Toliau pateikiame dvasinių ieškotojų kūrybą, atspindinčią jų dvasinius ieškojimus ir kelią.
Prisimenu, gulėjome prisiglaudę aš, mama ir brolis savo urvelyje. Staiga, virš mūsų atsivėrė žvaigždėtas dangus. Urvelio stogo nebeliko. Pakėliau galvą. Virš mūsų kybojo dideli ir sunkūs metalinio žvėries nasrai. Jie kėsinosi suardyti visą mūsų gyvenimą.
Mama švelniai pasibruko brolį po savo skvernu, norėjo prisiglausti ir mane, bet aš nutariau, kad negalima sėdėti rankų sudėjus, kad negalima pasiduoti, pagalvojau, kad jei jau mirti, tai geriau kovoje ir išsiroviau į priekį kovoti su metaliniu monstru. Negalėjau tiesiog sėdėti ir laukti.
Matyt miriau, pagalvojau, nes prieš mano akis ėmė suktis įvairūs vaizdai. Po kiek laiko pramerkiau vieną akį. Pajutau, kad esu sulaikęs kvėpavimą. Vaizdas pro pramerktą akį buvo, todėl nutariau atnaujinti kvėpavimą ir pramerkiau antrą akį. Ėmiau tyrinėti naują aplinką. Aplink buvo šilta, švelnu, tik nelabai daug erdvės. Kažkoks urvelis, skirtumas tik tas, kad ne žemėje ir šalia nėra brolio su mama. Staiga urvelis ėmė judėti. Vėl užmerkiau pusantros akies. Pusę palikau stebėjimui. Urvelis pakeitė padėtį į vertikalią ir ėmė judėti. Prisimenu pagalvojau: geras! Netikėtai man ėmė svaigti galva, matyt praradau sąmonę, nes kai atsipeikėjau mažo urvelio ir ežiuko jau nebuvo. Prieš mano akis veidrodyje atsispindėjo didingas karingosios princesės stotas.
Karingoji princesė turėjo savo mažą karalystę. Toje karalystėje gyveno nedaug žmonių, dauguma jų buvo moterys. Buvo karalystėje ir kitos lyties atstovų, bet jie buvo tylūs, ramūs, stengėsi nesimaišyti princesei po kojomis.
Princesės rytas prasidėdavo taip: atsikėlusi ji įsiklausydavo, ar viskas jos karalystėje ramu, tylu ir giedra. Jei būdavo ramu, tuomet ji eidavo apžiūrėti visų miesto gynybinių sienų iš išorės ir vidaus. Karalystėje vienintelis kareivis buvo ji pati. Miesto sienos būdavo apeinamos ir apžiūrimos kas pora valandų. Įtrūkusios vietos buvo taisomos ir stiprinamos. Pilies remonto darbus atlikdavo negausus miesto gyventojų būrys. Ši karalystė buvo ypatinga tuo, kad galėdavo judėti, todėl jos kelyje nuolat pasitaikydavo įvairūs pakeleiviai. Pajutus artėjant pakeleivį, princesė užimdavo gynybinę poziciją ant sienų ir jau iš toli bandydavo pajusti, su kokia intencija artinasi nepažįstamieji.
Jiems priartėjus, miesto vartai nebūdavo svetingai atidaromi. Princesė ilgai tirdavo nepažįstamuosius. Vėliau jie galėjo būti įleidžiami į pilies prieangį, kol princesė galutinai apsispręs dėl atvykėlio. Jei viso šio proceso metu atvykėliai pasakydavo princesei ką nors, kas jai nepatikdavo, arba, patys to nesuvokdami, įskaudindavo ją – mirdavo nedelsiant. Jos sprendimai būdavo neatšaukiami. Gal todėl apie šią karalystę sklandė keisti gandai, nes kitų pakeleivių, kurie iš pirmo žvilgsnio nepatikdavo princesei (tai galėjo būti dėl nosies ilgio, dėl kalbos manieros, dėl laikysenos ir panašiai) ji iš viso neprisileisdavo ir net nesikalbėdavo su jais. Tokie, jei nepasitraukdavo, būdavo nužudomi be kalbų.
Ypatingai atidžiai ir skrupulingai ji tyrė priešingos lyties atstovus. Pastariesiems net plauko virptelėjimas ne į tą pusę galėjo baigtis žiauria mirtimi. Aplinkinių gyvenviečių moterys gerbė šią princesę, nes jautėsi saugios, nors ir neužtikrintos, kad pačios kada nors nepaklius po damoklo kardu. Reikia pasakyti, kad princesė moteriškos lyties atstovėms būdavo dvigubai atlaidesnė.
Princesė buvo pagarsėjusi ir savo impulsyvumu. Ji delsdavo tik tol, kol priimdavo sprendimą, bet po to veikdavo greitai, ryžtingai, neabejodama. Tiems, kas ryždavosi artėti prie princesės, reikėdavo būti visą laiką budriems. Matyt todėl vyrai šioje karalystėje stengėsi slėptis saulės šešėliuose.
Vietinės gyventojos moterys prisitaikė prie tokio būvio. Jos žinojo, kad tiesiog turi paklusti princesės valiai ir vykdyti jos paliepimus, tuomet problemų nebūdavo. Tačiau kartais ir karalystės viduje vykdavo keisti dalykai. Kartais kokia nors pilies gyventoja būdavo uždaroma į tamsų rūsį, nes staiga nuvildavo savo princesę. Princesės gailestingumas pilies gyventojams pasireikšdavo tuo, kad ji nenužudydavo pastarųjų, o uždarydavo visam gyvenimui į tamsią šaltą belangę.
Princesė savotiškai mylėjo savo miesto gyventojus. Tuomet, kuomet pamatydavo vienoje iš jų kerojant kokią ydą, ji stipriai užsiliepsnodavo ir pykdavo, bet ant savęs pačios. Tuomet ji užsidarydavo, su niekuo nekalbėdavo, pykdavo ir virdavo kaip ugnikalnis, ir eidavo dar labiau stiprinti miesto išorės sienų, kurios jau darėsi nepakeliamo storio. Vėliau po tokio užsidarymo dingdavo viena iš miesto gyventojų.
Taigi, karingoji princesė niekuo nepasitikėdavo, jautėsi labai vieniša. Kartais ji leisdavo sau pramogą: išeidavo pasivaikščioti sutemoje po savo mažą karalystę. Princesė mėgo sutemą. Ją pagaudavo neapsakomas jausmas, kuomet pradėdavo tirštėti diena, saulė pavargdavo ir galima buvo prietemoje pasijusti niekuo, tuštuma ir viskuo. Tuomet princesė, nešdamasi liūdesį, vaikščiodavo miesto gatvėmis ir žiūrėdavo į namų langus, kuriuose jau buvo užsižiebę žiburiai. Tai būdavo metas, kai jau žiebdavo šviesą, bet dar neužsitraukdavo užuolaidų.
Taigi, princesė galėjo žiūrėti į šių namų langus, į juose gyvenančius žmones, ką jie veikia, kaip jie bendrauja. Jos fantazija piešdavo įvairias scenas iš šių žmonių gyvenimo. Dažniausiai tai būdavo šilčiausi ir gražiausi vaizdai iš šeimyninio gyvenimo, kur vyras ir moteris vienas kitą karštai mylėjo, tarp jų būdavo Artumas, šalia bėgiodavo vaikai, meilės pilnoje terpėje augdavo ir žydėdavo gyvenimas. Tokia būdavo karingosios princesės pramoga. Namo ji grįždavo nešina viltimi ir kitą dieną laiminga stodavo ginti miesto sienų, nes įsivaizdavo, kad tik tokiu būdu ji gali pasiekti savo viltį ir svajonę. Ji tikėjo, kad gynė savo miesto gyventojus ir aplinkinius nuo gyvenimo neteisybės. Ji tokiu būdu norėjo pakeisti pasaulį, kad aplinkinis pasaulis pasikeistų ir taptų geresnis.
Vieną vakarą užslinko mėnulio pilnatis, tuomet princesę apėmė keistas jausmas. Ji staiga prarado viltį, kad pasaulis pasikeis. Staiga ji pasijuto išeikvojusi begales jėgų, bet iš esmės nieko nepakeitusi. Ji neteko vilties ir ryžto. Princesė prarado sąmonę. Vėl skriejo vaizdai, kaip ir pirmą kartą … ir aš atgavau save.
Buvo malonu grįžti, apsičiupinėjau: tie patys spygliai ir nosytė, apsidžiaugiau atradęs save, suplojau rankytėmis, nes nuo to siaubo jau buvo pradėję sukti vidurius. Tik staiga: ups! Apsižiūriu. Aš vis dar karingosios princesės viduje. O, varge! Tik dabar dar blogiau. Karingoji princesė, būdama neviltyje ir liūdesyje, prisiminė pasižiūrėti kas yra jos viduje ir pamatė ten mane. O Dieve! Jos akys dabar žiūri į mane, jos didelės ir žalios. Aš jos bijau. O Dieve! Imu tirtėti. Aš juk tik mažas ir išsigandęs ežiukas. Aš ėjau kovoti su geležiniu monstru ir, prisiekiu, nežinau, kaip čia pakliuvau. Brangioji princese, o … ne, geriau nieko nesakysiu, o apsimesiu kurčnebyliu, nes rizikuoju netekti savo brangios nosytės.
Princesė dar ilgai žiūrėjo į mane. Iš pradžių ji mane gąsdino, po to aš pripratau, kad ji į mane spokso, o dar vėliau aš pradėjau jausti jai kažką tokio neaiškaus, na, tokio šlapio ir drebančio, na, noriu pasakyti kad gal tai meilė, bet aš išties nežinau, kas tai yra. Žodžiu, ilgai žiūrint į ją, man darėsi vis mažiau baisu, kol vieną dieną supratau, kad ta karingoji princesė ir esu aš, su savo noru nugalėti geležinį monstrą.
Matyt ir vėl miriau, pagalvojau. Bėgantys vaizdai, sulaikytas kvėpavimas (man tai jau pradeda patikti). Tekšt. O! Oooo … ! Kas čia per … ! Man skauda! E-e-e-e…
Kaip jums patinka? Dabar aš debesėlis. Bet debesėliai paprastai neturi spyglių, o aš debesėlis su spygliukais. O varge. Dabar aš kraujuojantis išsigandęs debesėlis. Tai, matyt, vadinama karma. Viską, ką prisidariau būdamas karingąja princese, turėsiu dabar po spyglį išsitraukyti iš savo vidaus. Pilnas ryžto ir užsidegimo, puoliau prie šių spyglių, kaip prie burokų lysvės ravėti. Traukiau juos vieną po kito ryžtingai ir aistringai, tik į jų vietą ateidavo vis nauji. Prisiminiau karingąją princesę, kaip ji neteko jėgų ir ryžto kovai su visu tuo. Sukniubau ir apsiverkiau. Ėmiau rėkti kaip pašėlęs vaikas ir daužytis kumščiais. Norėjau bartis ir spardytis… Norėjau …
Norėjau verkti, norėjau, kad … pasaulis būtų geresnis, norėjau tiesiog gyventi… norėjau būti laimingas, norėjau būti mylimas.
Esu tik mažytis išsigandęs ežiukas.
Angela Daukšienė,
2009.03.14.
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt