Sausio 20 d. Išėjo iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas.
Išėjo Žmogus – Legenda. Legenda jis buvo dar tada, kai vaikščiojo tarp mūsų. Vienas pirmųjų šiuolaikinėje Lietuvoje (1967 – pirmoji vieša Rasų šventė, o pirmoji Šventa Ugnis, matyt, gerokai anksčiau), uždegęs Šventą Ugnį ir mum visiem priminęs, ką turim prisimint. Kas mes esam ir kas mūsų Prabočiai yra.
Gyvenimas, jam dar gyvam esant, tapęs legenda. Ką reiškia “gyvam”. Argi Jo jau nebėra? Argi mūsų Prabočių nebėra? Išėjęs iš šio mums visiems apčiuopiamo ir atrodančio aiškiu fizinio pasaulio, Jis įsiliejo į Omžinai Gyvųjų mūsų Protėvių – Žynių, Krivių, Išminčių, Didvyrių karžygių – gretas. Taip savimi nutiesdamas tiltą tarp praeities ir dabarties. Juk gyvenimas neprasideda gimstant ir neužsibaigia mirštant. Ir ypač tiems, kas ateina į šį pasaulį su Didžia Užduotimi. Krivio Jauniaus Misija – gaivinti Protėvių Dvasią, mūsų Tikėjimą. Būdamas pirmeiviu, jis nešė deglą. Ir sklido ta Šviesa plačiai ir budino žmonės, kad prisimintų, kad atsibustų iš atminties stingulio.
Dabar taip svarbu rodos, kad buvau šį Žmogų sutikęs. Tų mūsų susitikimų nebuvo daug, tačiau man buvo jie prasmingi. Indijoje tai būtų pavadinta darshan – susitikimu su Šventu Žmogumi. Tylus jis buvo ir ramybė apimdavo šalia jo ir gerumas kažkoks, lyg pasijaustum širdį turįs. Tą, kurią poetai apdainuoja.
Prisimenu tylią akimirką Dvarciškėse, sėdi Krivis, šalia troboj stalas, virš stalo sukasi šventas protėvių Sodas. Tokia graži tyla, ugnis spragsi pečiuj ir tas Sodas sukasi kažkaip ypatingai ir viskas ypatinga. Nors atrodytų ir nieko tokio ypatingo nevyksta… Būtent po šio vakaro ėmiau tirti Sodus, suvokdamas juos ne vien kaip etnologinį, tačiau kaip dvasinį mūsų tautos gyvensenos faktą ir Protėvių aukšto suvokimo įrodymą.
Kai žmogus išeina, šios akimirkos įgyja dar gilesnę prasmę. Nes šį mano aprašyta akimirka buvo mokymas tyla. Nebuvo ištarta nė žodžio, tačiau kiek daug Esmės atskleista!
Kai žmogus išeina ir mus palieka – visada liūdna. Tačiau ir džiaugsmas ima – kad buvo atėjęs, kad keliai suvedė.
Ir dar. Krivio išėjimas yra tiek pat svarbus, kiek ir buvimas šiame pasauly….
Yra gražūs lietuviški žodžiai aumuo, aumenys, aumeningas. Tai reiškia ir sielvartą ir atmintį ir žmogaus savybių ypatingumą, suvokimą. Ne viskas žodyne parašyta, ką širdis jaučia, šį žodį išgirdus. Krivis Jaunius buvo (yra) Aumeningas Žmogus…
Aumens – atminties ir suvokimo.
R.G.Narajanas
***
Liūdesys ir skausmas ėmė tirpti einant palydėjimo atsisveikinimo ratu ir giedant, toks stiprus visų atsisveikinimas su Jonu Jaunium vyksta, ir vieta prie Vilnelės Velijos – viskas laidotuvėse taip gryna, tikra ir teisinga, koks ir buvo KRIVIO gyvenimas, darbai, buvimas su mumis. Toks Jis stiprus ir reikalingas buvo, ir tebelieka. Ir Gamta šiom dienom ypatinga, kiek Saulės šviesos, koks didelis Mėnulis, koks skaistus baltas žiemiškas šaltis.
Prisiminus Jo lengvą švelnumą, gilią pajautą ir Perkūniškos jėgos stiprybę, labai aišku, kokia didelė laimė buvo KRIVĮ gyvenime pažinti ir su juo bendrauti. AČIŪ už viską, ko žodžiais nenusakysi. Dvarciškės. Dainų šventieji kodai ir jų pajautimas, mokėjimas pasidalinti tuo pajautimu. Šypsena. Pasėdėjimai. Geras žodis. Perkūno Giesmė. Dubenėtas Akmuo. Ugnis. Medis. Trinkūnų namai. Lietuvos išminčių knygos. Baltų mokykla. Džiaugsmas susitikti. Darnos suvokimas: Rimo rimo tūto rimo rimo tūto sutariela, sutariela…
Lietuviškos dvasios, giliausių kiekvieno esaties šventųjų šaknų pajauta per gamtą ir dainas, protėvių išminties, stiprybės supratimas, puoselėjimas, išlaikymas ir perdavimas – pagrindinis Trinkūno (taip dažniausiai vadindavom) darbas ir šventoji pareiga šiame gyvenime. Jis labai džiaugėsi, kad jaučiančių ir suprantančių ratas didėja, mačiau, kiek daug Jis perdavė jaunimui ir mums visiems aplinkui. Jo pavyzdys įpareigoja ir moko. Darbai bus tęsiami, su jo palaikymu iš ANAPUS. Stiprios mūsų protėvių vėlės, kiek visokių laikmečių prabėgo, o jos gyvos, veikia, yra su mumis.
Nuolatinės kaitos ir judėjimo giluminiai dėsniai nenumaldomi. Uždegėm žvakeles, tyloje ir dainuodami palydime, atsisveikiname.
Giedro šventosios Ugnies švytėjimo, Dievų globos anapusybėj….
Sigita Lesinskienė
—
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt