Tai R.G.Narajano straipsnis, paruoštas kaip priedas svamio Ramajandos knygai „Krija joga“. Užbaigiamasis straipsnis. Čia kalbama apie jogos ir kitų dvasinių praktikų fundamentą – Saviauklą ir Saviugdą (Yamas, Niyamas).

Aštuonios jogos pakopos

Patandžalis išskiria aštuonias jogos pakopas. Todėl jo jogos mokykla dar vadinama aštuoniapakope joga arba Aštanga (aštuoni – sanskr.) joga. Tai lyg žmogaus tobulėjimo laipteliai, vedantys į aukščiausią sąmoningumą.

Apie pirmąsias dvi pakopas – Saviauklą ir Saviugdą (Yamas ir Niyamas) savo knygoje laisva forma rašo svamis Ramajanda. Jos dar vadinamos Veiksmo (Kriya) joga. Trečioji pakopa vadinama Asana arba Kūno Padėčių pakopa. Tai stabilios pozos meditacijai įtvirtinimas. Ketvirtoji – Pranajama arba Kvėpavimo Įvaldymo, tiksliau gyvybinės energijos, dar vadinamos prana, įvaldymo pakopa. Penktoji – Pratjahara arba Dėmesio Atitraukimo, juslių ir jutimų įvaldymo, jų atitraukimo nuo išorės objektų vidun, pakopa.

Paskutinės trys pakopos yra aukščiausios jogos praktikos, dar vadinamos Samjama (einančios kartu, neatskiriamos arba esminės – sanskr.). Šeštoji pakopa – Dharana arba Koncentracija. Septintoji – Dhjana arba Meditacija. Ir paskutinė aštuntoji – Samadhi arba Susiliejimo pakopa, aukščiausia sąmonės būsena, buvimas tikrojoje Sąvastyje. Ši paskutinė iš esmės jau net negalėtų būti vadinama pakopa, nes jogo sąmonė jau yra už visų dualistinių įvardijimų ir apribojimų. Svamis Šankarananda Giris taip aiškina samjamą: „Dharana, dhyana, samadhi yra beveik tapačios. Todėl vadinama samjama – susiję, apjungti, kaip vienas. Kartais net negalima atskirti kur prasideda ir baigiasi kontempliacija, meditacija ir samadhi. Jei viską darysite giliai, su meile, nebūsite įsitraukę į šį gyvenimą. Viską darykite su meile – tada būsite laisvi.“

Saviauklos(Yamas) dalys

 Rišis Patandžalis Saviauklos (Yamas) pakopą suskirstė į penkias dalis.

 Pirmoji iš jų – Ahimsa arba Susitaikymo ir Taikos (neprievartos) principas. Jį simbolizuoja pirmoji čakra Muladhara. Tai visaapimanti taika, prievartos nenaudojimas, jos atsisakymas, nekenkimas jokiam gyvam padarui mintimis, žodžiais ir darbais. Nepavydėjimas niekam ir niekada. Susitaikymas čia yra suprantamas labai plačiai, kaip visuotinis elgesio imperatyvas. Atmetama pati prievartos panaudojimo idėja. Neprievarta yra ne prievartos neigimas, o susitaikymas ir Sąmoningumo teigimas, todėl, mūsų nuomone, vartotinas terminas yra būtent Susitaikymas.

Susitaikymo teigimas vyksta etapais, tai ilgas dvasinis procesas. Pirmasis lygmuo nesielgti netinkamai, nekalbėti netinkamai, ir pagaliau negalvoti netinkamai. Pakeisti negatyvias mintis pozityviomis. Išmokti šį pozityvumą stebėti, kad jis taptų tvarus ir veiksmingas. Pagaliau pati žmogaus dvasinė esmė susilieja su šiuo principu. Sakoma, kad žmogus, tobulai įgyvendinęs Susitaikymo principą suvokia paukščių ir žvėrių bendravimo būdus, pastarieji jį priima kaip Gamtos dalį, kuri ne tik kad negali pakenkti – jam esant pati kenkimo ir prievartos idėja išnyksta. Toks žmogus buvo didysis Indijos jogas ir šventasis Ramana Maharišis. Iš lietuvių – rašytojas, mistikas Oskaras Milašius. Tokie žmonės savimi yra įkūniję Gėrį ir Grožį, Tiesą ir Meilę.

Antroji Saviugdos dalis – Tiesos-Suvokimo (Satyam) principas. Jį simbolizuoja antroji čakra Svadhisthana. Tai ištikimybė tiesai. Tiesos laikymąsis mintyse, žodžiuose ir darbuose. Buitine prasme šis principas kviečia kalbėti tiesą, net mintyse nenukrypti nuo tiesos ir teisingumo. Įgyvendinti tiesą veiksmuose ir kasdieniniuose darbuose. Būti sąžiningam pačiam prieš save. Aukštesniame dvasiniame lygmenyje – išmokti atskirti Tikrą nuo netikro. Tiesa yra jos suvokimas ir tai yra aukštesnysis, intuityvusis suvokimas.

 Dažnai šie du pirmieji principai gana sunkiai dera tarpusavyje. Tiesos sakymas gali žeisti žmogų. Atrodę teisingais veiksmai tikrovėje gali pasirodyti ne tokie jau teisingi. Kaip bebūtų, tai kiekvieno žmogaus kasdienės pamokos ir pasirinkimai. Kai vidinė pusiausvyra yra atrasta, tokių situacijų, kai šie principai „pykstasi“ tarpusavyje arba yra pernelyg laisvai traktuojami, tampa vis mažiau.

 Trečioji dalis – Astėja arba Sąžiningumo principas. Jį simbolizuoja trečioji čakra Manipura. Sąžiningumas nesavanaudiškumas – tai ne tik būti sąžiningu su aplink esančiais žmonėmis. Tai sąžiningumas prieš patį save. Tai nėra lengva, kol protas yra aktyvus ir įvairūs sielos evoliuciją stabdantys įpročiai yra veiksmingi ir nevaldomi. Nedisciplinuotas protas valdo kaip išmano žmogaus veiksmus ir sprendimus per jo mintis, pasiųsdamas visokių pasiteisinimų ir žemesnei žmogaus prigimčiai naudingų paaiškinimų. Ego siekia išvengti tikrojo Sąžiningumo. Kuris pirmiausia yra sąžiningumas prieš patį save. Įtvirtinti Sąžiningumo principą padeda Stebėtojo būsenos (Sakshi bhutam) įtvirtinimas, žvilgnis į tai, kas vyksta, per vidinę, dvasinę prizmę. Fizinio kūno ir proto atskyrimas nuo dvasinės prigimties yra Amžinasis gyvenimo virsmų Stebėtojas. Tai dvasinis Suvokimas to, kas vyksta iš tikrųjų, o ne tai, kas yra diktuojama žemesniosios prigimties valdomų juslių. Pradžioje derėtų imti savo gyvenimą stebėti lyg kino filmą.

 Pasak svamio Šankaranandos Girio, didžiausi „vagys plėšikai“ yra mūsų juslės – akys, ausys, protas. Nes jie nuolat yra išorėje ir kažką iš jos „ima“. Todėl reikia nustoti „vogti“, žinoma, perkeltine prasme. Nesavanaudiškumas aukštesniąja dvasine prasme yra Žinojimo joga – Žiniana. Kai žmogus pasiekia platesnį sąmoningumą, suvokia, jog ribos tarp „aš“ ir „jie“, tarp „savų“ ir „svetimų“ yra iliuzinės (maya). Visi mes, visas pasaulis yra viena ir neatskiriama sąmonė. Kol tokios praktinės patirties nėra, žmogus tiesiog praktikuoja Tarnystės (karma) jogą taip, kaip sugeba, mokosi aukoti ir padėti kitiems, kaip sau pačiam.

 Ketvirtoji Saviugdos dalis – tai Brachmačarijos arba Skaistumo principas. Ją simbolizuoja ketvirtoji čakra – Anahata. Tai skaisčios mintys, jausmai, žodžiai, kasdienio elgesio motyvai. Kartais šis principas suvokiamas siaurai, kaip seksualinės energijos įvaldymas. Tai tik viena iš Skaistumo principo dalių. Šis įvaldymas taip pat pasireiškia įvairiais dvasiniais lygmenimis. Pirmiausia – švara visais žmogaus būties lygmenimis. Fizine švara, emocijų švara, minčių švara, dvasine švara.

 Seksualinė energija, seksualumas kaip žmogaus fizinės prigimties dalis – labai stipri energija. Jos neišeis tiesiog „užspausti“. Su ja teks sugyventi ir pamažu mokytis sublimuoti arba pakeisti, t.y. žemesnius lygmenis paversti aukštesniais. Kol paprastas seksualumas netaps aukščiausiu dvasinės kūrybos pradu. Kartais yra galvojama, kad užtenka vien susilaikyti nuo lytinių santykių. Tačiau tenka susilaikyti ir nuo minčių apie tai. O tai pavyks tik tuomet, kai susilpnės atitinkamos vasanos ir samskaros (įspaudai –trafaretai subtiliuosiuose žmogaus energetiniuose lygmenyse). Tai laipsniškas ir ilgas procesas. Jam gali padėti teisingai atliekamos jogos praktikos – Tarnystės (karma) joga, Atsidavimo (bhakti) joga ir kt. Svamis Šankarananda Giris Skaistumo principą vadina pasitikėjimo, savo gyvybinių syvų, įvairių gyvenimo galimybių išsaugojimo principu. Toks žmogus, nuolat yra Brahmos (Dievo Kūrėjo) būsenoje. Tokie buvo visų tautų didieji išminčiai ir šventieji. Tai gyvenimo energijos išsaugojimo ir tikslingo nukreipimo principas.

 Ir paskutinė, penktoji Saviauklos dalis yra Aparigraha arba Savarankiškumo principas. Jį simbolizuoja penktoji čakra – Višudha. Tai nepriklausomo ir savarankiško gyvenimo principas. Juo sekant, atsisakoma visų dovanų, nelegalių ir neteisėtų pajamų. Taip pat šis principas reiškia, kad žmogus neturėtų kaupti perteklinių turtų ir nuosavybės. Apsiribojant tuo kiekiu, kuris reikalingas normaliam žmogaus gyvenimui. Suprantama, kad terminas „normalus“ gali būti suprantamas ir traktuojamas įvairiai. Vidiniai reikalavimai įprastą gyvenimą vedančiam žmogui bei vienuoliui taip pat yra skirtingi. Tiesiog šis principas skatina įvaldyti „turėjimo“ aistrą. Vėlgi, neužtenka vien fiziškai kažko neimti ar neturėti. Jei yra noras gyventi prabangiai, turėti daug (ne)reikalingų daiktų, savaime jis pradingsta retai. Būtina iš vienos pusės aiški pastanga riboti besaikį kaupimą ir vartojimą, o iš kitos pusės – teisingai atlikti jogos praktikas, kurios pamažu panaikintų gilumines šios aistros priežastis (samskaras, vasanas). Ir svarbiausia – būti savarankiškam. Nes tik savarankiškas, nepriklausomai mąstantis ir šioje būsenoje esantis žmogus, gali sėkmingai praktikuoti jogą bei kitas dvasines kryptis. Pasak svamio Šankaranandos Girio Savarankiškumo principas – tai buvimas virš visko, visų išorinių pasaulio pasireiškimų – materijos, minčių, emocijų, virš iliuzijų ir fantazijų. Tai tobulas Stebėtojas. Tokiu atveju jogas gali išvengti fanatizmo, kategoriškumo ir besaikių vertinimų. „Jei nevykdote sadhanos (dvasinės praktikos – aut past.) viskas tampa fanatizmu“, perspėja svamis Šankarananda. Savarankiškas žmogus yra savo gyvenimo ir jo pasireiškimų Stebėtojas. Jis veikia ir neveikia – jis nėra įsitraukęs į „gyvenimo pjesės“ vyksmą, vadindamas jį tiesiog žaidimu. Taip jis mokosi atskirti Tikra nuo netikra. Iš vienos pusės, nežiūrėti į gyvenimą perdėtai rimtai (humoro jausmas nepakenktų), iš kitos – priimti išbandymus, kaip būtinas pakopas augimui ir brandai.

 Kalbėdamas apie Saviauklą (yamas), Svamis Šankarananda yra pabrėžęs, jog tai – pusiausvyra ir harmonija. „Stipriosios žmogaus savybės turi rodyti atjautą silpnosioms. Taip pasiekiama pusiausvyra. Kas yra pusiausvyroje, yra harmonijoje. Ir visa tai kartu vadinama Yama. Jūs leidžiate viskam gyventi jumyse, tiek kūne, tiek gyvenime. Ir būti taikoje.“

 Šios penkios Saviauklos dalys nėra „sugalvotos“ Rišio Patandžalio, arba būdingos vien Patandžalio jogai. Tai yra universalūs dvasiniai dėsniai, kylantys iš paties slapčiausio Būties slėpinio. Jie veikia lyg gamtos dėsniai ir žmogaus sielos evoliucijai turi pirmaeilę reikšmę. Šie principai – lyg paprasčiausias praktinės psichologijos vadovėlis. Todėl Rišis Patandžalis gali būti laikomas vienu pirmųjų žmonėms žinomų psichologų.

Papildomi Saviauklos (Yamas) principai

 Šių principų teigimas yra būdingas ne tik jogos pasaulėžiūrai. Labai panašius principus deklaruoja ir, pavyzdžiui, Džainų religija. Vienas iš papildomų labai svarbių džainų pasaulėjautos principų – tai pasaulėžiūrų arba požiūrių Įvairovės principas, vadinamas Anekantavada. Šis principas teigia, jog Tiesa, arba Tikroji Realybė gali būti suvokta skirtingais būdais, skirtingais keliais. Ir joks atskiras požiūris nėra absoliuti Tiesa. Tiktai nušvitę žmonės gali pažinti visą Tiesą, kokia ji yra (Sanathana Dharma). Visi kiti turi tik dalinį žinojimą, gyvena savo mažajame pasaulyje (Uppa Dharma). Įvairovės principas ugdo toleranciją ir suvokimą, kad pasaulis yra įvairus, jame telpa daug požiūrių ir koordinačių sistemų. O religijos ar dvasinės kryptys atspindi dalinę tiesą, vesdamos į Visuminį Suvokimą. Jame jos ir ištirpsta, tapdamos visaapimančia pasaulėžiūra.

 Dar šventraščiuose yra užrašytas Kšama arba Buvimo principas. Jis moko būti čia ir dabar, dabartyje, negyventi prisiminimais ir nekurti ateities svajonių – smėlio pilių. Praeities jau nėra, o ateitis dar neatėjo. Amžinas „čia ir dabar“ visuomet su mumis. Neįvertindami dabarties momento, laukdami ateities arba gailėdamiesi praeities, vėjais paleidžiame dabartį. Buvimo principas suteikia pilnatvę.

 Vienas iš esminių Sikhų religijos principų – Daya arba Atjautos principas. Jis užima svarbią vietą ir budizmo pasaulėjautoje, Mahatmų teosofijos mokymuose. Atjauta negimsta mechaniškai, tai vidinis požiūris, įgalinantis suprasti ir priimti kitą žmogų ar žmonių grupę, suvokti ir prajausti tuos žmones vedančius motyvus. Nenusigręžti nuo pasaulyje egzistuojančio skausmo, darant visa geriausia, ką tuo metu sugebame. Atjauta nėra emocija, kuri gali būti pavadinta gailesčiu. Atjauta yra gilus vidinis ketinimas, apsisprendimas – suprasti ir padėti.

 Dhriti arba Patvarumo principas – tai sugebėjimas likti pusiausvyroje, nepasiduoti baimei ar džiaugsmui, nesileisti įsiūbuojamam jausmų švytuoklės. Pusiausvyra gali būti fizinė, emocinė, mentalinė ir dvasinė. Širdies dvasiniame centre (Anahata) yra ir pusiausvyros centras. Tai lyg mūsų Didieji vartai. Juos atvėrus, atsiveria Kelias. Pusiausvyra yra įkūnytas Stebėtojas (Sakshi Bhutam), kurio aukščiausias lygmuo – tyla stebi tylą. O pradėti stebėseną galima tiek nuo aplinkinio, tiek vidinio pasaulio pasireiškimų. Vidumi neįsitraukti į paties gyvenimo siūlomus žaidimus, o stebėti lyg teatro scenos vyksmą.

 Ardžava arba Sąžiningumo principas, fiziniame lygmenyje vengiant negerų darbų ir poelgių, emociniame – nešvarių emocijų, mentaliniame – netinkamų ir nešvarių minčių. Svarbiausia būti sąžiningam pačiam prieš save. Blaiviai vertinti savo pasiekimus ir nesėkmes. Pasak svamio Ramajandos, toks sąžiningumas pirmiausia reiškia ištikimybę savo aukštesniajam „aš“.

 Dar yra užrašytas Mitahara arba Saiko principas. Jis taip pat kalba apie pusiausvyrą ir vidurio kelią darbuose, žodžiuose ir mintyse. Imti iš gamtos tik tiek, kiek tai yra būtina. Valgyti nei per daug nei per mažai ir t.t. Jį tenka derinti su Tapas arba Paprastumo principu, kuris pateikiamas Saviugdos dalyje.

Penkios Saviugdos (Niyamas) dalys

 Saviugda (Niyama) taip pat turi penkias dalis. Primoji vadinama Saucha, arba Švaros principu. Jį simbolizuoja pirmoji čakra – Muladhara. Fiziniame lygmenyje tai fizinio kūno švara (tiek išorėje, tiek viduje), astraliniame – jausmų ir troškimų švara ir tyrumas, mentaliniame – minčių tyrumas, aukštesniuose planuose – sielos (dvasinis) tyrumas, neaptemdytas nežinojimo ir nesuvokimo. Tik į švarų indą nusileidžia Malonė tikrojo Žinojimo pavidalu. Švara yra dvasinio proceso pradžia ir pabaiga. Iš švaraus žmogaus gimsta švara, jei žmogus nešvarus – jis gimdo nešvarą, kuri pasireiškia kaip meilės nebuvimas, disharmonija ir kančia. Švarus žmogus įgyja gebėjimą atskirti Tikrą nuo netikro ir, tuo pačiu, priimti pasaulį tokį, koks jis yra.

 Todėl Antroji Saviugdos dalis įvardijama kaip Santoša arba Pasitenkinimo principu. Jį simbolizuoja antroji čakra – Svadhisthana. Šis principas reiškia, kad žmogus yra patenkintas tuo, kaip yra. Jis nesirengia keisti pasaulio, o keičia save. Tai visiškai nereiškia kasdienio susitaikymo ir inercijos. Žmogus veikia, remdamasis aukštesniosios dvasinės prigimties formuojama motyvacija, jį veda tyri vidiniai motyvai. Tuo pačiu Santoša yra Dievo valios ir dvasinių įstatymų priėmimas savimi. Suvokimas, kad apreikštoji Kūrinija turi tam tikrą tvarką. Esant pusiausvyroje, nėra sunku jos laikytis. Žmogus pusiausvyroje – laisvas žmogus. Laisvas veikti ir neveikti. Kai šie dvasiniai principai tampa žmogaus sąvasties dalimi, žmogus priima Viešpaties valią kaip savo: „tebūnie tavo valia… nes Tavo yra karalystė jėga ir šlovė per amžius. “ (Mt. 10-13).

 Trečioji dalis – Tapas arba Paprastumo principas. Jį simbolizuoja trečioji čakra – Manipura. Kartais šis principas suprantamas kaip askezė, tačiau jis yra daug bendresnio pobūdžio. Tai reiškia, kad žmogus ugdo žmogiškąjį paprastumą ir geranoriškumą. Gyvena paprastai, kukliai, nesinaudoja kitų patarnavimais, pvz., nesamdo tarnų, viską siekdamas atlikti pats. Yra saikingas valgant, miegant, priimant juslinius pojūčius ir t.t. Sudėtinė Tapas dalis yra askezė, tačiau ji turi būti derinama su Saiko (Mitahara) principu. Šis klausimą savo knygoje deramai išaiškina svamis Ramajanda.

 Ketvirtoji dalis yra Svadhaja (Svadhyaya) arba Sąvasties pažinimo principas. Jį simbolizuoja ketvirtoji čakra – Anahata. Paprastai sakoma, kad šis principas reiškia šventraščių studijas. Giliau – tai savianalizė ir pagaliau,- tikrojo savęs pažinimas. Kas aš esu? Štai pagrindinis klausimas, į kurį derėtų atsakyti jogui. Kūnas, protas, charakteris, savybės? Atsakymo žodine forma nėra. Jis ateina studijuojant autoritetingus liudijimus (šventraščius), kartojant mantras ar maldas ir atliekant kitas praktikas. Šis kelias veda į Pažinimo – Žinojimo (Jnana) Jogą. Šventieji tekstai skaitomi ne protu, o intuicija, pajuntama vidinė erdvė ir reikšmės „už žodžių“. Pamažu praktikuotojas pats tampa šiomis reikšmėmis, suliedamas savo sąmonę su iš Anapus (Param) ateinančiu Žinojimu. Sąmonę panardinama į Savasties prigimtį (Paramatman). Pradiniame etape, žinoma, tai tiesiog šventų knygų skaitymas ir bandymas suvokti pateikiamas prasmes.

 Ir penktoji dalis vadinama Išvara Pranidhana arba Suvokimo principu. Jį simbolizuoja penktoji čakra – Višudha. Šio principo praktinis įgyvendinimas – tai Kūrėjo suvokimas – Brahma Vidya. Toks žmogus mato pasaulį, kaip tobulą Kūrėjo kūrinį, paremtą tobula tvarka (dvasiniais principais). Tai gyvenimas, per praktinę patirtį suvokiant To, ką esame įpratę vadinti Dievu, buvimą. Tuomet galima rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Iš kur atėjome ir kur keliaujame. Šis principas veda į tikrąjį Tikėjimą, kuris yra ta pati Žiniana – Žinojimas. Pradiniame lygmenyje – tai tiesiog bandymas prajausti Dievo buvimą bei mažinti ego pasireiškimus.

Yra ir keletas kitų klasikinės Saviugdos dalių, kurių Patandžalis nemini arba pamini šiek tiek kitame kontekste.

Viena iš jų – Dana arba Dalijimosi principas. Siekis dalintis su žmonėmis tuo, ką turi, nelaukiant ir nesitikint atlygio. Dalintis galima tiek fiziniais, tiek dvasiniais dalykais: daiktais, darbais patirtimis, žiniomis, jausmais ir t.t. Kuo labiau šio principo įgyvendinimas apvalytas nuo ego apnašų, tuo ryškiau atsiskleidžia Tikrasis Motyvas. Nešti žmonėms Džiaugsmą ir Žinojimą, teigiant patį Gyvenimą visoje jo įvairovėje. Tik dalindamiesi mes augame ir esame gyvi. Nuolatinė energijos kaita yra lyg paties gyvenimo įtvirtinimas.

Patandžalio jogos reikšmė

 Knygose užrašyta jogos teorija. Tik praktika šį mokslą padaro gyvą. Minėti skaičių kodai gali padėti suvokti, kokiame pasaulyje gyvename. Tačiau to neužtenka. Reikia praktikuoti. Ši praktika Indijoje yra vadinama sadhana. Kai praktika tampa negrįžtama, ji Rišio Patandžalis pavadinta Abhyasa. (I, 13). Savaime jogos praktika (sadhana) dar nėra Abhyasa. Ji tokia tampa, kai šių pratybų nutraukti nebeįmanoma. Tai praktika tapusi praktikuojančiojo asmenybės dalimi, jo dvasinės prigimties dalimi. Yra simbolinis taškas kosmose, kurį perskridęs kosminis laivas grįžti atgal jau nebegali.Tuomet visas žmoagus gyvenimas tampa jogos praktika. Kai abhyasa tampa natūralia būsena – ji veda į Susiliejimą (samadhi). Taigi, pradžioje reikalinga pastanga, siekis ir tikslas, vėliau tiesiog įsitvirtinant Buvime, be protu suformuluotų tikslų ir siekių pasiekti „kažką“ – ego suformuluotų tikslų ir uždavinių. Toks žmogus žino, jog pats nieko neatlieka – dvasios jėga pasireiškia per jį, lyg per fizinį instrumentą.

 Visa jau yra mumyse, mums primena išminčiai. Reikia tik apsivalyti, tapti tyriems ir Dieviškoji Malonė nusileis Meilės (Prem) ir Žinojimo-Žinianos (Jnana) pavidalu. Prieš du tūkstantmečius Rišio Patandžalio užrašyti principai parodo kelią ir nukreipia. Svarbu suvokti juos ne kaip dogmą, nekintamą mentalinę struktūrą, o kaip vadovą veikimui, tobulėjimui ir sielos evoliucijai.

 Šiandien joga skaisčiai suspindo ir mūsų senojoje prabočių žemėje – Lietuvoje. Gyvename nuostabiu metu, kai dvasinės žinios pasklido plačiai ir tapo prieinamos visiems, kas tų žinių ieško. Mūsų Tėvynėje tai retas laisvės laikotarpis, kai žmonės gali laisvai pasirinkti gyvenimo pasaulėžiūrą ir religiją, kai jokia išorinė jėga nenurodo, kaip dera tikėti ar pagarbinti Kūrėją. Tuo pačiu, tai ir išaugusi atsakomybė – ieškoti ir atrasti tiesas, jas tikrinti savo praktine patirtimi.

R.G.Narajanas

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt