Dvasia atgaivina, žodis žudo.   

Fulkanelis. Gotikinės kadetros.

Kartais ši joga, kuri Indijoje yra vadinama Jnana (Gyana) joga mūsuose suprantama gana paviršutiniškai. Kaip intelektualinės pratybos, teorija, atskirta nuo praktikos. Tačiau juk Suvokimas – tai kelias į laisvę. Kaip žengti giliau, sugriauti koncepcijų kalėjimą, mus įkalinantį pačių susikurtame (aplinkos įteigtame) ribotume?

Teorija ir praktika yra tik koncepcijos. Ženkime už jų. Pavyzdžiui, jei skaitai knygą apie statybą – tai teorija, jei statai namą – tai praktika. Tačiau jau skaitymo metu, kai žinios įsisavinamos, atsiveria galimybės kūrybai. Iš pradžių namas pastatomas subtiliuose lygmenyse, vaizduotėje, planuose ir tik paskiausiai apsireiškia fiziniame pasaulyje. Ir jei statyba vyksta be vidinės pajautos ir žinojimo, be meilės būsimiems jo gyventojams – toks namas greit ims griūti arba gyventi jame bus nejauku. Mechaninis, nesuvoktas neatsakingas darbas – tai ne praktika. Namas patogus gyventi tik tada, kai pastatytas su meile, žinojimu ir atsakomybe. Teorija ir praktika visada kartu, jos negali būti atskirtos. Mąstymas koncepcijomis – tai kalėjimas. O kaipgi laisvė?

Jei skaitai dvasinį tekstą ir imi jį suvokti giluminiu lygmeniu – tai jnana joga. Jei atlieki kokią nors jogos praktiką paviršutiniškai ir mechaniškai, nesuvokdamas jos giluminės esmės – tai teorinis darymas, teorija, nes jokio darymo nėra. Darymas atsiranda kartu su sąmoningumu. Su gilumos pajauta.

Ištartas žodis visuomet neš dalinį žinojimą ir visada atsiras tų, kurie prieštaraus ir ras argumentų tai prieštarai. Gyvenimas pilnas koncepcijų, kurios, matyt, visos yra iš dalies teisingos, nešdamos tiesos dalį. Jos fragmentiškos, reiškia ribotos. Tikroji tiesa yra neapribota, ji už žodžių ir veiksmų, ji yra Tylos balsas. Galbūt kažkam tai gali pasirodyti tuščiais žodžiais, tačiau, kai ateina patirtis, žmogus ima Žinoti (jis dažnai negali pasakyti, iš kur ateina šis Žinojimas) ir tai vadinama platesniu suvokimu, vadinama Jnana joga ar kaip kitaip. Jnana jogos žodis yra vedantis žodis, kalbantis žodis, jis, jei priimamas ir suvokiamas, sukelia patyrimą.

Jis veda į Tikrąją Tiesą, kuri yra neapribota, už žodžio ir minties. Yra ribotos tiesos (kiekvienam sava tiesa, – kaip kartais mėgstama sakyti) – ir vienintelė Didžioji Tiesa. Kurią jogų tradicija vadina SAT – Satyam. Tai laisvė. Tačiau, kad pasiektum ją, turi pakeisti savo sąmonės (proto) modelį. Iš aukos ir karmos vėtomo mėtomo žmogaus tapti Magu – savo gyvenimo šeimininku. Tam turime visas galimybes, reikia tik prisiminti, kas esam. Ir prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Auka ieško kaltųjų išorėje ir, esant galimybei, tampa jiems budeliu. Tai akligatvis – aukos ir budelio psichologija. Sąmoningas gi žmogus supranta, kad už viską, kas vyksta jo gyvenime, atsakingas jis pats. Su dėkingumu priimdamas kliūtis kelyje, jis keičiasi pats.

Jnana jogos gelmė suvokiama per charakterio romumą, vidinę ramybę, atsidavimą, tikėjimą, dvasinę valią ir veržimąsi. Ir tuomet Vartai ima vertis…

Kaip šventraščiuose parašyta, Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir pavidalą. Pirmiausia tai – sąmonė ir sąmoningumas, gebėjimas suvokti, prajausti ir dalyvauti Jo/Jos Kūrimo procese – misterijoje. Jei esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir pavidalą, imanentinėje, vidinėje būsenoje esame viskuo ir žinome viską, kaip Jis/Ji. Tik visa tai – lyg sėkla, paslėpta giliai pasąmonėje/ viršsąmonėje. Šioje sėkloje turime visas žinias, sąmoningumą – Žinyčią, ir visą Meilę, esančią pasaulyje.

Todėl plačiausia prasme, žmonėms bendraujant, nevyksta informacijos perdavimas, nes tiesiog nėra to, ko nežinotume. Tik primename vienas kitam, ką esame užmiršę. Bendravimas – tai pirmiausia energijos ir meilės (arba jos trūkumo, prašymo-šauksmo, kad ją gauti) perdavimas. Bendraujame tardami žodžius, tačiau už jų – daug erdvių ir lygmenų: informacinis, energetinis, emocinis, Meilės, Žinojimo laukai.

Iš Žinojimo lauko pas mus ateina ženklai ir simboliai, kertinės idėjos. Konfucijus sakė, jog simboliai valdo pasaulį. Kas juos sukūrė? Galima sakyti – žmogus, galima sakyti – Dievas. Simboliai visada yra tame informacijos-žinių lauke, todėl galime sakyti, kad niekad ir nebuvo sukurti, būdami kelrodėmis žvaigždėmis klajojančiai žmogaus sąmonei, beieškant kelio į tikruosius dvasios namus. Tai bendra Kūryba – nekūryba. Viskas jau yra, tačiau ne viskas išryškinta žmogaus sąmonėje.

Žodis lyg raktas. Ką jis rakina? Pirmiausia, bendrajame sąmonės lauke esančius vardus, asociacijas, patirtis, jausmus. Tai pirmasis lygmuo. Antrasis – giluminis, nes tai raktas į simbolio paslaptį, už kurio slypi keliai be kelių, beribiškumas. Kur tos durys, kurias reikia atrakinti? Juk negali pasakyti – čia arba ten. Jos neturi koordinačių. Tačiau galima pasakyti, kad jos – žmoguje. Todėl pirma dera rasti duris ir raktus. Šiuo atveju, raktų yra daug. Tai simboliai, ženklai ir žodžiai. Patogiausia naudoti gimtosios kalbos žodžius, nes jie atliepia giliai. Ir raktas gali padėti surasti duris.

Tokią savybę turi ne tik simboliai, ženklai ir žodžiai (žodžių dalys, lyg statybinė medžiagą, dalelytės-sėklos-bidžos), tačiau ir Raštai. Pvz., šventraščiai ar Realybę giliau suvokiančių žmonių parašyti-ištarti žodžiai, vyda. Tiems, kas girdi ar skaito, atsiveria gilesnės dvasinės erdvės ir patirtys. Intelektualinis-emocinis teksto lygmuo – pats grubiausias. Šiuos pirmuosius du lygmenis turi visa, kas parašyta ar ištarta. Giluminį vedimą – Džnianą, Žinią – paminėti simboliai, ženklai, žodžiai ir jų dalys, mantros ir maldos, dvasiniai tekstai. Tai – priemonės ir darbas su jomis yra Džnana joga, kaip sakoma Indijoje. O mes, lietuviai, galėtume pasakyti, kad tai yra Žinios Jėga arba Žinios Jungtis (joga) su Žinančiuoju. Tu jau esi žinantis, Žinia tau tiesiog primena tavo Žinojimą.

Supraskite, tai ne paviršinės informacijos perdavimas. Juk, pavyzdžiui, mantra „OM“ neturi jokios intelektualinės prasmės. Tačiau ją kartojant gimsta patirtis. Skaitant raštus taip pat gimsta patirtys, kurios gali būti labai skirtingos nuo to, apie ką yra skaitoma.

Įsisąmoninę tai, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir pavidalą, galime tapti savo gyvenimo šeimininkais. Ir savo kalbos – veiksmų šeimininkais, ne vien aklais vartotojais. Imama busti naujam gyvenimui. Kolektyvinis prabudimas sukuria bendrą tautos galią. Mūsų kalba ištartas žodis gali daryti stebuklus (pvz., maldos, mantros) – tai padeda mums keistis ir padėti kitiems atgajoje (evoliucijoje).

Žodis yra subjektyviai – objektyvus. Mes patys galime kurti reikšmes, tiksliau, jas pamatyti. Juk viskas jau būtavoja, viskas yra. Tai įdomus žaidimas, tačiau išlaisvinantis ir sąmoningumą keliantis žaidimas. Suvokimo barjerus griaunantis žaidimas, koncepcijų sąlygiškumo suvokimas ir pastarųjų griūtis. Taip gimsta laisvas žmogus. Tik viską dera daryti pagarbiai, su meile ir atsargiai. Fantazija skiriasi nuo Žinojimo. Todėl sėti sėklą, kuri būtų vaisinga.

Štai imkime žodį „religija“. Lotyniškai jis reiškia „sujungti, apjungti“. Aukščiausia prasme, visi žodžiai yra geri. Tačiau kiekvienas neša savimi tam tikras patirtis, užtvirtintas kolektyvinėje sąmonėje-patirtyje. Ir kiek tame žodyje-koncepcijoje sukaupta skyrimo, kiek kraujo su tuo žodžiu pralieta, kiek kančios ir skausmo sukurta! Tuo pačiu, žodis „religija“ veikia kaip koncepcija prote. Jei joje liekame, esam uždaryti „religijos“ kiaute, ribotame supratime. Išlaisvinkime save, pažaiskime, sulietuvindami šį mums svetimą žodį, atverdami jį mūsų giluminei klausai, kad virusas netektų savo galių!

Štai matome piemenėlius, jie gano gyvulius tamsią naktį, laukdami aušros. Kad ją priartinti, gieda sutartinę „Ralioj ralioj išeik saulala“. Ralioj – tai kvietimas šviesai – Saulei ateiti. Ir taip piemenėliai nutiesia Giją tarp savęs ir saulės, kurios dar nematyti, tačiau kurios jie laukia pasirodant ir tiki, kad ji tikrai pasirodys. Štai jau ir rytas aušta. Tai piemenėlių ralio – gija. Pradžioje šis naujas žodis – nežodis sukels šypseną, o gal kažkam – net pasipiktinimą – kas per kvailystės! Prisiminkite – tai tik sąmonę išlaisvinantis žaidimas. Pabūkite ramybėje su šiuo vaizdiniu ir žodžiais ralio ir gija. Sujunkite juos. Ir šis naujas žodis ims jus išlaisvinti, užimdamas „religijos“ vietą. Ir nebėra jokios religijos, nes ir mūsų protėviai tokios neturėjo ir nepažino.

Pirma, nusišypsokite ir nebepriimkite šio svetimkūnio „religija“ taip rimtai. Jis ir jo nešama žinia yra svetimi mūsų kalbai ir protėvių pasaulėvydai. Antra, jūs gausite daugiau laisvės, suvokę šios koncepcijos ribotumą. Tai suvokę, naudokite ją, jei tai jums tinka. Trečia, jūs pamatysite žodį, atsietą nuo jums žinomos reikšmės, pamatysite papildomas prasmes ir atspalvius, glūdinčius žodyje. Tai beribių Kūrėjo galimybių pajauta ir įgyvendinimas.

Taip „religijos“ geluonis nukenksmintas – tegyvuoja laisvė, atsakomybės palydovė. Tokia štai lietuviška raliogija. Ne visi yra pasirengę griauti sienas ir palikti savo kalėjimą. Juk kalėjime saugu. Tačiau tai – priklausomo žmogaus, aukos psichologija. Savo gyvenimo kūrėjas žengia į laisvę, jis pats tampa laisve. Tačiau juk laisvė – pavojinga. Be deramų charakterio savybių ir atsakomybės už savo mintis, jausmus, žodžius ir veiksmus, žmogus gali ir pražūti. Gal tam ir yra sukurti įvairūs „rūtų darželiai“ religijos, tiems, kas dar negali suvokti (žinoti), mylėti ir tikėti savarankiškai.

Šiuolaikiniame pasaulyje matome, kad išorinė paviršiniu žvilgsniu suvokta laisvė ima viršų virš atsakomybės pojūčio. Todėl, dar tik žengdami pirmuosius žingsnius į laisvę, kitaip tariant, dar būdami kalėjime be Suvokimo-Žinojimo ir be Meilės,, imame tam ruoštis, kurdami savo charakterį, vystydami jo deramas savybes šiai kelionei. Kad nepražūtume, o išliktume Gyvatoje. Šios pagrindinės savybės yra: švara (mintyje, jausme, žodyje ir veiksme), atsakomybės ugdymas ir Stebėtojo būsenos įtvirtinimas. O taip pat – veržimasis į laisvę. Išsiverš tik tie, kas iš tikro veržiasi. Kurie tik galvoja kada nors pradėti veržtis?… Jiems tai visados gali likti ateityje, jei nepadarys pirmojo žingsnio čia ir dabar.

Tai Žinia, Žinios jėga – jungtis, joga. Aumenos, sako Prabočiai – tik prisiminkite, ką JAU turite. Nėra to, ką galite išmokti, nėra to, ką galite sužinoti. Tik prisiminti, kas esate ir ką turite. O prisiminę, kaip minėjom, tampame šios žemės draugais ir šeimininkais. Išeiname iš mums nuo vaikystės primesto „religinio“ supratimo, kuriame karaliauja dalinės tiesos – koncepcijos, žengdami į visuotinės Tiesos rūmą, kuris yra visur. Tiesa yra Realybė, dalinė tiesa – besimainanti ir besikeičianti iliuzija. Atsirišus nuo iliuzijos, ėmus ją stebėti, atsiveria Žinios kelias, tai kelias į išmintį, Protėvių kelias. Tie, kas juo eina, sugrįš Namo. Jis platus, tuo pačiu ir siauras, lyg skustuvo ašmenys.

R.G.Narajanas

 2013 11 29 Vilnius

 P.S. Vienas dvasinis mokytojas (G.Gurdžijevas) yra pasakęs: jei nori kažką sužinoti, turi kažką paaukoti, jei nori viską žinoti, turi viską paaukoti. Tai reiškia atsirišimą, Stebėtojo būseną. Tapk Stebėtoju ir turėsi viską – žinosi viską, tačiau nieko negalėsi turėti sau. Nebus jokio „sau“, nes įsitvirtinęs stebėjime imsi suvokti būties visuotinumą, jos viršasmeniškumą. Matysi, kaip per žmogų veikia, pasireiškia Galia. Vieni sakys, tai „Gamta“, kiti – tai „Dievas“, treti – „Mokytojas“, ketvirti – „Tyla ir pilnatvė“, o penkti tylės ir nieko neištars. Tai suvokimo-sąmoningumo Galia.

 –

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

 www.yogi.lt