Žmonės iki šiolei įsimylėję sielvartą. Kai jie mato tai, kas yra giliau, nei sielvartas ir džiaugsmas, jie prakeikia tai, šaukdami:
– O tu, bejausmi…
Būtent todėl Kristus iki šiol yra nukryžiuotas ant kryžiaus Jeruzalėje.
Žmonės įsimylėję nuodėmę. Kai jie mato tą, kas giliau už ydas ir dorybes, jie prakeikia tai, šaukdami:
– O tu, papročių laužytojau, be sąžinės ir be doros…
Būtent todėl Šri Krišna vis dar negyvena Vrindavane.
***
Nėra nuodėmės žmoguje, – tiktai ligos, gūdus nesuvokimas, neteisingas jėgų ir gabumų pritaikymas.
***
Kol pas mane buvo visa skirstantis protas, aš bjaurėjausi daugeliu dalykų. Po to, kai užmiršau apie jį (protą), aš po visą pasaulį ieškojau to, kas būtų bjauru ir šlykštu, bet taip ir negalėjau rasti nei to, nei kito.
***
Dieviškumas atvėrė man akis, nes aš pamačiau vulgarumo kilmingumą, pasišlykštėjimo patrauklumą, bjaurumo tobulumą ir negražumo grožį.
***
Kažkas nustatė, kad dieviškumas turėtų būti toks ir toks, arba tai jau ne dieviškumas. Mano požiūriu, man duota tik pažinti, kas yra dieviškumas ir aš nesuprantu, kaip galima nurodinėti, kokiu jam būti. Nes kur gi tas pavyzdys, pagal kurį mes galėtume spręsti apie tai. Tokie svarstymai pagimdyti mūsų savininkiškumo (egoizmo) beprotybės.
***
Krikščionys ir vaišnavai iškelia atlaidumą, kas liečia mane, klausiu: ką turėčiau atleisti ir kam?
***
Šioje Visatoje nėra nieko atsitiktinio, regimybės sąvoka savaime pati yra regimybė (iliuzija). Žmogaus protas iki šiol nepagimdė anei vienos regimybės, kuri savyje netalpintų iškreiptos Tiesos.
***
Tas, kas pasirenka Begalybę, jau pats Begalybės yra pasirinktas.
***
Mano mylimasis nutraukė nuo manęs nuodėmės apdarus ir aš su džiaugsmu leidau jiems nukristi. Po to jis patraukė už mano dorybingumo drapanų, tačiau aš susigėdau, išsigandau ir pasipriešinau jam. Ir tik kuomet jis nuplėšė juos nuo manęs jėga, aš pamačiau, kiek giliai mano siela buvo paslėpta nuo manęs pačios…
***
Mūsų Ašyje yra sąmoninga Būtybė, kuriai pavaldi praeitis ir ateitis. Ji lyg liepsna be dūmų. Ją reikia kantriai laisvinti, atskirti nuo savo kūno, – sakoma Upanišadose. Tai kūdikis, paslėptas slaptoje oloje, apie kurį rašo Rig Veda. “Dangaus sūnus su žemės kūnu. Tas, kuris būdrauja tuose, kurie miega. Jis – namų viduryje, jis – lyg mūsų esybės gyvata ir kvėpavimas, jis – kaip mūsų amžinas kūdikis, jis – tai spindintis Valdovas, kuris buvo paslėptas nuo mūsų. Tai Ašis, Šeimininkas, visų daiktų ir reiškinių apsijungimo vieta… Saulėta erdvė, kur viskas žinoma per amžius amžinuosius.”
***
Turime išsivaduoti iš proto ir jausmų spąstų, iš mąstymo spąstų, iš teologijos spąstų, iš pasaulio ir idėjų spąstų… visa tai įkalina mūsų sielas skvarmų nelaisvėje, o mes turime iš pavidalų išsiveržti, mums reikia atsisakyti ribų ir siekti beribiškumo, begalybės. Kilkime nuo vieno potyrio prie kito potyrio, nuo vieno nušvitimo prie kito nušvitimo. Tegu mūsų nevaržo net tiesos, kuriomis mes tvirtai tikime, nes jos irgi yra tik riboti pavidalai, tik bandymai išreikšti tai, kas yra neišreiškiama.
***
Paskui, aš sužinojau, kuomet priežastis numiršta, Išmintis užgimsta…
***
Jei mes žiūrime į kokį nors daiktą – akmenį šalia kelio ar smėlio kruopelytę savo delne – ir mums jis atrodo negyvas, tai reiškia, kad mus yra apėmusi iliuzija.
***
Yra laikas, kai Dvasia gyvena tarp žmonių ir nuo Viešpaties kvėpavimo pilnėja mūsų būties vandenys; yra ir kitas laikas, kai jis atsitraukia, palikdamas žmones jų pačių jėgoms bei silpnumui. Pirmasis laikas − kai net menkos pastangos duoda didžius vaisus ir keičia likimą; antrasis − kai ir dideli darbai mažai teduoda. Bet antrasis išties gali paruošti pirmąjį, gali būti tuo aukuro dūmu, kuris, kildamas į dangų, prišaukia Viešpaties gausos liūtį.
***
Jeigu mūsų būties tiesa − begalinė vienovė, ir tik joje esti tobula šviesa, palaima, žinios, jėga, ir jeigu visos mūsų nelaimės − tamsumas, nemokšiškumas, silpnumas, liūdesys, ribotumas − kyla dėl požiūrio į būtį, kaip į begalinės daugybės atskirų buvimų susidūrimą, tada akivaizdu, kad pačiu praktiškiausiu, konkrečiausiu ir labiausiai pritaikomu dalyku, kaip ir pačia giliausia bei labiausiai filosofiška išmintimi būtų rasti priemones, kurių pagalba mes pajėgtume ištaisyti klaidą ir išmokti gyventi su Tiesa.
***
Jei protas neramus, neįmanoma sukurti tinkamo pagrindo Jogai. Pirma, kas yra būtina, tai tyla prote. Be to, asmeninės sąmonės ištirpinimas nėra pirmaeilis Jogos uždavinys: pirmaeilis uždavinys yra asmeninės sąmonės atvėrimas aukštesnei dvasinei sąmonei, o šiam uždaviniui pasiekti taip pat būtina, visų pirma, tyla prote.
***
Dieviškasis pasireiškimas veikia ramybės ir darnos, o ne katastrofiško perversmo, būdu. Toks perversmas liudytų apie kažkokią kovą, įprastai, tarp besipykstančių gyvybinių jėgų, tačiau bet kokiu atveju – ši kova vyksta žemesniuose lygmenyse. Jūs pernelyg daug galvojate apie priešiškas jėgas. Tokio pobūdžio veiksmai sukelia daug nereikalingos kovos.
***
Dvasinėje mintyje ir patirtyje venk viso, kas yra žema, apribota ir paviršutiniška. Būk platesnis, nei plačiausi horizontai, būk aukščiau, nei aukščiausia kalnų viršūnė, būk gilesnis, nei giliausi beribiai vandenynai.
***
Kadangi Dievas jau panorėjo ir numatė visiškai viską, tu neturėtum sėdėti neveikdamas ir laukti to, ką Jis yra numatęs, nes tavo veiksmai yra viena iš pagrindinių Jo veikimo jėgų. Stokis ir veik, tačiau be savininkiškumo (egoizmo), o santarvėje su aplinkybėmis, sąlygomis ir matomomis to įvykio priežastimis, priežastimis, kurias jis jau yra nulėmęs.
***
Nevadinkite blogiu viso to, ką žmonės blogiu vadina, o atmeskite tiktai tai, kas Dievo jau atmesta; nevadinkite gėriu viso to, ką žmonės gėriu vadina, o priimkite tik tai, kas Dievo jau priimta.
***
Kiekvienas reiškinys šiame Visatos žaidime gali pavirsti langu į šventąją tikrovę. Ir vis tik, kol žmogus tenkinasi vaizdais per langą, jo pasiekimai yra tik pirminio pobūdžio; vieną kartą jam teks paimti į rankas klajūno lazdą ir leistis į kelią – ten, kur ši Tikrovė pasireiškia pilna jėga visoje amžinybėje.
***
Atkaklūs raginimai veikti yra beprasmiai, kuomet nėra šviesos, kuri yra būtina teisingam veikimui.
***
Esantis mumyse Dievas – tai beribė save išreiškianti Valia. Ar nevertėtų, atmetus abejones ir mirties baimę, su ramiu ir nepažeidžiamu tikėjimu perduoti Jam rūpesčius dėl visų tavo negalavimų? Tu pamatysi, kad galų gale Jis pasirodys labiau meistriškas už visus daktarus kartu paimtus.
***
Sėkmės jogoje paslaptis yra tame, kad matyti ją ne kaip vieną iš savo gyvenimo tikslų, tačiau kaip patį gyvenimą.
***
Skausmas yra Gamtos ranka, vedanti žmogų į Didybę.
***
Aš jau užmiršau, kas yra yda, o kas dorybė; aš galiu matyti tiktai Dievą, jo žaidimą pasaulyje ir jo valią tarp žmonių.
***
Kai išgirstu apie teisingą pyktį, stebiuosi žmogaus galimybėmis pateisinti save.
***
Jei žmonės priimtų gyvenimą ne taip rimtai, tuomet jie gana greitai galėtų jį padaryti labiau darnų.
***
Niekas nepasiekia rojaus, nepraėjęs pro pragarą.
***
Tiesa, lengva Tiesa, išslysta iš mūsų tamsių ar šviesių kilpų, ji nubėga, ji vėjo dvelkime, šaltinio čiurlenime, ji liejasi visur, nes ji visko šaltinis, ir net šiugžda mūsų melo gelmėje, nenuleidžia akių nuo mūsų tamsos ir šaiposi; ji spendžia mums savo slaptus spąstus, tokius slaptus, jog mes nieko nematome; ji kas minutę ir visur duoda mums tūkstančius ženklų, bet tokių skubių, tokių netikėtų, tokių prieštaraujančių mūsų regėjimo manierai, tokių nerimtų, kad mes praeiname pro šalį.
***
Tai naujojo pasaulio darna, didžiojo „Aš“ džiaugsmas, ji čia, ji tučtuojau bus čia, jei mes panorėsime. Užtenka tiktai nusiimti akidangčius. Užtenka tikro žvilgsnio, paprasto žvilgsnio į didįjį pasaulį. Užtenka mažos ugnelės viduje, kuri sudegintų visus šarvus, visus sunkumus ir visus apvalkalus.
***
Ir tuomet vieną sykį, pakėlę galvą, pamatysime, jog apvalkalo daugiau nėra. Yra tyliai visur deganti ugnis, kuri viską žino, viską myli, viską supranta, ir tai kaip dangus be praeities: tai taip paprasta, kad mes niekuomet ir nepagalvojome, tai taip ramu, nelyginant kiekviename laše vandenynas, taip šypsomasi, taip aišku, kad ji pereina per mus, įeina, tai čia, tai ten žaidžia, tai vaisku kaip oras, tai tarsi niekas, keičiantis viską, ir galbūt tai yra Viskas.
***
Tik viršprotinė sąmonė pažįsta Tiesą visame jos pilnume, o taip pat turi jėgą, kuri gali veiksmingai veikti gyvenimą ir Materiją.
***
Kai ateina išmintis, štai jos pirmoji pamoka: tokio dalyko, kaip žinojimas, nėra, – yra tik begalinio dieviškumo blyksniai.
***
Jei žmonės į pasaulį žiūrėtų ne taip rimtai, jie labai greitai galėtų jį paversti labiau darniu. Dievas niekada nežiūri rimtai į darbus savo, štai kodėl mes matome prieš akis šią nuostabią Visatą.
Šri Aurobindo
—
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).
www.yogi.lt
labai gražu , išmintinga, tačiau svarbiausia nepamiršti ,kad užsitęsęs vienpusiškumas anksčiau ar vėliau sukelia kančią…mintys apie viską , egzistenciją ir begalybę turi kaitaliotis su koncentracija į tašką,tikslą ir veiklą…tada bus sveika pusiausvyra, dvasinė ir fizinė sveikata…