Puikūs Vacio Reimerio eilėraščiai. Iš poeto eilėraščių ciklo „Prie baltojo Tadžo“ išleisto 1958 metais, o vėliau Indijoje apdovanoto Dž.Neru literatūrine premija.  Nuostabu tai, kad ir atrodytų tokiais nepalankiais 1958 metais Lietuvoje garsiai nuskambėjo OM…

OM

Įtikėjęs magiška jogos jėga,
giliai atsikvėpęs, tariu patylom
pirmapradį šventą skiemenį OM!..
Teišgirsta bėda, teišgirsta liga…
.

Tu žiūri į mane akim tyrom,
o jose – tavo jausmo jauki dvasia,
o jose – atsivėrusi tu visa,
tartum siela,
po ištarto magiško OM…
.

Jis ne veltui skamba nuo amžių pradžios
tarp dievų ir žmonių,
prie šventyklų akmens.
Žodis homo, manau, prigimties tos pačios,
o ir omnia – jis iš to pačio skiemens…
.

Įtikėjęs magiška žodžio galia,
Tris kartus OM tariu -

amžinybė šalia…

Tris kartus, -

ta pati amžinybės vertė:

.

O Motina!..
O Meile!..
O Mirtie!..

***

Sanskritas

Delio gatvės kepykloj

papločiai kvepėjo.

Jų paviršiuje gelto skystimas saldus.

- Kaip tas skystis vadinasi ? -

klausiu kepėją ;

jis, lyg dzūkas nuo Merkio,

atsako :

- Medus.

.

Pakartojo :

- Medus…

Ir paduoda paplotį.

Šypso perlais baltais indo veidas tamsus.

Aš norėjau

lietuviškai jam padėkoti

ir iš džiaugsmo nupirkt

jo papločius

visus.

***

Sandalo dūmas

Visada jaučiu sandalo dūmo kvapą…

.

Tyliai smilksta sandalo šakelė,

byra peleno sluoksna puri.

Vėlei tolimą mėlyną kelią

raito dūmas tyliam kambary.

.

Ir nors poškina speigas už lango,

nors beržai – apšerkšniję, nuogi, -

dega tropikų saulė virš Gango,

ir tu pats atminimais degi.

.

Oi toli juosvos, draugiškos rankos,

dovanojusios Dely kadais

šitą kvepiantį dūmą, kurs rangos

prieš akis indų žemės vaizdais,

kurs tau šnara Bengalijos palmėm,

dvelkia karštu Madraso šokiu,

kurs tau kužda slapčiom apie gelmę

Šakuntalos juodųjų akių.

.

Ugnele iš patamsio sužiuręs,

jis dar kalba tykus mėlynai

apie ugnį prie gintaro jūros,

vaidilučių kūrentą seniai.

.

Sako, ji Lietuvon, kaip ir šioji,

atkeliavo nuo Indo krantų.

Kas patikrins ?

Senovė garsioji

šiandien tyli. O aš terandu

tik legendų išdilusias pėdas

sutrūnijusių knygų smėly…

Gal rytojaus mokslingas poetas

tars, ką paslėpė amžiai žili.

.

O šiandieną – tu posmais jausmingais

naują žemę dainuoti turi.

Tolumon kelio mėlyno vingiais

gula dūmas tyliam kambary,

ir iš knygų byloja sanskritas :

mes – seni, mes – jauni, artimi.

Kaip sandalo ugnis dega rytas

mūs draugystės naujos viltimi.

***

Vacys Reimeris Iš eilėraščių ciklo „Prie baltojo Tadžo“. 1958 m.

***

–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt