Švytuoklei lėtėjant, žmogus tampa ne veikėju, o Stebėtoju. Gyvenimas atsiskleidžia, lyg teatro scena. Čia galima veikti, neužmirštant, jog tai tik tau pavestas vaidmuo. Vidinis Stebėtojas žmoguje yra vienatinis ir nekintantis. Jis neveikia, tik stebi. Jis niekada negimė ir niekada nemirs. Kai žmogus ima jausti Stebėtoją savyje, požiūris pradeda keistis. Kai Stebėtojas stebi savo protą – protas rimsta ir pagaliau tampa pakankamai ramus, kad matyti save lyg „iš šono“.  Žmogaus protas kaip taisyklė, veikia tik susiasmeninęs, susiliejęs su ego arba „aš“ suvokimu. Iš čia ir gimsta kančia ir būties dualizmas.

Stebėtojas atskiria savo kūną, protą, jausmus nuo tikrojo „AŠ“. Ar Stebėtojas laimingas? Tai retorinis klausimas, į kurį kiekvienas jogas turi atsakyti pas sau. Vis tik, tai šiek tiek kitokia būsena, nei vadinama „žmogiška“ laimė. Kuriai antitezė yra nelaimė. Tik tada, kai sąmonė sugeba išeiti iš priešybių koridoriaus ir šio suvokimo suformuotų koncepcijų, mus pasiekia tikrasis Suvokimas. Kaip gebėjimas atskirti Tikrą nuo Netikro. Atskyrus sutaikyti viską savyje ir savimi. Ar tai yra laimė? Jeigu Žinojimas ir Suvokimas yra laimė – tada taip.

R.G.Narajanas

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt