė, tačiau jis yra daug bendresnio pobūdžio. Tai reiškia, kad žmogus ugdo žmogiškąjį paprastumą ir geranoriškumą.
14. Svadhyaya arba Sąvasties pažinimo principas. Paprastai sakoma, kad šis principas reiškia šventraščių studijas. Giliau – tai savityra ir pagaliau,- tikrojo savęs pažinimas. Kas aš esu? Štai pagrindinis klausimas, į kurį derėtų atsakyti jogui.
15. Ishvara Pranidhana arba Suvokimo principas.Šio principo įgyvendinimas – tai Kūrėjo suvokimas – Brahma Vidya. Pradiniame lygmenyje – tai tiesiog bandymas prajausti dieviškumo buvimą bei mažinti ego pasireiškimus.
16. Dana arba Dalijimosi principas. Siekis dalintis su žmonėmis tuo, ką turi, nelaukiant ir nesitikint atlygio. Dalintis galima tiek daiktiškais, tiek dvasiniais dalykais: daiktais, darbais patirtimis, žiniomis, jausmais ir t.t.
Visi žmonės yra jogai, tik vieni apie tai žino, o kiti – ne. Tie, kurie žino, turi didelį privalumą.
DAUGIAU APIE SAVIAUKLĄ IR SAVIUGDĄ GALIMA ŽIŪRĖTI ČIA.
R.G. Narajanas, 2008 m.
***
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt