Daugelis užduoda šį klausimą. Jie nori pasiekti Mokšą (Savirealizaciją) jau šiame kūne.

Yra sangha (bendruomenė). Ne tik dabar, tačiau ir senaisiais laikais daugelis žmonių apmokydavo mokinius ir rašė knygas apie kaya kalpa vratas (atjaunėjimo metodai ir praktikos) ir panašius dalykus, apie tai, kad šį kūną galima padaryti tvirtą kaip plienas, kad jis taptų nemirtingas. Papasakoję apie tai, atlikę daug dalykų ir juos smulkiai aprašę, laikui bėgant visi jie numirdavo. Jeigu pats Guru, kuris kalbėjo apie atjaunėjimą bei jį skleidė, pagaliau numirdavo, ką kalbėti apie jo mokinius? Mes nežinome, kas kitą akimirką atsitiks su daiktu, kurį mes dabar matome. Jei savęs ištyrimo metodu žmogus nepasiekia suvokimo, kad jis nėra fizinis kūnas, vairagya (pasaulietinių norų ir aistrų nebuvimas) pagalba jis nenustoja jaudintis dėl to, ramybė negali būti įgyta.

 Kaip bebūtų, Mokša – tai Šanti būsenos (tobula ramybė) pasiekimas. Iš to seka, jei ramybė negali būti pasiekta tol, kol tęsiasi „Aš“ tapatinimasis su kūnu, bet kokie bandymai išsaugoti kūną amžinai nekintantį tik sustiprina pančius, vietoje to, kad silpninti juos. Visa tai yra iliuzija.

 Ramana Maharshi

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt