Skvarbiosios Įžvalgos Šerdies sutra

20171018_154004 Šerdies sutra/ (Prajñāpāramitā-hridaya-sūtra)

Trumpoji sutra

Sveikinu šį visaapimantį Suvokimą.

Penki sandai yra tušti ir tuštuma įgalina šią būseną. Skvarma yra Tuščia. Tuštuma yra skvarma. Skvarma neatskiriama nuo Tuštumos. Tuštuma neatskiriama nuo skvarmos. Kai pavidalas yra tuštuma, tuomet tuštuma yra pavidalas.

Taip ir jutimai, skirstančios sąvokos ir sampratos, paskatos ir įpročiai, bei sąmonė-menta yra tušti.

Taigi, visi reiškiniai ir įvykiai yra tušti, negyvuoja, nekyla ir neišnyksta. Nėra nei sutepti, nei tyri. Jie nei mažėja, nei didėja. Todėl, tuštumoje nėra nei pavidalų, nei jutimų, nei skirstančių sąvokų ir sampratų, nei paskatų ir įpročių, anei sąmonės. Nėra nei akių, nei ausų, nei nosies, nei liežuvio, nei kūno, nei proto. Nėra nei pavidalų, nei garsų, nei kvapų, nei skonių, nei lytėjimo, nei patyrimų. Nėra prasmių lauko bei kitų pradų, nei požiūrio taško, nei suprantančio proto. Nėra nei vydijos (žinojimo), nei nevydos (nežinojimo), nei vydijos bei nevydos pabaigos. Nėra senėjimo ir mirties, nėra senėjimo ir mirties pabaigos bei išsilaisvinimo. Taipogi nėra ir Keturių Kilniųjų tiesų: nėra kančios, nei jos priežasčių, nei kančių išsibaigimo, nei kelio, vedančio iš kančios, nei Žinojimo-išminties, nei galimybės jį įgyti ir galimybės patikrinti, nes nėra tų savybių savininko, nei įgytų nei neįgytų (savybių).

Taigi, Bodhisatvos nieko neįgyja: visą laiką pasikliaudami skvarbaus suvokimo/įžvalgos tobulybe, suvokia, kad jų sąmonės niekas netemdo ir jokių kliūčių nėra. O jei kliūčių nėra, nėra ir baimės. Išsivadavę iš visų priešybių, iškrypusių sampratų ir regimybių, jie pasiekia visišką nirvaną. Visi trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) Prabudusieji, pasikliovę skvarbaus suvokimo/įžvalgos tobulybe, jai atsidavę, tobulai ir tinkamai Prabudo.

Tad Žinome ir skvarbaus suvokimo tobulybės mantrą – tai didžios įžvalgos mantra, skvarbiausios vydijos mantra, neprilygstamoji mantra; tikroji iš tikrųjų mantra, nubloškianti visas kančias. Ji išreiškia tiesą, taigi ji teisinga. Tad ištariu skvarbaus suvokimo tobulybės mantrą:

TADYATHAA [OM]: GATE GATE PARAGATE PARASAMGATE BODHI SVAHA.

Šitaip Bodhisatvos turi įžvelgti skvarbiąją suvokimo tobulybę.

Taip šioje sutroje buvo išreikšta skvarbaus suvokimo tobulybės šerdis.

***

Ilgoji, pilna sutra:

Sveikinu šį visaapimantį Suvokimą.

Girdėjau tokį pasakojimą:

Kartą Bhagavanas (Buda), apsuptas didžiulės vienuolių bendruomenės ir bodhisatvų būrio, sėdėjo ant Grifų kalno prie Radžagrihos miesto. Jis pasinėrė į gilų susitelkimą, vadinamą “Gelmės suvokimu”. Tuo metu taurusis (Aarya) Bodhisatva Avalokitešvara budriai būvojo skvarbioje suvokimo tobulybėje (Prajñāpāramitā)* ir įžvelgė, jog penki sandai (skandha)** yra tušti, be savo esaties.

Tada, Budos būsenos įkvėptas, garbusis Šariputra paklausė tauriojo (Aarya) Bodhisatvos Avalokitešvaros:

– Kaip turi lavintis darnios šeimos sūnus ar duktė, kurie veržiasi suvokti skvarbiąją įžvalgos tobulybę?

Taurusis (Aarya) Bodhisatva Avalokitėšvara, puoselėdamas skvarbiosios įžvalgos veikimą, atsakė garbiajam Šariputrai, ką buvo suvokęs:

– Šariputra! Darnios šeimos sūnus ar duktė, kurie nori suvokti skvarbiąją įžiūrėjimo tobulybę, tegul įžvalgiai gilinasi į štai ką:

penki sandai (skandha) yra tušti ir tuštuma įgalina šią būseną (svabhava). Skvarma yra Tuščia. Tuštuma yra skvarma. Skvarma neatskiriama nuo Tuštumos. Tuštuma neatskiriama nuo skvarmos. Kai pavidalas yra tuštuma, tuomet tuštuma yra pavidalas.

Taip ir jutimai (vedana), skirstančios sąvokos ir sampratos (sanjna), paskatos ir įpročiai (samskara), bei sąmonė-menta (vijnana) yra tušti.

Taigi, Šariputra, visi reiškiniai ir įvykiai (sarva dharma) yra tušti, negyvuoja, nekyla ir neišnyksta. Nėra nei sutepti, nei tyri. Jie nei mažėja, nei didėja. Todėl, Šariputra, tuštumoje nėra nei pavidalų, nei jutimų, nei skirstančių sąvokų ir sampratų, nei paskatų ir įpročių, anei sąmonės. Nėra nei akių, nei ausų, nei nosies, nei liežuvio, nei kūno, nei proto. Nėra nei pavidalų, nei garsų, nei kvapų, nei skonių, nei lytėjimo, nei patyrimų (dharmah). Nėra prasmių lauko bei kitų pradų (dhatus), nei požiūrio taško, nei suprantančio proto. Nėra nei vydijos (žinojimo), nei nevydos (nežinojimo), nei vydijos bei nevydos pabaigos. Nėra senėjimo ir mirties, nėra senėjimo ir mirties pabaigos bei išsilaisvinimo. Taipogi nėra ir Keturių Kilniųjų tiesų: nėra kančios (dukha), nei jos priežasčių (samudaya), nei kančių išsibaigimo (nirodhah), nei kelio, vedančio iš kančios (marga) nei Žinojimo-išminties (jnana) nei galimybės jį įgyti ir galimybės patikrinti, nes nėra tų savybių savininko, nei įgytų nei neįgytų (savybių).***

Taigi, Šariputra, Bodhisatvos nieko neįgyja: visą laiką pasikliaudami skvarbaus suvokimo/įžvalgos tobulybe (Prajñāpāramitā), suvokia, kad jų sąmonės niekas netemdo ir jokių kliūčių nėra. O jei kliūčių nėra, nėra ir baimės. Išsivadavę iš visų priešybių, iškrypusių sampratų ir regimybių, jie pasiekia visišką nirvaną. Visi trijų laikų (praeities, dabarties ir ateities) Prabudusieji (sarva bhudhah), pasikliovę skvarbaus suvokimo/įžvalgos tobulybe, jai atsidavę, tobulai ir tinkamai Prabudo (sambuddhah).

Tad Žinome (jnatavyam) ir skvarbaus suvokimo tobulybės mantrą – tai didžios įžvalgos mantra, skvarbiausios vydijos mantra, neprilygstamoji mantra; tikroji iš tikrųjų (asamasama) mantra, nubloškianti visas kančias. Ji išreiškia tiesą, taigi ji teisinga. Tad ištariu skvarbaus suvokimo tobulybės mantrą****:

TADYATHAA [OM]:  GATE GATE PARAGATE PARASAMGATE BODHI SVAHA.

Šitaip, Šariputra, Bodhisatvos turi įžvelgti skvarbiąją suvokimo tobulybę.

Po to Bhagavanas išėjo iš gilaus susitelkimo ir pagyrė taurųjį Bodhisatvą Avalokitėšvarą:

– Puiku, puiku! Taip ir yra, darnusis sūnau, taip ir yra. Būtent taip, kaip tu mokei, reikia suvokti skvarbiąją suvokimo/įžvalgos tobulybę. Tada džiaugsis visi Išties Esantieji (Tathagata).*****

Kai Bhagavanas ištarė tuos žodžius, garbusis Šariputra, taurusis (Aarya) Bodhisatva Avalokitėšvara, visi susirinkusieji ir visas pasaulis su jame gyvenančiais deivais, žmonėmis, pusdeiviais bei dangiškaisiais deivirpiais (muzikantais) nudžiugo ir garbino Bhagavaną.

Taip šioje sutroje buvo išreikšta skvarbaus suvokimo tobulybės šerdis (hridaya).******

Paaiškinimai:

*Prajñā yra sąvoka, išreiškianti gilią įžvalgą, kuri prasiskverbia į tuštumą – „pradžią“, kartais ne visai tiksliai verčiama kaip „išmintis“. Juk Sutroje pasakyta „nėra nei Kelio, nei Išminties…“

** Pagal budistų dharmos sampratą, žmogus yra sudarytas iš penkių sandų: pavidalo, jausmo, patyrimo, sąvokų ir sąmonės.

*** šešios pažinimo galios (akys, ausys, nosis, liežuvis, kūnas ir protas), šeši patyrimai (pavidalas, garsas, skonis, kvapas, lytėjimas, mintis), samsaros rėda (gimimai, mirtys ir atgimimai), keturios tauriosios tiesos (kančia, priežastis, jos nutraukimas, kelias).

**** Mantra išreiškia perėjimo (į kitą krantą) būkles link tikrovės: 1) nuėjus, 2) perėjus, 3) perėjus į kitą krantą, 4) pabudus: perėjus į visiškai kitą krantą – budos būseną.

***** Tathagata – sąvoka, reiškianti, tą kuris „taip išėjo“, kur tatha yra lyg tiltas, o gata – išėjęs, perėjęs į kitą krantą (būseną). Tai Buda, kurio būsena už visų pasireiškimų.

****** Hridaya – dažnai nelabai tiksliai verčiama širdimi arba dvasine širdimi. Sąvoka sudaryta iš hri – imti, da – duoti, yama – pusiausvyra darna. Tad hridaya yra tam tikra darnos, pusiausvyros, vidurio, esmės būsena, kuriai geriau tiktų vertimas šerdis. 

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą