Šis tekstas pavadintas „Laiškas vienai mergaitei: apie ligas ir jų priežastis“. Gal būt bus naudinga pasiskaityti ir kitiems. Sergantiems ir sveikiems.
Girdėjau, kad truputį apsirgai? Skrandis… Matyt, taip vadinamu „nerviniu pagrindu“? Žinoma ir maistas šiek tiek lemia.
Kai ką norėčiau tau pasakyti ir jau ne pirmą kartą. Be vidinio stebėtojo išvystymo galima likti tik tokioje būklėje. Kai problemos subtiliosiose formose pasireiškia fiziniame lygmenyje. Toks kelias pilnas visokių kentėjimų ir kitokių „įdomių“ situacijų. Apie jas įdomu skaityti knygose, tačiau pačiam (-iai) patirti ne visad malonu. Ir taip bus tol, kol nepradės stiprėti vidinis Stebėtojas. Kas yra tas stebėtojas? Tai reiškia, kad viskas vyksta kaip vykę, „but you not involved“. Viskas vyksta tik išorėje. Labai paprasta.
Iš pradžių imi žiūrėti savo gyvenimą lyg kino filmą. Juk bežiūrėdama visada gali atsitraukti, nueiti nusipirkti vandens, vėl grįžti prie žiūrėjimo. Jei žiūri kompiuteryje – gali netgi sustabdyti vyksmą, kada tik panorėjusi.
Niekas neturėtų būti užkeliamas ant pjedestalo – nei žmogus, nei situacija – viskas tiesiog vyksta. Tavo atveju kiek matyti mokslo-mokymosi ir visa, kas su tuo susiję, sureikšminimas. Savaime mokytis yra gerai, tai nuostabus užsiėmimas. Tačiau Stebėtojas – jis visad čia. Mokykis ir džiaukis, tačiau nesusireikšmink. Jausk, pažink, džiaukis, tačiau neužmiršk viso to stebėti.
Kitaip hiperbolizuotas požiūris gali atnešti vidinį nepasitenkinimą, baimes ir t.t. Tik ne harmoniją, džiaugsmą ir šypsenas. Gyvenimas tampa ne džiaugsminga patirtimi, smagiu pasivaikščiojimu, o sunkiu darbu.
Visur ir visada reiktų ieškoti harmonijos, balanso ir vidurio kelio. Tik tada gyvenimas bus džiaugsmingas ir be kančios. Dvasinės ir fizinės. Ir neužmiršk, kad problemos fiziniame lygmenyje visada kyla iš „aukščiau“ iš subtiliųjų žmogaus lygmenų, kūnų. Mes, žmonės, esame vieninga sistema. Visa yra susiję. Kaip ir pasaulyje, kaip visoje Visatoje. Ir neužtenka nueiti pas daktarus ir gauti tablečių. Galima tik laikinai prigesinti gaisrą. Kartais ir reikia tai daryti. Bet ilgalaikėje perspektyvoje tik pats žmogus yra „sau daktaras“. Dar niekas neatrado tablečių nuo paties gyvenimo.
Tenka daug dirbti su savimi, keisti save, savo charakterį, kuris, pasak vieno išminčiaus, yra leidimas į dvasinį pasaulį. Daug žmonių kenčia nuo to, kad nenori keistis, arba jiems atrodo, kad negali. Jiems tik atrodo, kad negali. Iš tikrųjų juos sulaiko tik sustabarėję įpročiai ir mąstymo šablonai.Labiausiai paplitę: „man jau per vėlu, aš jau senas“ arba „aš jau viską žinau ir išmokau“. Ir pagaliau, žmonėse glūdintis „tinginiukas“. Iš čia visos ligos ir daug kitų negatyvių reiškinių. O žmonės vis nesupranta. Jie toliau kovoja. Vienas su kitu, patys su savimi, su užklupusiomis ligomis. Savo gyvenimą paverčia sunkia kova. Deja.
Kažkurioje televizijoje net akcija paskelbta: „Kovokime prieš vėžį“. O gal turėtų būti: „Pamilkime save ir savo ligas. Tebūnie džiaugsmas.“ Panaikinkime fronto liniją – aš prieš ligą – gal tuomet r pati liga išnyks? Juk ir jai reikia su kažkuo kovoti, kad egzistuoti.
Pasakysi, kad tai labai sunku? Žinoma sunku. Labai sunku. Bet visi didūs dalykai yra sunkūs. Pakeisti save, tarnauti gajai-evoliucijai, tai pats didžiausias gyvenimo uždavinys.
Žmonės savo gyvenime sulaukia įvairiausių įššūkių. Įvairios ligos, avarijos, mirtys, sunkios situacijos. Tavo karma yra pakankamai gera, esi tobulėjantis dvasioje žmogus.
Darbas su savimi – svarbiausias iš darbų šiame gyvenime. Ir savistaba, vienas iš kertinių to darbo akmenų. Esant savistabai, įsijungus Stebėtojui, daugelis susirgimų ir negalavimų tiesiog „nukrenta“, lyg seni pernykščiai lapai. Žinoma, tai tik gera pradžia, nes žmoguje, pasak klasiko „viskas turi būti gražu“. O grožis pirmiausia yra švara. Švara visais lygmenimis. Švarios mintys – švarios emocijos – švarūs žodžiai – švarus kūnas lygu sveikas žmogus.
Mano funkcija čia ne pagąsdinti, o tik šiek tiek padėti, nukreipti. Parodyti, kur slypi giluminės reiškinių priežastys. Pasaulis dažnai to nemato. Ir nenori matyti. Todėl tiek daug nelaimių, pykčio ir nesusikalbėjimo.
Tu matai ir jauti. Tiesiog reikia „pagauti“ šią būseną ir joje įsitvirtinti. Po truputį pavyks. Nereikia liūdėti ir teisti savęs jei ne viskas vyksta pakankamai greitai. Gėlė irgi negreitai pražysta. Viskas vyksta nepastebimai. Atsibundi ryte, o ji jau žydi… Tai Viešpaties Malonė.
R.G.
2009 metai
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
Šiuo keliu jau daugelis praėję…
R.G.Narajano nuotr.