Pokalbis Filosofo A.Šliogerio prisiminimui. Sutrumpintas ir kiek atlietuvintas RG.
– Apibendrindamas filosofo Alberto Kamiu knygą „Sizifo mitas“ sykį rašėte: „Tokia ta paprasta tiesa – pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė būtų.“ Ar šis teiginys atspindi ir jūsų nuomonę?
– Tik „išganytojai“ gali kalbėti už visus ir dovanoti visiems prasmę. Aš galiu pasakyti tik tai, ką patyriau pats. Sendamas suvokiau, kad jokios prasmės mano gyvenimas galų gale neturi. Klasta čia ta, kad iš viso gali iškilti „prasmės“ klausimas. O šis klausimas iškyla tik todėl, kad būvoja toks žodis kaip „prasmė“.
Graikai ar romėnai šio klausimo nekėlė. Jei neklystu, nei graikų, nei lotynų kalboje žodžio „prasmė“ nėra. Tai krikščionių ir naujųjų laikų „išganytojų“ išradimas. Krikščionys sako, kad žemė – tai ašarų pakalnė, Šėtono karalystė. Esą čia viskas yra niekai, čia tik pasirengimas pomirtiniam gyvenimui. Esą visa prasmė danguje, beprasmybė – žemėje. Šiuolaikinis šio teiginio obalsis: prasmingai žmogus gyvens tik socializme. „Postmodernusis“: laimingą ir prasmingą žmogų padarys tik laisvoji rinka, kapitalizmas ir „žinių visuomenė“.
Mano įsitikinimu, tai yra kūdikiški seiliojimaisi. Toks mąstymas apgailėtinas: esą kažkur, kažkaip ir kažkada esama Kažko, kas mus išganys, todėl tas Kažkas yra prasmė. Ne mano reikalas, galbūt Kažkas ir yra ar bus, bet man jis visiškai nerūpi, nes aš niekaip negaliu to Kažko paversti kuo nors susietu, akivaizdžiu ir dabartiniu. Nėra ten, kažkur, prasmės, o čia beprasmybės. Visa prasmė, jei ji apskritai būvoja, yra čia ir dabar, šią akimirką ir šioje vietoje. Visa kita – tai dūmai, migla ir vėjas. Reikia stengtis apskritai sunaikinti prasmės sąvoką ir prasmės klausimą. Šią mintį sudėliosiu paradoksaliai: prasminga yra ta akimirka, kai prasmės klausimas išnyksta. Kai pasineri į pasaulį ir labai smarkiai įeini į sąlytį su juo, nebelieka jokios „prasmės“. Vadinasi, prasmės „prasmė“ yra beprasmybė. A.Kamiu klausia: kokia yra galutinė gyvenimo prasmė? Bet štai spąstai: galima atsakyti, kad galutinė gyvenimo prasmė yra mirtis, nes gyvenimas neišvengiamai baigiasi mirtimi. Kodėl? Todėl, kad mirusį žmogų paguldo į grabelį ir jis gali būti tikras, kad ten, amžinosios Nirvanos namelyje, jam jokie prasmės klausimai neiškils. Kape žmogus yra tobulos būsenos – nebūtyje, lygiai kaip ir prieš gimdamas. Kita vertus, klausimas apie žmogaus gyvenimo prasmę prilygsta klausimui, ar laukų ramunė svarsto apie gyvenimo prasmę, ir ar mes turime teisę klausti, ar prasmingas ramunės žydėjimas. Juk tai skamba absurdiškai. O kuo žmogus skiriasi nuo ramunės? Kaip sako Williamas Faulkneris, tik vienu bruožu – jis už ją daug kvailesnis. Aš pridursiu: ji už mane kur kas gražesnė. Prasmės klausimas apskritai yra beprasmiškas. Jau vien todėl, kad į jį negalima atsakyti kalba. Tai kilę iš krikščioniškos tradicijos, kai tikima, kad kalba viską gali ir kad kalba galima atsakyti net į bekalbius klausimus. Kitaip tariant, jūs manęs paklausiate, kokia yra gyvenimo prasmė, o aš, „išganytojas“, jums atsakau. Tačiau niekas kalba negali atsakyti apie tauraus gesto, drąsaus žingsnio, mylinčio žvilgsnio, džiaugsmo, aiškaus pamatymo, palaimos, liūdesio ar nevilties, žydinčios obels ar baltųjų debesų prasmę. Kalba čia yra visiškai bejėgė.
– Kodėl žmonės leidžia, kad jiems kas nors primestų nesančios prasmės regimybę?
– Kada ir kaip kyla klausimas apie prasmę? Kai žmogus jaučiasi blogai, kai jį kamuoja liūdesys arba nevirškina skrandis. Kai jam gera, šis klausimas apskritai nekyla. Labai mėgstu W.Faulknerio pasakymą: „Mes visi esame nelaimingi kalės vaikai.“ O nelaimingam kalės vaikui reikia prasmės. Žmonės yra silpni ir nelaimingi. Neretai jie yra paprasčiausi nevykėliai: sutrikę, bailūs, pikti, pavydūs, gobšūs, įtarūs. Jiems visą laiką reikia vado, kuris gyvena arba danguje, arba čia, žemėje. Šiuo metu – ekrane. Toks žmogus sako: „Pasakyk man, kokia yra gyvenimo prasmė, nes aš nelaimingas. Jeigu tu man pasakysi, aš neliksiu skolingas.“ Na, Sai Baba ir pasako, todėl ir važinėja auksiniu automobiliu.
– Žmogus yra laisvas rinktis. Tai, kad jis pasirenka kieno nors siūlomą gyvenimo prasmės suvokimą, yra jo laisvės išraiška.
– Laisvė yra ne tik privilegija, bet ir nelaimė. Paradoksas toks: tik laisva būtybė gali būti pavergta. Augalų ir gyvūnų pasaulyje nėra nei laisvųjų, nei vergų. O „laisvai pasirinkęs“ kokio nors šamano idėjas žmogus tampa dvigubai kvailas. Šarlatanas žmogui įteigia keletą auksinių tiesų ir jis, tarsi pakerėtas jų, apanka. Žmogui tarsi uždedamas antsnukis. Tokie žmonės nieko nebemato. Toks aklumas gimdo patį bjauriausią dalyką – aklatikystę (fanatizmą), t. y. neapykantą tiems žmonėms, kurie mato pasaulį kitaip nei tu, ir įsitikinimą, kad tu vienintelis esi teisus.
– Klausantis Jūsų susidaro įspūdis, kad žmonija visiškai neevoliucionuoja ir kad XXI amžiaus žmogus tebėra tas pats, daugybę dievų garbinęs „laukinukas“?
– Manau, prieš du tūkstantmečius gyvenęs žmogus buvo protingesnis už šiandien gyvenantį žmogų. Jis turėjo daug mažiau kliedesių ir fantazijų, t. y. mažiau „informacijos“. Graikas bijojo Dzeuso ar Erinijų, mes bijome ir Dzeuso, ir Osamos bin Ladeno, ir Švenčiausios Trejybės, ir įvairiausių naujųjų laikų „dievų“: socializmo, laisvosios rinkos, gangsterių, atominių bombų, juodųjų skylių, majų kalendorių, meteoritų, Didžiųjų Sprogimų… ir taip iki begalybės.
Nemanykime, kad šamanas iš Amazonijos džiunglių kur nors dingo. Jis yra mumyse. Mes niekur negalime nuo jo pabėgti. Net kai sakome, kad netikime Dievu, krikščionybė vis tiek yra mumyse. Visos tūkstantmečių baimės pereina į kalbą ir joje pasilieka, o ekranas jas mums primeta. Tuo požiūriu vyksta žmonijos nykimas. Baimės erdvė visą laiką plečiasi lygiai tiek, kiek plečiasi „informacijos“ erdvė. Kuo daugiau „dievų“ ir kuo daugiau tiesų, tuo didesnė baimės erdvė ir tuo daugiau nelaimingų žmonių. Kai Didžioji Paslaptis virsta milijonais mažų tiesų, iš kiekvienos tokios „tiesos“ į mus dėbso Siaubo akys. Prasmės klausimas, kaip teorinis, kalboje įšaldytas klausimas, iškyla tada, kai pradeda kauptis tūkstančiai įvairiausių „dievų“, kai vienas pradeda sakyti: „Aš būsiu budistas“, kitas: „Aš būsiu krikščionis“, trečias: „Aš būsiu socialistas“, ketvirtas: „Aš būsiu vegetaras“, dešinysis, naujesnis kairysis ir t. t. Kuo daugiau „dievų“ plačiąja prasme, tuo daugiau baimės. Būgštauju, kad tiek kvailių, kiek yra dabar, nebuvo jokioje ankstesnėje kultūroje ar visuomenėje. Mes juk esame pavergti kvailinimo ir baimės pumpavimo mašinos – ekrano. Negerai, kai nuolat didėja kvailių skaičius.
– Jei žmonijai vis dėlto pavyktų ištrinti „prasmės“ sąvoką ir sunaikinti klausimą apie gyvenimo prasmę, ar, Jūsų manymu, pasaulyje atsirastų daugiau darnos?
– Darnos niekada nebus, bet jei taip atsitiktų, žmonės taptų truputį laimingesni. Atsirastų daugiau ramybės, pakantumo, gerumo, atlaidumo, sveiko proto. Pakantumas atsiranda tą akimirką, kai pamatai stulbinamą pasaulio įvairovę. Kiekviena gėlelė, kiekviena žolelė, muselė ir gyvasties bangelė yra vis kitokia, ypatinga, nepakartojama. Ir kaip puikiai jos sutaria. Taip pat yra ir su žmonėmis: jeigu nebūtų vienos tiesos ar vienos „prasmės“, mes ramiau žiūrėtume į kitą žmogų nepriklausomai nuo to, kokia yra jo odos spalva, kam jis prijaučia ir ką atmeta, kokia jo psichologija ar įsitikinimai. Nieko geriau negalima sumąstyti, negu yra pasakęs Sokratas: pamatinis dalykas, kai ateini į susitikimą su pasauliu ir kitu žmogumi, yra ironija*. Svarbiausia – ironija savęs paties ir savo stabų atžvilgiu. Žmogus yra mirtingas, ribotas, jo horizontas yra siauras. Toks jau jis yra nepriklausomai nei nuo jo padėties bendruomenėje, nei nuo išsilavinimo, nei nuo gabumų. Netgi priešingai: kuo šviesesnis mėnulis, tuo tamsesnė jo neregimoji pusė. Jei nebūtų gyvenimo prasmės klausimo ir prasmės „profesionalų“, manau, pasaulyje tikrai būtų geriau gyventi. Tiesiog smagiau.
www.15min.lt
*Ironija – (gr. eironeia – apsimestinis nežinojimas; sąvoka, vartojama Platono (Plato [Platusis]; 427-347 pr.m.e.)): 1. juokavimo pavidalas – grožinis vertinimas, kuriam būdinga tyčinis prieštaravimas tarp to, kas vaizduojama, ir tikrosios prasmės; lengva, slapta pašaipa, sąmojo rūšis, pvz., gyrimas, norint išpeikti: tai protinga galvelė (= kvaila galvelė); 2. paslėpta, sąmojinga pašaipa, pasityčiojimas; 3. stilistikos priemonė žodžių prasmės atžvilgiu – posakis, žodis, rašinyje įgyjantis reikšmę, visiškai priešingą tiesioginei, pvz.:Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo.