Visa gyvena, nieko nėra mirusio, – mirę tik mes patys. Jeigu mes atgytume, nors akimirkai, mes pajustume, kad visa yra gyva, kad visi daiktai gyvena, galvoja, jaučia ir gali kalbėtis su mumis.///Piotras Uspenskis

Žmogus savęs nepažįsta. Jis nežino savo ribotumo ir galimybių. Jis net nežino, koks didis yra jo savęs nepažinimo mastas.

Žmogus pilnas įvairiausių klaidingų idėjų apie save. Pirmiausia jis nesuvokia, kad iš tikrųjų yra mašina.

Ką tai reiškia, kad žmogus yra mašina?

Tai reiškia, kad nei jo viduje, nei išorėje nėra savarankiškų judesių. Jis yra mašina, veikiama išorinių įtakų ir išorinių poveikių. Visi jo judesiai, poelgiai, žodžiai, idėjos jausmai, nuotaikos ir mintys yra sukeltos išorinių poveikių. Pats savaime jis yra tik automatas, turintis tam tikrą prisiminimų ir išgyvenimų rinkinį ir tam tikrą kiekį atsarginės agnos.

Mes turime suprasti, kad žmogus nieko negali daryti.

Bet jis to nesupranta ir dėl to priskiria sau sugebėjimą daryti. Tai yra pirmasis neteisingas dalykas, kurį žmogus sau prisiskiria.

Tai turi būti suprasta labai aiškiai. Žmogus negali daryti. Viskas, ką žmogus galvoja darąs, iš tikrųjų atsitinka. Tai atsitinka lygiai taip pat, kaip lietus ar atšilimas. Žmogus galvoja, skaito, rašo, myli, nekenčia, pradeda karus, kovoja ir t.t. Iš tikrųjų viska tai atsitinka.

Žmogus negali judėti, galvoti ar šnekėti pats taip nutaręs. Jis yra marionetė, nematomų siūlų traukoma tai šen, tai ten. Jeigu žmogus tai supranta, jis gali daugiau sužinoti apie save, ir tada, galima dalykas, kad jam viskas pradės keistis. Bet jeigu žmogus negali suvokti ir suprasti savo visiško mechaniškumo arba nenori su tuo sutikti, jis nieko nebegali išmokti, ir jam niekas nesikeis.

Žmogus yra mašina, bet labai savotiška mašina. Jis yra mašina, kuri, tinkamomis aplinkybėmis ir tinkamai su ja elgiantis, gali sužinoti, kad yra mašina. Iki galo tai supratęs, gali surasti būdus, kaip nustoti būti mašina.

Pirma, ką žmogus turi žinoti, tai kad jis nėra vienas, jis yra daug. Jis neturi vieno pastovaus ir nesikeičiančio „aš“ arba ego. Žmogus visą laiką skirtingas. Vieną akimirką jis vienoks, kitą – kitoks, trečią akimirką – dar kitoks ir taip toliau, be galo.

Vienybės ir vientisumo regimybę žmogui sukelia pirmiausia medžiaginio kūno pojūtis, jo vardas, kuris normaliomis sąlygomis visada išlieka toks pat, ir trečia – eilė mechaninių įpročių, išugdytų išsilavinimo ar įgytų pamėgdžiojant. Turėdamas visuomet tuos pačius kūniškus pojūčius, visada girdėdamas tą patį vardą ir stebėdamas savyje tuos pačius įpročius ir polinkius kaip ir anksčiau, jis tiki, kad visada yra toks pat.

Tikrovėje žmogus nėra vientisas, jis neturi valdančiosios ašies, pastovaus „aš“ arba ego.

Vystymasis negali prasidėti esant tokiam lygiui, kai žmogus sau meluoja, save apgaudinėja. Žmogus privalo žinoti, ką jis turi ir ko ne. Jis turi suprasti, kad neturi tų sugebėjimų, kuriuos sau priskiria; t.y. galėjimo daryti, asmeniškumo ar vienybės, pastovaus ego ir, be to, Sąmoningumo ir Valios.

Žmogui tai būtina žinoti, nes kol jis tiki turįs šiuos sugebėjimus, jis nedės tinkamų pastangų jiems įgyti, lygiai kaip žmogus nepirks prabangių dalykų ir brangiai nemokės, jei manys, kad juos jau turi.

Pats svarbiausias ir pats apgaulingiausias iš šių sugebėjimų yra sąmoningumas. Žmogus pradeda keistis tada, kai pradeda keistis jo sąmoningumo reikšmės supratimas ir kai žmogus po truputį jį įvaldo.

Kas yra sąmoningumas?

Daugeliu atveju normalioje kalboje žodis „sąmoningumas“ yra vartojamas taip pat, kaip „intelektas“ proto veiklos prasme.

Iš tikrųjų sąmoningumas yra ypatinga žmogaus „žinojimo“ rūšis, nepriklausoma nuo jo proto veiklos – pirmiausia savęs pažinimo, žinojimo, kas jis yra, kur jis yra, ir žinojimo, ką jis žino, ko nežino ir t.t.

Žmogaus sąmoningumas, ką jis bereikštų, niekada nelieka tos pačios būsenos. Jis arba yra čia, arba ne. Aukščiausios sąmoningumo akimirkos sukuria atmintį. Kitomis akimirkomis žmogus paprasčiausiai neatsimena. Tai labiau nei kas kita sukuria žmogui pastovios sąmonės ir pastovaus žinojimo regimybę.

Akivaizdu tai, kad sąmoningumas turi visiškai matomus ir stebimus laipsnius, tikrai matomus ir stebimus išorėje.

Pirma, jame yra trukmė: kaip ilgai žmogus buvo sąmoningas.

Antra – pasirodymo dažnumas: kaip dažnai žmogus tampa sąmoningas.

Trečia – apimtis ir skvarbumas: kieno atžvilgiu žmogus buvo sąmoningas, kas gali keistis žmogui augant.

Pabandysiu paaiškinti, kaip galima tyrinėti sąmoningumą. Paimkite laikorodį ir žiūrėkite į kitą ranką, siekdami suvokti save ir susitelkdami ties mintimi „aš esu Piotras Uspenskis“, „dabar aš esu čia“. Pasistenkite daugiau apie nieką negalvoti, paprasčiausiai sekite kitos rankos judesius ir suvokite save, savo vardą, savo buvimą ir vietą, kurioje jūs esate. Neįsileiskite jokių kitų minčių.

Jei būsite atkaklus, sugebėsite tai daryti dvi minutes. Tai jūsų sąmoningumo riba. Ir jeigu tuojau pat pabandysite pakartoti bandymą, bus sunkiau nei pirmą kartą. Šis bandymas rodo, kad žmogus, toks, koks yra, didelėmis pastangomis gali būti sąmoningas vieno reiškinio (savęs) atžvilgiu dvi minutes ar mažiau.

Pati svarbiausia logiška išvada, kurią galime padaryti po šios teisingai atlikto bandymo, yra ta, kad žmogus nėra sąmoningas savo atžvilgiu. Sąmoningumo savo atžvilgiu regimybę sukuria atminties ir mąstymo veiksmas. Pavyzdžiui, žmogus eina į teatrą. Jeigu jis prie to įpratęs, būdamas ten jis nėra itin sąmoningas buvimo tenai atžvilgiu, nepaisant to, žmogus mato daiktus, juos stebi, mėgaujasi vaidinimu arba ne, atsimena tai, atsimena sutiktus žmones ir t.t.

Atėjęs namo, jis atsimena, kad lankėsi teatre ir, žinoma, galvoja, kad buvo sąmoningas, kol buvo tenai. Taigi žmogus neturi jokių abejonių dėl savo sąmoningumo ir nesuvokia, kad sąmoningumo gali visai nebūti, nors žmogus protingai elgiasi, galvoja, stebi.

Apskritai žmogus gali būti keturių sąmonės būsenų: miego, miego pabudus, sąmoningumo savo atžvilgiu ir tikrojo (objektyvaus) sąmoningumo.

Turėdamas galimybę būti šių keturių sąmonės būsenų, iš tikrųjų žmogus gyvena tik dviejuose iš jų: viena jo gyvenimo dalis praeina miegant, o kita – „miegant pabudus“, nors tikrovėje jo būsena pabudus nelabai skiriasi nuo miego.

Paprastame gyvenime žmogus nieko nežino apie „tikrąjį (objektyvųjį) sąmoningumą“, ir jokie bandymai šia kryptimi yra neįmanomi. Trečioji būsena, arba „sąmoningumas savo atžvilgiu“, yra tai, ką žmogus sau priskiria; būtent, jis tiki, kad yra įvaldęs sąmoningumą, nors iš tikrųjų žmogus gali būti sąmoningas savo atžvilgiu tik labai retais akimirksniais, ir netgi tada jis tikriausiai to neatpažįsta, nes nežino, ką reikštų sąmoningumas, jei jis tikrai jį įvaldytų. Šie sąmonės blyksniai ateina labai retomis akimirkomis, pasiekus aukštesnes jausmines būsenas, pavojaus akimirkomis, labai naujose netikėtose padėtyse ir aplinkybėse; ar kartais visai įprastomis akimirkomis, kai nieko naujo nevyksta. Būdamas įprastinės ar „normalios“ būsenos, žmogus neturi kokios galimybės jų valdyti.

Dabar aš paprasčiausiai noriu, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į savo atminties stebėjimus. Jūs pastebėsite, kad įvairius dalykus atsimenate skirtingai. Kai ką jūs atsimenate gana gyvai, kai ką gana blankiai, kai ko jūs visiškai neprisimenate. Jūs tiktai žinote, kad tai nutiko.

Jūs labai nustebsite, kai suvoksite, kaip mažai jūs iš tikrųjų atsimenate. Taip įvyksta todėl, kad jūs atsimenate tik tas akimirkas, kai buvote sąmoningas.

Iškyla klausimas: ar įmanoma pradėti valdyti šias nepastovias sąmonės akimirkas, sukelti jas dažniau, išlaikyti ilgiau arba net padaryti pastovias? Kitais žodžiais tariant, ar įmanoma tapti sąmoningu?

Teisingais būdais, teisingomis pastangomis žmogus gali pradėti valdyti sąmonę ir tapti sąmoningu savo atžvilgiu, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. O būdami savo dabartinėje būsenoje, šių pasekmių negalime net įsivaizduoti.

Šie mokymai turi prasidėti nuo kliūčių, esančių mumyse ir trukdančių sąmonei, tyrimu, nes sąmoningumas gali pradėti augti tik pašalinus bent kelias iš šių kliūčių. Kitose paskaitose kalbėsiu apie šias kliūtis, didžiausios iš kurių yra savęs nepažinimas ir neteisingas įsitikinimas, kad pažįstame save – bent iki tam tikro lygio – ir galime savimi pasikliauti. Iš tikrųjų mes savęs visiškai nepažįstame ir negalime pasikliauti savimi net dėl mažiausių dalykų.

Piotras Uspenskis. Galimos žmogaus atgajos (evoliucijos) psichologija

*

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt