Stebėdamas mūsų šalies, Europos ir pasaulio gyvenimą bei vystymosi kryptis, matydamas, kad viskas eina į vis didesnį sudėtingumą su puvimo kvapu, sugalvojau pasižiūrėti, kas apie tai jau parašyta mokslininkų. Žinoma, tai bus manasis matymas iš Stebėtojo padėties, pasiremiant mokslininkų darbais, tačiau žvilgis dvasiniu kampu.
Yra tokia „bendroji sistemų teorija“. Beje, sistema lietuviškai – austuva, sąranga. Ši teorija gimė XX amžiaus viduryje. Pagrindinė mintis: pasaulį geriau suprantame ne nagrinėdami jo atskiras dalis, o jų tarpusavio ryšius, visumą. Dar Aristotelis sakė: visuma yra daugiau negu jos dalių suma. Mokslas šią senovės išminčiaus nuojautą pavertė šiuolaikinėmis mokslinėmis išvadomis.
Sistemų teorija sako paprastai – per didelis sudėtingumas veda į žlugimą/kolapsą.
Yra trys pagrindinės knygos, su kuriomis vertėtų susipažinti:
- A. Džozefo Tainterio „Sudėtingų visuomenių griūtis”, 1988 m.
Pagrindinė mintis: valstybėje kiekviena bėda/problema sprendžiama pridedant naują taisyklę, įstatymą, tarnybą, IT įrankį. Pradžioje tai duoda naudą. Bet kiekviena nauja dalis kainuoja vis brangiau, o grąžos duoda vis mažiau. Ateina akimirka, kai 1 pinigas įdėtas į „sistemos palaikymą” duoda 0.1 pinigo naudos. Žmonės su elitu nebesusikalba, pamažu nustoja ją palaikyti. Prasideda griūtis. Jis pateikia Romos imperijos, Majų civilizacijos pavyzdžius.
- B. Niklo Luhmano – Sistemų autopoezė/savikūra
Valstybė yra savarankiška sistema/austuva. Jos tikslas – išgyventi. Todėl ji nuolat „kepa” naujus įstatymus ir jai priklausančias sąrangas, įrankius, kad sumažintų „neapibrėžtumą”. Tada klausimas stoja toks: sistema/austuva tampa tokia sudėtinga, kad pati savęs nebesupranta. Biurokratas nesupranta kito biurokrato. Žmogus nebesupranta biurokrato. Tada austuva/sistema arba supaprastėja jėga, arba lūžta.
- C. Donelos Meadows – „Ribos augimui”
Bet kuri sistema/austuva turi grįžtamojo ryšio kilpas. Kai įvedama per daug „valdymo/kontrolės kilpų”, austuva/sistema pradeda „siūbuoti” ir tampa nestabili. Tada – mažas trikdis ir ištinka didelė bėda/krizė.
Taigi, kas tie didėjančio sudėtingumo „varikliai”:
- Teisinis: Seimas per metus priima kokius 200-300 įstatymų pataisų. O taip pat Europos direktyvos ir vietiniai ministerijų potvarkiai, tvarkos, įvairaus lygmens reglamentai ir pan. Paprastas žmogus (o mūsų dauguma tokių) nebespėja, nebesusigaudo. Pagyvenę žmonės visai iškrenta iš tokio gyvenimo, net dalis jaunesnių neįgali be patarėjų, teisininkų, buhalterių.
- Techninis: naujos kompiuterinės sistemos. Kiekviena iš jų veikia atskirai. Ypač pagyvenusiam žmogui tai jau ne paslauga, o kliūtis/barjeras.
- Ūkio/Ekonominis: mokesčių, lengvatų, paramos sąrangos. Prireikia buhalterio, kad suprastum savo paties finansus.
Tai klasikinis Tainterio kelias: sprendžiam sudėtingumą dar didesniu sudėtingumu.
Niekas negali pasakyti, kada įvyks griūtis, tačiau galima matyti ir sekti įtampos žymenis (streso indikatorius).
Šiuo metu aiškiai matom šiuos besikaupiančios įtampos žymenis ES ir Lietuvoje:
- Pasitikėjimo kritimas: dalis žmonių nebesupranta taisyklių, jų nebeatseka ir nepriima, daugėja bandančių kažkaip išsisukti. Tai ženklas, kad austuva/sistema tampa vis mažiau veiksni.
- IT sistemų gedimai: Kai pavyzdžiui /http://E.sveikata ar VMI „guli“ vieną dieną, sustoja pusė šalies veiklos. Šios valstybinės IT sistemos nepasižymi veiksmingumu, puikus naujausias pavyzdys yra eteismai atvejis: po atnaujinimų ilgam „užlūžo“… Tai reiškia, kad priklausomybė nuo šių dalykų tampa kritiniu tašku, įprastam žmogui tai kankynė, o sistemai/austuvai – „modernizacija”.
- Demografija + biurokratija: Mažėja žmonių kurie gali aptarnauti austuvą/sistemą plačiausia prasme (pavyzdžiui, reikia ne tik popieriukus dėliot, bet ir miesto infrastruktūrą prižiūrėt, vamzdžius keist). Klausimas sprendžiamas atsivežant migrantų. Bet ir jie augina įtampas. Biurokratija auga ir plečiasi. Lūžis vyksta kai šios kreivės susikerta.
Ar yra išeitis be žlugimo/kolapso? Sistemų teorija siūlo 2 kelius:
- Valdoma supaprastinimo reforma: Tyčia išmesti 50% taisyklių. Leisti žmogui rinktis popieriuje, ne tik per http://E.sistemą. Skandinavai tai bando daryti. Bet bendrai paėmus, valstybės labai nenoriai save apriboja.
- Nevaldomas žlugimas/kolapsas: Sistema/ austuva pati „nusimeta balastą” per krizę. Po to bando tvarkytis iš naujo, bet skausmingai. Argentinoje dabar vyksta skausmingas bandymas susipaprastinti iš viršaus.
Vakarų pasaulis jau peržengė „optimalaus sudėtingumo” ribą. Dabar gyvenam „didėjančių sąnaudų laikmečiu”. Kada atsitiks „tai“? Jei niekas nesikeis ir anksčiau nekils karas ar kokia kita išorinė nelaimė – dar turime apie dešimt metų vidinės įtampos kaupimui, pakol austuva/sistema bandys „persikrauti“ į paprastesnę versiją.
Geriausiu atveju, tai persitvarkymas ir grįžimas prie paprastesnių taisyklių. O blogiausiu ir labiau tikėtinu – lūžis, kurio pasekmes dabar numatyti yra sunku.
**
Kodėl dešimt ministerijų niekada netaps penkiomis paprastu politiniu sprendimu?
- Biurokratinis paradoksas
Kiekvienos ministerijos tikslas yra išlikti ir augti. Jei tu, pavyzdžiui, esi koks ministro patarėjas, tavo darbas priklauso nuo to, kad būtų „daug bėdų/problemų kurias reikia spręsti”. Jei tų bėdų mažai – tai kam tu reikalingas? Todėl valstybinė sąranga nuolat gamina naujus įstatymus, naujus „iššūkius”, naujus IT puslapius, spręsdama kylančius klausimus dar didesniu sudėtingumu. Tai jos maistas, juk pagaliau ir darbuotojai turi būti užsiėmę.
- Rizikos perkėlimo tvarka
Seimo nariams ar ministerijų pareigūnams yra saugiau priimti naują įstatymą ar tvarką „dėl viso ko”. Jei kas atsitiks – „mes gi nelikom abejingi”.
Jei panaikinsi įstatymą ir kas nors atsitiks – tave kaltins. Be to, reikia parodyti savo darbą, reikšmę ir reikalingumą visuomenei. To išdavoje įstatymų ir visokių „tvarkų“ tik daugėja visais lygmenimis. Niekas niekada nepanaikina senų, tik per naujas papildomas pataisas.
- Ne visada „protingos“ Europos direktyvos
Kiekviena nauja ES direktyva pareikalauja įgyvendinimo šalių teisėje. Paskum jų beveik neįmanoma pakeisti. Pavyzdžiui, iki šiol sukinėjame laikrodžius pavasarį ir rudenį, priiminėjami statybas branginantys „reglamentai“, įgyvendinamas taip vadinamas „žaliasis kursas“, visai neatsižvelgiant į ūkinius poreikius ir tiesiog tikrovę. Tokį atitrūkimą nuo tikrovės mes jau matėme vėlyvosios TSRS laikais…
Tai kaip tada vyksta tas supaprastėjimas pagal sistemų teoriją?
- Išorinis smūgis
Karas, bankrotas, energetikos krizė. Staiga nebelieka pinigų dešimčiai ministerijų. Tenka jas jungti.
Pvz., 2008 – 2009 krizės metu Lietuvoje panaikino tris ministerijas ir 20 agentūrų. Kai baigėsi krizė – vėl prisikūrė naujų.
- Austuvos/sistemos perkrovimas / Kolapsas
Žmonės tiesiog nustoja naudotis tokiomis IT paslaugomis, nes nebeišgali, pačios sistemos „lūžinėja“. Reikalingi brangūs „konsultantai“ kiekvienu gyvenimo klausimu, dauguma to negali sau leisti. Visa sąranga stringa arba neveikia. Tada gana staigiai viskas žlunga (mes jau pergyvenome panašų žlugimą 1990 metais, tik tada kompiuterių nebuvo).
- Naujų technologijų šuolis
Atsiranda koks vienas AI/puslapis, kuris pakeičia 10 buvusių IT „paslaugų“. Bet tam, kad jį įvestum, reikia panaikinti tas dešimt senų. O to niekas nenori, nes 10 IT sprendinių = 10 vadovų, 10 biudžetų.
Austuva/sistema gali augti, kol turi pigios energijos. Ši energija tai ne tik energija tiesiogine prasme (nors ir jos ES nebeturi), tačiau ir kitokia agna: pinigai, išmanūs, tinkamai paruošti žmonės, pats pasitikėjimas austuva/sistema .
Tad ministerijos pačios nesusimažins. Pagyvenę žmonės patys neišmoks naudotis pažangiais IT įrankiais. Ir tada ateis akimirka, kai jau nebebus galimybės kažką pakeisti.
Pagal dabartinę spartą: demografija + biurokratijos augimas turėtų susikirsti apie 2030-2038 m. Tai bus taškas X. Tada atsivers minėti du išėjimo būdai: arba valdoma supaprastinimo reforma iš viršaus per krizę, arba nenuspėjamų pasekmių lūžis iš apačios. Austuva/sistema dažniausiai nesugeba pati savęs gydyti arba daro tai nenoriai ir nemokšiškai. Ji gerai moka tik mirti ir atgimti. Gera žinia ta, kad po žlugimo seka atgimimas…
Pats perkrovimas negali vykti vienoje savivaldybėje ar ministerijoje, matyt, netgi vienoje ES šalyje. Sistemų teorijoje tai vadinama „susietų sistemų žlugimu/kolapsu”. Viena grandis traukia kitas, kaip domino. Tačiau taip pat sąranga ir palaiko savas dalis. Pavyzdžiui, Graikija buvo ant žlugimo ribos dėl skolų, tačiau ją „išgelbėjo“ Vokietija ir ES… Bet ateina metas, kai jokios priemonės nebepadeda.
Tainteris tai vadina „sudėtingumo griūtimi”. Gali užtekti vieno didelio kibernetinio incidento + žiemos + biudžeto bėdų. Ir tada pati austuva/sistema pati „perkraus save” jėga…
Ir didžiausias klausimas: o kas po to? Kas kurs tą „naujesnę geresnę versiją” po perkrovimo? Tie patys žmonės, kurie sukūrė visą šitą? IT klausimas čia tik paviršius, viršutinis sluoksnis. Tikrasis perkrovimas prasideda ne nuo serverių, o nuo prasmių lauko. Sistemų teorijos kalba tai vadinama „teisėtumo/legitimumo krize”.
Kiekviena sistema/austuva laikosi ant 3 kojų:
- Techninė koja – įstatymai, IT, biudžetas. Tą mes jau aptarėm. Viskas jau pamažu braška.
- Ekonominė/ūkio koja – ar sąranga gali išmaitinti save. Irgi jau traška dėl neigiamos demografijos, skolų ir neveiksmingumo/neefektyvumo.
- Moralinė/etinė/dorovės koja – ar žmonės tiki, kad ši austuva/sistema turi teisę jiems vadovauti.
Kai lūžta 3-ioji koja – visos kitos griūva savaime. Net jei serveriai dar dirba.
Ką mes dabar matome ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje:
- Elito plėtra ir gedimas
Kai taisyklės galioja ne visiems vienodai. Kol „elito“ nedaug, šis „ne visiems“ visuomenėje yra lengviau pakenčiamas. Lobizmas yra lygu korupcija su licenzija. „Savi” gali, „nesavi” – baudžiami. Žmogus tada mąsto: „kam man laikytis kažkokių taisyklių, jei viršuje jų nesilaiko arba nuolat kaitalioja?”. Elitas atitrūksta nuo žmonių, ministerijos ir savivaldybės užsitveria nuo žmonių „vieno langelio principu“. Viršininkai sėdi užsirakinę kabinetuose ir saugomi, o pilietis gali ateiti prie stiklinio langelio ir pateikti prašymą. Tuo pačiu „elitas“ auga ir plečiasi, su kiekiu krenta ir kokybė.
- Vertybinė tuštuma
Senos vertybės – šeima, darbas, atsakomybė, bendruomenė – buvo lyg visuomenės „klijai”. Jos kūrė gyvastį, palaikė gyvenimą. Vadinamosios naujosios „vertybės” dažnai yra tik senųjų neigimas, jos skamba gražiai, bet yra negyvybingos. Daliai žmonių tai sunku įžvelgt tą akimirką. Tačiau per kelis dešimtmečius praregi net aklieji. Tai yra antikultūra, mirties, nykimo kelias. Pati kultūra tampa „elitine“: trys šimtai žmonių supranta, o trys milijonai – ne. Ryšys nutrūksta…
- Valstybės kišimasis
Žmogus jaučia, kad valstybė kišasi visur: kaip auginti vaikus, ką ir kaip galvoti, leidimų gausa auga sparčiai. Nesilaikantiems šių vis augančių taisyklių – represijos/prievarta, vaikų grobimas, piniginės baudos.
Natūralus žmonių pojūtis: „atsitraukit gi pagaliau”. Norisi savivaldos, bendruomenės, kaimyno, normalių, darnių santykių, o ne tarnautojo ar pareigūno pamokymų…
Kiekviena valstybinė sąranga prieš griūtį praeina tas pačias atkarpas:
- Perteklinis sudėtingumas – per daug taisyklių;
- Elito atsiskyrimas – elitas gyvena pagal kitas taisykles;
- Moralinis nuovargis – žmonėms „jau nusispjaut”, plinta abuojumas. Dalis jų bandė kažką pakeist, ėjo į mitingus ir demonstracijas, bet niekas nesikeitė. Ėjo į rinkimus, bet niekas nesikeitė. Kreipėsi į teismus, bet juos pralaimėjo. Karingesni buvo išvaikyti demonstracijose, dalis teisiami. Daugelis išvažiavo, balsavo kojomis, nes rankomis nepavyko.
Gal pamenat, kažkada mokykloje mus mokė apie „revoliucinę padėtį“, kai apačios nebenori, o viršus nebegali… Tad vyksta du dalykai vienu metu:
„Apačioje“: dalis žmonių pamažu sugrįžta prie mažų bendruomenių, tikėjimo dalykų, geros kaimynystės, sakydami „susitvarkysime patys”. Kiti tiesiog nieko nesupranta, laukia, gal bus kaip anksčiau, dalis pasiduoda „naujųjų vertybių“ propagandai, taip dar labiau paspartindami griūtį. Jaunimas imlus naujovėms ir jis pažeidžiamas pirmiausia.
„Viršuje“: išsipūtusi valstybė dar kokį dešimtį metų bando įrodyti, kad yra reikalinga ir priima dar kokį tūkstantį kitą įstatymų. Kol galiausiai „viršus“ nebeišlaiko ir žlunga.
Tai kas bus po perkrovimo? Labai sunku pasakyti. Tiek, kiek tai priklauso nuo žmonių, dažnai žmonės renkasi „mažiau, bet suprantamos“ valstybės.
Vietoje 10 ministerijų – savivaldybės.
Vietoje 1000 direktyvų – 10 susitarimų kaime/mieste.
Vietoje „vertybių iš TV” – grįžimas prie to kas veikia: šeima, garbė, žodis.
Bet taip atsitinka retai ir trumpam. Tokią tvarką valstybės mėgsta vadinti anarchija, vartodami tą sąvoką neigiama prasme, kaip betvarkės atitikmenį, nors tai nėra betvarkė. Kodėl beveik nėra galimybės pasiekti „mažiau, bet suprantamos“ valstybės?
Yra vienas skausmingas klausimas. Kol senoji austuva/sistema miršta, naujos dar nėra. Atsiranda „tarpas”. Kas užpildo tarpus? Tikrasis chaosas/betvarkė arba labai griežta valdžia, diktatoriai. Arba viena paskui kitą. Tada pamažu vėl grįžtama prie „normos“.
Kokios išvados?
Visokie IT gedimai, kaip pvz. atsitiko su http://E.teismais yra tik perspėjimo lemputė.
Tikroji sistemos/austuvos bėda yra ta, kad ji sparčiai praranda prasmę ir pasitikėjimą. O be šito ji negali gyvuoti, net jei duotum jai neribotus pinigus. Ji nebeturi prasmės, neturi ateities vaizdinio. „Gerovės valstybė“ tampa pajuoka. Trumpam apsijungimui gali pasitarnauti išorės grėsmė, priešo įvaizdis, tačiau vėliau irimas dar labiau spartėja.
Klausimas ne „kada perkraus serverį”. Jis bus perkrautas. Klausimas „kas užpildys tuščią erdvę, kai austuva/sistema bus perkrauta?
Bendruomenės? Bažnyčios? Vietos vadovai? Išorės jėgos? Ar ilga ir didelė betvarkė, kurią pažabos „tvirta ranka“?
Ir dar vienas esminis dalykas. ES iš savo austuvos/sistemos visiškai „išėmė“ Dievą. Jis liko, bet ne pačioje sąrangoje, o tik paraštėse. Čia ir yra pati didžiausia skylė.
Kai iš austuvos/sistemos išimi Dievą kaip Aukščiausią Dvasinį Pradą ir Saiką – lieka tik Žmogus. O žmogus be saiko tampa ir grobuonimi, ir auka vienu metu. Žmogus su daug teisių ir be pareigų tampa trapia kambarine gėlyte. Be dieviškos globos žmogus laikosi įsikabinęs savo klaidų, norų ir aistrų.
Sistemų teorijoje tai vadinama „transcendencijos praradimu”.
Kiekviena ilgai gyvavusi valstybinė sąranga turėjo kelis dalykus:
- Bendruomenę – kas daro;
- Įstatymą – kaip daryti;
- Valdžią – kas prižiūri darymą;
- Prasmę – dėl ko visa tai daroma;
- Dievą – darymo įkvėpėją, dvasinį globėją ir saiką.
Kai lieka tik pirmi trys, austuva/sistema virsta mechanizmu. Be dvasinio prado ji negyvena ilgai. O mechanizmas be prasmės visada galiausiai dirba pats sau. Nesant dieviškojo prado, tarnystė „žmonėms“ – apgavystė arba saviapgaulė. Instinktai anksčiau ar vėliau nugali. Tada ir prasideda: vietoje tarnavimo bendruomenei, žmonėms, tik „lobizmai“ (įteisinta korupcija) – vietoje Dieviško vedimo tik „mano suinteresuotumas”; naujos „vertybės” vietoje senų ir laiko patikrintų; vietoje dešimties Dievo įsakymų/priesakų – 1000 Seimo pataisų. Naujoji vaizduotė vietoj senųjų papročių. Demokratija – galimybė keičiantis grupuotėms valdžioje išsiskalbti mundurą ir sugrįžti, nenešant už savo veiksmus tikros atsakomybės, rinkėjams pardavinėjant pažadus (giluminė valdžia tūno pasislėpusi, jos niekas nerenka – ji įgalina išlaikyti tęstinumą). Kol kas tai veikia, bet vis labiau ima strigti.
Vadinamasis „elitas“ nebėra pavyzdžiu visuomenei, jis vis labiau atsiskiria nuo likusių žmonių, lobsta ir paiksta. Be Dieviško prado tai įgauna pagreitį. Be to, viskas virsta preke ir paslauga, kas įprastoje visuomenėje nėra nei prekė, nei paslauga. Ir tada ateina tuštuma… Antikultūra, kuri apsimeta daba/kultūra.
Todėl duotas sugrįžimas per kančią, kaip skatinimas pasikeisti, nes būtovėje/istorijoje taip buvo visada. Kai bendruomenė praranda bendrą ašį, ji negali susitarti „žmogiškai”. Nes „žmogiškai“ galima tik su Dieviška globa ir vedimu. Žmogus be Dievo ir jo šventumo – tik vargšas gyvūnas, vaikščiojantis skrandis.
Tada tokia neveiksni visuomenė „perkraunama” per žlugimą. Skausmingai, bet žmonės vėl prisimena šaknis ir patį Dievą. Vadinkite tai Dieviška valia, likimu/karma ar moksliškai, pasiremiant sistemų teorija – pernelyg sudėtingos visuomenės griūtimi.
Tad kas yra tos šaknys, kurias reikia nuolat atminti ir įvirtinti:
- Šeima – ne vien rašytinė sutartis tarpininkaujant ir leidžiant valstybei, o įžadai prieš Dievą ir kraujo ryšiai;
- Bendruomenė – ne paslauga, o savitarpio pagalba; pagarba mokytojams, pagarba vyresniesiems;
- Žodis – ne rašytinė 100 straipsnių sutartis, o „garbės žodis”;
- Sarmata – deramo elgesio normų visuma, tačiau jei nebėra Dievo, lieka tik „ar pagaus”…
- Dievo ir Gamtos šventumas – tai suteikia žmogaus gyvenimui Dievišką išmatavimą.
Anksčiau net ir bloga valdžia prisibijojo Dievo. Dabar nebijo nieko, net atominio karo, galvodami, kad juos išgelbės jų puikiai įrengtos slėptuvės. Ir štai žmogus liko vienas prieš 1000 įstatymų ir su nuliu prasmės. Tada kaupiasi nuovargis ir nusivylimas. Mažai kas beieško prasmės, gal tik laimės. Tačiau laimė ir prasmė yra susijusios sąvokos ir papildo viena kitą, kaip protas ir jausmai (tad linkėdami vienas kitam laimės, palinkėkim ir prasmės).
Yra kelias dirbti su savimi ir tapti mažiau priklausomu nuo austuvų/sistemų. Tačiau toks kelias ne kiekvienam. Nežinau, kodėl ne kiekvienam. Tiesiog taip yra. Dauguma yra daugiau ar mažiau priklausomi nuo valdžios pasakojimų (yra toks madingas žodelis naratyvas), propagandos, įtaigos, gyvenimo eigmės/inercijos („visi taip daro“).
Šis straipsnis skirtas tiems, kurie žadina savo suvokimą ir stebėtojo būseną. Šiuo atveju, tai galimybė stebėti austuvą/sistemą be įsitraukimo, be smerkimo ir perdėto jausmingumo. Kaip mėgsta sakyti dvasiniai ieškotojai „yra taip, kaip yra“… Vis tik kiekvieno iš mūsų suvokimo vyksmas ir nuskaidrėjimas, žvilgsnis į pasaulį „iš ašies“, kuria ir kitokią mūsų bendro gyvenimo kokybę.
P.S. Gal pastebėjote, kad eilę metų mūsų Palangos paplūdimiuose nebėra „karšti čeburiekai ir šaltas alus“. Kažkaip prisiminiau… Išgaudė, nubaudė. Viskas mūsų gerovei, kad alus nebūtų per šiltas, o čeburiekai – per šalti. Tai, kas dar prieš kelis metus buvo tiesiog savaimingas gyvenimas, paversta taisyklėmis, higienos normomis. Gyvenimas įgauna „teisinį rėmą“ ir šis rėmas vis griežtesnis. Šalutinis šio išgryninto „teisėtumo, švaros ir saugumo“ poveikis yra ligoninės palata, kurioje nebėra vietos savaimingumui, tiesiog gyvenimui, kaip jis vyksta. Tokia yra menamo „saugumo“ kaina. Už šį netikrą „saugumą“ mokame tikrų tikriausia laisve. Nors laisvė irgi turi savo kainą.
(bus daugiau)
RG Narajanas
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
