Išminčių citatos.

Siela yra upė; jos šventasis šaltinis – savęs įvaldymas, jos vanduo – tiesa, jos krantai – dora, jos bangos – kančia; maudykis joje, Pandu sūnau, nes ne nuo žemiškojo vandens siela tampa tyra.

Rytų brangakmeniai (atrinktas J.P.Blavatskajos) *

Viskas priklauso nuo aplinkos. Skaisčiame danguje Saulė gerokai mažiau save vertina nei riebalinė žvakė rūsyje.

M. Ebner-Ešenbach

 

*

Senieji lakotai buvo išmintingi. Jie žinojo, kad atitolusio nuo gamtos žmogaus širdis pasi­daro kieta; jie žinojo, kad liovusis didžiai gerbti visa, kas gyva, visa, kas auga, netrukus sunyksta ir pagarba žmogui. Todėl gamtos vaidmuo auklėjant jaunuolį, ugdant jo jautrumą, buvo labai svarbus.

Liuteris Stovintis Lokys

 

*

Kol nors vienas šuo mano šalyje bus pasilikęs alkanu, visa mano religija susidės iš to, kad pamaitinti ją.

Svamis Vivekananda

 

*

Neapykanta negali būti nugalėta kita neapykanta; neapykanta meile nugalima: toks įstatymas.

Rytų brangakmeniai (atrinktas J.P.Blavatskajos)

 

*

Nebūkite nei per daug užsispyrę, bandydami sulaikyti tai, kas griūva, nei per daug skubėkite įtvirtinti tai, kas lyg ir atsiranda.

R. B. De Konstanas

 

*

Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai.

Kurtas Vonegutas

 

*

Negalvok, kad esi, žinok, kad esi.

Morfėjas iš filmo „Matrica“

 

*

Mokyti tylos, tylėjimo pradėdavom labai anksti. Mokydavome vaikus sėdėti tyliai ir jausti, kaip tai smagu. Mokydavome juos naudotis savo jutimais, užuosti įvairius kvapus, žiūrėti, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nėra ką matyti, ir atidžiai klausytis, kai aplinkui, regis, visiškai ramu. Nemokantis tyliai sė­dėti vaikas tiesiog lėčiau vystėsi. Nesantūrus, triukšmingas elgesys mums atrodė ne­priimtinas, nes nenuoširdus, o be perstojo šnekantis žmogus – neišauklėtas ir išsiblaškęs. Pokalbis niekad nebūdavo tučtuojau pradedamas ir skubotai varomas pirmyn. Niekas neužsipuldavo su klausimu, kad ir kokiu svarbiu, ir neversdavo kito atsakyti. Iš tiesų mandagus būdas pradėti pokalbį buvo valandėlę drau­ge tyliai pagalvoti; bet ir įsikalbėję mes gerbdavome kiekvieną stabtelėjimą, kai pašnekovas nutildavo ir susimąstydavo. Tylėjimas lakotams buvo labai svar­bus. Nelaimėje ir sielvarte, kai mūsų gyvenimą pa­liesdavo ligos ar mirties šešėlis, tylėjimas buvo pagar­bos ženklas; tylėdavome ir pakerėti ko nors didingo ir įstabaus. Lakotams tylėjimas buvo didesnė jėga ne­gu žodis.

Liuteris Stovintis Lokys

 

*

Žinojimas didėja proporcingai jo panaudojimui – tai yra, kuo daugiau mes mokome, tuo daugiau mokomės.

Jelena P. Blavatskaja

 

*

Ugnis dega vienodai visur. Mūsų žemė nuostabi, sukurta tam, kad ją mylėtume. Dievas visada arti. Tėvynė viena ir ji labai plati.

Ugnies Joga

 

*

Jums, baltiesiems, mes buvome laukiniai. Jūs nesupratote mūsų maldų. Net nemėginote suprasti. Kai giesmėmis garbinome saulę, mėnulį ar vėją, jums atrodė, kad meldžiamės stabams. Nesu­prasdami mūsų ir tik todėl, kad mūsų garbinimo bū­das buvo kitoks negu jūsiškis, prakeikėte mus kaip paklydusias sielas.
Visa kūrinija mums buvo Didžiosios Dvasios sutver­ta – saulė, mėnulis, medžiai, kalnai ir vėjas. Kartais per tai, ką ji sukūrusi, mes priartėdavom prie jos pa­čios. Argi tai blogai? Žinau, kad mes iš visos širdies tikime aukščiausia esybe, galbūt mūsų tikėjimas net stipresnis už daugelio baltųjų, vadinusių mus stab­meldžiais. Raudonodžiai laukiniai visada buvo glaudžiau susiję su gamta negu baltaodžiai laukiniai. Gamta – tai knyga tos didžiosios galios, kurią jūs vadinate Dievu, o mes – Didžiąja Dvasia. Koks gi skirtumas, kaip pavadinsi!

Tatanga Mani

 

*

Tikėjimas – tai laisvės pasiūlymas.

Jonas Paulius II

 

*

Laikas sugalvotas tik laikrodininkų darbui užtikrinti.

Sodietis

 

*

Dėkojame motinai žemei, kuri mus maiti­na. Dėkojame upėms ir upeliams, kurie mums duo­da vandenį. Dėkojame žolėms, dovanojančioms savo gydančias galias. Dėkojame kukurūzams ir jų bro­liams ir sesėms, moliūgams ir pupelėms, palaikantiems mūsų gyvybę. Dėkojame krūmams ir medžiams, ku­rie augina mums vaisius. Dėkojame vėjui, kuris vėdi­na orą ir išvaiko ligas. Dėkojame mėnuliui ir žvaigž­dėms, kurie mums šviečia saulei nusileidus. Dėkoja­me seneliui He-no, globojančiam mus, savo anūkus, ir dovanojančiam lietų. Dėkojame saulei, kuri iš aukš­tybių draugiškai žvelgia į žemę. Bet labiausiai dėko­jame Didžiajai Dvasiai, kuri sutelkia visą gerumą ir visa kreipia savo vaikų labui.

Indėnų Navachų nakties giesmė

 

*

Viršasmeninė būtis yra tikroji laisvė ir džiaugsmas būti – visur ir visuose. Visa Aš esu ir visa Manyje sudėta. Nesu vienišas, nes visa, kas yra Aš Esu.

Kalno Mokytojas

 

*

Netgi ateistas, burnojantis prieš Dievą, nesąmoningai juo tiki; juk neįmanoma pulti to, ko nėra.

Paul Guerin

 

*

Kai buvau vaikas, mokėjau duoti ir dalytis; ta­pęs civilizuotas, šias dorybes praradau. Gyvenau na­tūralų gyvenimą, o dabar gyvenu dirbtinį. Anuomet man buvo brangus kiekvienas gražutis žvirgždo ak­menėlis, aš jaučiau pagarbą kiekvienam medžiui. Amerikos senbuvis buvo išdidus ir kartu nepaprastai nuolankus. Pasipūtimas buvo svetimas ir jo prigim­čiai, ir mokymui. Gebėjimo išreikšti save kalba jis niekad nebūtų sumanęs laikyti įrodymu, kad žmo­gus pranašesnis už nekalbančius sutvėrimus; priešin­gai, šis gebėjimas jam atrodė pavojingas. Jis tvirtai tikėjo, kad tylėjimas – tai tobulos harmonijos žen­klas. Tylėjimas ir tyla jam reiškė kūno, proto ir sielos pusiausvyrą.
Jeigu paklausi indėną: „Kas yra tyla?“- jis tau atsa­kys: „Didžioji Paslaptis. Šventoji tyla – tai Jos bal­sas“. O jeigu paklausi: „Kas yra tylos vaisiai?“ – jis pasakys: „Savitvarda, tikra drąsa ir ištvermė, kantry­bė, orumas ir pagarba“.

Indėnas Ohiyesa

 

*

Viso, kas kūniška šviesa yra saulė; sielos šviesa yra amžinoji Tiesa.

Rytų brangakmeniai (atrinktas J.P.Blavatskajos)

 

*

Tikiu, kad Jis yra manyje, kaip aš esu Jame.

Levas Tolstojus

 

*

Imdami iš žemės tai, ko mums reikia, turime jai kuo nors atsilyginti. Žemė ir mes turėtu­me būti lygiateisiai partneriai. Galime atsilyginti že­mei pagarba, – tai labai paprasta, bet ir labai sunku. Ieškodami naftos, anglies ir urano, mes jau smarkiai sužalojome žemę, tačiau tą skriaudą dar galime ati­taisyti, – jei tik norėsime. Kasant žemės turtus, žūsta daug augalų. Kaip gražu būtų paberti sėklų ir paso­dinti sodinukų, ir sugrąžinti žemei tai, ką sunaikino­me. Turime pagaliau suprasti, kad negalima vien tik imti ir niekad nieko neduoti. Savo motinai, savo že­mei, turime atiduoti tiek, kiek esame iš jos paėmę.

Jimmie C. Begay

 

*

Žmogus savimi gali sujungti praeitį, dabartį ir ateitį, – tapti Matančiuoju, peržengti ribotos asmenybės pančius ir žengti į Virš Būtį.

 Kalno Mokytojas

 

*

Mes mylime tylą;/ mums netrukdo, kai pelė/ žaidžia mūsų namuos;/ kai vėjas miške šiurena lapus, – mums nebaisu.

 Iš indėnų folkloro

 

*

Jei tikra yra tai, ką tu gali pajausti, užuosti, paragauti ir pamatyti, tai „tikra“ yra tiesiog tavo smegenų įvertinti elektriniai signalai.

Morfėjas iš filmo „Matrica“

 

*

Neskubėkite, niekur niekada neskubėkite, nes skubėjimas yra sunki liga. Viskam užteks laiko.

 Sodietis

 

*

Mylėkite ir būsite mylimi, jums meile bus atsakyta.

 Ugnies Joga

 

*

Nėra jokių Nušvitimo receptų, kaip ir paties „nušvitimo“. Tik Viešpaties Malonė Yra. Jos ir prašykite. Kokia karma šiandien beatrodytų sunki, rytojų jūs kuriate kartu su Didžiąja Jėga. Ir visad Esate Dabar.

 Kalno Mokytojas

 

*

Yra didžiulis skirtumas tarp kelio žinojimo ir ėjimo tuo keliu.

Morfėjas iš filmo „Matrica“

 

*

Mokykite mažuosius statyti savuosius miestus!

 Agni joga

 

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt