Yra prisikaupę gana daug klausimų Narajanui ir atsakymų. Tai toks satsango, bendravimo su draugais būdas. Kartais klausimas jau talpina savyje ir atsakymą. Kiekvienas iš jų yra skirtas vienam ar kitam žmogui, tačiau daugelis gali būti naudingi ir kitiems mano draugams dvasioje. 

Klausimas: Jeigu yra galimybė išeiti iš matricos – reikia išeiti. Net jei nėra galimybės – vistiek reik išeiti… Tuomet turi turėti drąsos, išėjus atsistoti veidu į pasaulį ir matyti gyvenimo bangas, bet nebūti tos bangos dalimi. Kai susiderini su ritmu, tada yra sakoma: pasaulis ir Visata tave palaiko. Bet greičiausiai šis dalykas yra tik susiderinimas su matrica. Ir visi tie – „aš esu laiku ir vietoj“ yra ne kas kita, kaip buvimas gerai įsitaisius matricos bangoje. Išėjus iš matricos, įprastas pasaulis sugrius…

Ir reikia būt drąsiam: visa tai matyti ir išlikti matančiuoju kiaurai.Tuomet gal atsitiks ir stebėtojo būsena. Stebėtojui nereikia būti nei drasiam, nei valingam. Jis neturi sąvybių…?

Atsakymas: Būtent taip. Stebėtojo būsena duoda laisvę – didesnę, net jei neišeini iš “matricų”… Nes, galų, gale, kas išeina ir kur? Tiesiog žmogus ramiai žiuri i viską. Savybių pasaulyje – žvilgsnis be savybių. Jei nelaikytume savybe galimybę matyti, liudyti. Išėjimas yra veržimasis. Stebetojas niekur neina nes niekur nebuvo įėjęs… Šis žvilgsnis…Tapatus tam Didžiąjam Kvantiniam stebėtojui – tik lyg „atskilęs“, pasižymintis mažesniu žiūros kampu. Ir raktinis žodis yra šis – “ LYG”. Lyg reiškia tik atrodo, rodos… Rodosi asmenybei, žmogui. Stebėtojas žiūri žmogaus akimis. Jis yra čia ir anapus. Jis Žino, kad Yra, jis stebi, liudija. Ir atjauta yra čia… Viskas kartu, nieko nėra atskirta…

Šios matricos paradoksas: niekada neiseisi išeidamas, paprastu išėjimo būdu. Nes nėra kur išeiti, ir nėra kas išeina. Tas, kas nori išeiti, gyvas tik matricoje. Už matricos – save suvokianti tuštuma, vaiskioji šviesa…/RG

Klausimas2: Na tai čia buvo mano aprašyta veržimosi išeit pasekmė ir pamatymas, kas atsitinka. Tada jutau ir tą galimybę, kad niekur iš tikrųjų nereikia išeiti, tik dar nesuvedu, kas po to…

 O čia atėjo supratimas – kas ir kur turi iseiti?..

 Išeina žiūros/dėmesio taškas iš įprastos savo vietos. Medžiagiškai, savo kūnu, man niekur nereikia išeiti. Esu tiesiog lyg ant kalno ir matau judantį pasaulį. Kai esu vienam lygyje su pasaulio bangom, tada, nors ir atsitraukus, žvelgiu iš priekio – kyla grėsmė, kad tave sutraiškys tos gyvenimo bangos.

Tačiau yra galimybė arba panirti po tom bangom, bet reik labai giliai nerti, kur nelikę judesio, – arba kilti aukstyn. Yra toks menamas jausmas, kad aukštyn yra lengviau, nors ir ten ir ten kažkada pritrūks oro ir slėgis susprogdins. Čia esu vis dar todėl, kad matau dvilypiame lygyje. Iš tikrųjų nėra nei aukštyn, nei žemyn…

Atsakymas2: Taigi, vis tas klausimas, kas už to, kas po to? Už to ir po to – tavo patyrimas. Daugiau nieko. Grėsmė, kad tave sutraiškys bangos yra tik sapno dalis. Tai giliai tūnanti baimė – gyvūno apsauga, jo galimybė išlikti, išgyventi. Baimė jį sustabdo, bet tada įsijungia veržimąsis. Tu ieškai galimybių – aukštyn ar žemyn, tai žaidimo dalis. Bet kaip kitaip? Atsiduot, leist būti sutraiškytam ir pažiūrėt, kas bus „po to sutraiškymo“. Tai trumpesnis kelias. Ilgesnis bet linksmesnis – nardyti tarp bangų./RG

 Klausimas3: Net klausdama taves, kas po to, suprantu, kad tai ribojantis klausimas. Bet pati savo suvokime prieinu lyg kažkokią ribą, kurią reiktų peržengti, bet tada, tai jau būtų lyg ir pabaiga – tu sakai tuštuma.

Visada suveikia tas savisaugos instinktas – laiku atsitraukti, pralaukti, pratūnoti. Tik ateina laikas, kai jau daugiau nebegali taip. Taip per ankšta, veržia tos ribos. Tada bet kokiu atveju pasaulis lyg susprogsta. Ir nieko nebesuprantu, nes ir aš turečiau susprogti kartu, tačiau taip neatsitinka. Tas „aš“ išlieka…

Atsakymas3: Ir čia mes sugrįžtame prie tų esminių klausimų, į kuriuos nėra įprastų atsakymų. Protas visad lieka nepatenkintas, bent jau tol, kol nurimsta, susitaiko. Geras žodis pavartotas „tūnoti“ – tai gyvūno savybė. Žmogus, kaip gyvūnas, kaip asmenybė, kaip dieviška prigimtis. Viskas kartu. Sakoma, kad pasaulis prasidėjo nuo sprogimo. Ir žmogaus pradėjimas ir jo gimimas taip pat yra lyg sprogimai, veržimąsis. Gyvybė veržiasi į gyvenimą. O kad išliktų, kartais tūno… Tad veržimąsis ir tūnojimas padeda gyvybei tęstis. Mes savo ieškojimuose lyg einame prieš gamtą, gal ne tiek prieš, kiek neprievartos būdu peržengiame gamtinius riboženklius, panaudodami tai, ką turime. Šiame kelyje suveikia ir veržimąsis, ir tūnojimas. Ir metų laikai pas mus tokie: Kalėdų metą tūnome (iškvėpimas), o Rasų metą veržiamės (įkvėpimas). Nebylus atsakymas glūdi tarp tų dviejų. Tarpas tarp įkvėpimo ir iškvėpimo – kas esu toje būsenoje, kai nėra nei vieno, nei kito? Ar aš esu tuomet? Kas yra „aš“ ir kas „esu“?

Tu gali stebėti, kaip nuo Kalėdos kaupiasi agna ir pagaliau pavasarį sprogsta gyvybe ir gegužės spalvomis, birželio sodrumu. Ir tada, tas nokimas pamažu vėl nyksta ir gamta žiemą tūno, kad pavasarį vėl susprogtų ir veržtųsi į vasarą, kurios metu gyvenimas išsiplėtotų. Mes galime tai stebėti ir pastebėti. Kažkokia mūsų dalis džiaugiasi, kažkuri dalis liūdi. Pavasarį džiaugsmas, o rudenį liūdesys. Bet kiekviename liūdesyje gyvena džiaugsmas, o džiaugsme gyvas liūdesys. Nes pavasaris baigsis ir greit perėjęs vasarą taps rudeniu. Toks ir žmogaus gyvenimas. Tame baigtinume slypi grožis ir išbaigtumas, už kurio atsiveria pilnatvė. Omžinybė jau kas kita, ji slypi už žmogaus gyvenimo, amžinasis pradas, žvilgsnis, kuris nesibaigia, grožis, kuris turi, privalo būti paliudytas tam, kad jis Būvotų. Tuomet matyti, kad net didžiausias šlykštumas, bjaurumas yra to didesnio grožio dalis. Protas jo suvokti negali, gali tik priimti, pripažinti ir nurimti, leidžiant tai būsenai būti ir skleistis.

Ir ji buvo čia visada, kodėl anksčiau nebuvo pastebėta? Ji buvo pastebėta, nes stebėjimas tos būsenos savybė. Tai, ką dvilypiame suvokime vadiname „aukštesniuoju aš“ juk visada yra buvo ir bus čia. Nėra taip, kad nebūtų. Tik dar nėra vientisumo ir susižinojimo (tik nuojauta) tarp žmogaus deivo, žmogaus gyvūno ir esančio tarp jų žmogiškojo žmogaus – asmenybės. Tik asmenybė gali sukurti tą tiltą, sanskritu panašiai skamba – tirtha. Asmenybė tampa lengva permatoma, lyg išnyksta ir taip atsiranda žvaigždinis tiltas tarp deivo, žmogaus ir gamtos, Visatos. Visata yra erdvė, tuštuma, deivas – save suvokianti sąmonė, tas kvantinis stebėtojas. Ir dar džiaugsmas, meilė, viskas viename. Juk tai būsena, kurią senovės jogai vadina sat čit ananda. Viena trijuose, trys vienovėje. Ir žmogus gyvūnas, kaip gamtos dalis, nešiojantis šį „rūbą“, kuris atsiranda ir išnyksta, tačiau šis metų ir skvarmų, įvairių pavidalų mirgėjimas yra šviesos žaismas, stiklo karoliukų žaidimas.

Jis yra ar jo nėra? Ar gali viskas būt vienu metu? Protui greičiau ne, o gyvenimui greičiau taip. Gyvata tvirtina pati save. Ji labai didelė ir labai maža. Jos Kraštai yra visur, o ašis yra Niekur. Taip kalbėjo senovės išminčiai, taip kalbėjo Matantys visais laikais, nes kaita tik mirgėjimas, o tačiau pats mirgėjimas nesikeičia. Deivo akis stebi milijonų ir milijardų metų mirgesius ir pats laikas susikaupia amžinybės akimirkoje, kuri sprogsta gyvatos žaidimu nauja jėga. Ir vėl, iš akimirkos įtampos gimsta pasauliai ir veržiasi žmogus. Toks štai grožis… pasaulio ir būties panovaros./RG

***

Klausimas: Ar esi laimingas žmogus? Gavau daug žaibų gyvenime… A jau nušvitęs? Nu gerai, esu šventas nušvitęs, be ego, bet man 28, kas toliau? Užbrėšk ribas… bet aš kažko esu nepažinęs, nes skauda šonus … ?

Atsakymas: labas, esu laimingas – ir tu esi, net jei to nežinai dabar. Bet tu žinai, tik ne visada sau prisipažįsti. Viskas yra gerai, skauda – reiškia gyvas esi. Riboženklių tau ir taip gamta yra pakankamai prikūrus, kam dar daugiau? Šalin juos ir te veržiasi suvokimas sodriu srautu.

Nieks nėra nušvitęs, nes šviesa tiesiog yra. Tu ne lemputė, o lemputė ne tu. Nušvitimas – kai protas apgauna pats save. Šviesa neasmeniška, ji niekam nepriklauso. Pats nušvitimo tvirtinimas yra savinimasis to, kas ne tavo. O tiksliau priklauso viskam ir visiems bendrystės teise. Sakyti „aš esu nušvitęs“ tas pats, kas sakytum „esu savininkas, tik dvasinis, mat sudvasėjęs“. „Mano namas, mano žmona, mano vaikai, mano nušvitimas…“. Moksliskai egoistas ir tiek. Tai ne kažkoks nuosprendis ar blogis , o tiesiog žmogaus būdo savybė. Iš vienos pusės, savintis viską, iš kitos – kurti (vaizduotė). Sukūrus kažką galima tai savintis, o galima pasidalinti. Tad geriau stebėti giliau ir viso to nesakyti. Ir kalbėti kuo mažiau, prajausti kuo daugiau. Žinantis nesako, sakantis nežino, kaip mėgdavo kartoti Lao Dze. Ir pirmiausia, tai liestų dvasinius dalykus, kurių ant liežuvio neužvyniosi…/RG

Narajanas ir draugai: Klausimai ir atsakymai. 

Stovykla Tenerifėje, 2016 metai.

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt