2012 gruodžio 24 dieną Jonui Mekui sukako 90 metų. Keletas ištraukų iš pokalbių ir eilėraščiai.
„Aš gyvenu minutė po minutės ir neturiu jokių reikalavimų. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie turi didelius planus, reikalavimus. Aplink mane gyvenimas turi eit pats, vystytis nežinomai, slaptai, paslaptingai. Tas pats su miestais – jie turi savo gyvenimą, nežinai kaip jie išsivystys. Gali kurt kokius nori planus, ir tie planai nueis vėjais, nes miestas, gyvenimas turi savo natūralius, galbūt ,,darviniško“ principo planus, kurie nieko bendro neturi su mūsų planais. Aš einu per miestą, žiūriu, esu patenkintas, kartais liūdna, kartais linksma. Aš einu per gyvenimą visiškai atviras ir be planų, be fantazijos. Jūs netikit, kad taip yra?“
„Viskas eina į priekį. Kartais klausia manęs, ar tu nepasiilgsti Lietuvos? Aš sakydavau, kad aš kaimietis. O kur tavo tėvynė? Lietuva? Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai aš išėjau iš kaimo į kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.
Bet paskiau pradėjau abejot ir dėl kultūros. Nes ta kultūra, civilizacija… Tada sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija, menas. O dabar aš net ir iš ten išėjau. Dabar esu galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau. Viską pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nei jokiam krašte. Namai net ir nereikalingi….Man jokios nuosavybės nereikia. Mano namai… Aš galiu automobilį išsinuomot bet kur. Kodėl turiu pirkt, tai kam man jo reikia. Aš nežinau dabar, kur dabar esu. Ir man tas nerūpi.“
***
„Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves – numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrenta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės dalis. Tai tokia realybė ir nieko negalim išlaikyt, sulaikyt. 2000 metų bandėm kaip nors išlaikyt, o po to jau nebegalim išsaugot. Evoliucija vyksta savy. O visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios… Viskas į dulkes.
Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to išsivystymo.
Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeist pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai, kaip Lietuva. Niekas negali to pakeist. Nei prancūzai, italai ar anglai…“
***
„Dabar aš turiu pasakyti, koks yra skirtumas tarp manęs ir šventojo Pranciškaus. Maždaug kas metai, kas šeši mėnesiai aš vis pasitikrinu, ar esu padaręs kokią nors pažangą gyvenimo progrese į šventuosius. Tai einu gatve į parką, ištiesiu ranką ir sakau: ,,Ei, paukščiuk, nutūpk ant mano rankos“. Ne, velniukai, netupia ir tiek. Taigi, jokio progreso dar nepadariau. Bet štai, pagaliau – va, jau musė eina prie manęs. Aišku, dar didelis skirtumas tarp musės ir paukščiuko, bet… Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp švento Pranciškaus ir manęs. Jam paukščiukai tupia ant rankos, o aš geriu vyną su musele. Geriau negu nieko. Matyt, aš jau pakeliui: arba į beprotnamį, arba į Šventuosius.“
Iš pokalbių su Jonu Meku. Užrašė Vytautas V.Landsbergis.
www.alfa.lt, www.delfi.lt
***
Paskutinės 12 sekundžių
Vienuoliktą paskutinės valandos sekundę
Vėjas staiga pakils nešdamas per dangų raudonus dūmus,
Ežerai staiga nusileis į dugnus išmesdami žuvų kaulus.
Dešimtą paskutinės valandos sekundę
Prezidentas Eizenhaueris bus rastas besimeldžiantis vidury Baltųjų rūmų,
Kalvis Žaldokas nusileis į Rovėjos slėnį
Ir žiūrės į pajuodusius žilvičių krūmus.
Devintą paskutinės valandos sekundę
Upių tiltai staiga sukris ant žemės,
Leonas Lėtas paliks Yrio ežerą ir pasitrauks vienišas ant kalno.
Aštuntą paskutinės valandos sekundę
Vaikai išbėgę į liepsnojantį papievį šauks:
– Kokios gražios gražios pienės!
Septintą paskutinės valandos sekundę
Staiga žinojimas ateis žmogaus mažumo istorijos teisingumo,
Kapitalizmo teisingumo, komunizmo teisingumo,
Jono Žiauriojo teisingumo, Chruščiovo teisingumo, Eizenhauerio teisingumo.
Šeštą paskutinės valandos sekundę
Nepažįstami paukščiai, niekados neregistruoti, nerašyti, nepaišyti,
Audibono bus matomi Ankaroje,
Luošas pakils Leningrado ligoninėje ir šauks ekstazėje:
– Aš vaikštau! Aš matau! Aš esu!
Tremtiniai, egzilai, pabėgėliai, žydai ir Algirdas Landsbergis
Staiga sugrįš namo staiga žinodami, kad jų gyvenimas yra niekas,
Kad jų kova yra niekas, jų filosofija yra niekas.
Ir patikti pirmo namų vėjo verks.
Penktą paskutinės valandos sekundę
Šnabždėjimas pripildys orą, kalvis Žaldokas paims kūjį ir pradės kalti geležį.
Ketvirtą paskutinės valandos sekundę
Pranyks San Francisko miestas, degdamos pakils į dangų dykumos,
Rovėjos lankoj žolė staiga paruduos, sustings lyg degėsiai.
Virpėdama, klykdama pervers orą Misilė,
Iš kalnų žmonės matys nusileidžiant būrius šventųjų su linų apsiaustais, nešančių raudoną vėliavą.
Jie nusileis į slėnį, pereis Vatikano miestą ir kurs paskutinę religiją.
Trečią paskutinės valandos sekundę
Čerčilis pasakys kalbą: „Ilgai kovojom mes, bet kas prisimena dėl ko?“
Eizenhaueris kalbės: „Kam, ar iš tikėjimo kovojau aš, ar iš inercijos? Savo jėga ar istorijos?“
Dostojevskis grįš ir sėdės su Leonu Lėtu Sibiro vidury raudodami: „Kur yra rusų tautos siela? Kur yra rusų tautos platumas?“
Antrą paskutinės valandos sekundę
Paukščiai kris į rugių laukus kaip juodas sniegas,
Kalvis Žaldokas žiūrės į praskilusį dangų nesuprasdamas, nekaltas.
Paryžiuje, Londone, Maskvoje, Niujorke, Tokijo rankos staiga sustings ore apgniaužę vyno stiklus.
Akys, staiga išvydę beprasmingumą savo tikslų, savo gyvenimų, savo ieškojimų, savo kovų.
Dangumi pralėks antra Misilė.
Tada balsas kalbės: „Jeigu buvai tu geras, tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai tu šventas, tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai komunistas, tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai kapitalistas, tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją.“
Ir balsas kalbės: „Šventieji yra tie, kurie ištikimi laikui, šventi klaidingieji, kurie ėjo kartu su laiku, šventi yra teisėjai, kurių lūpomis laikas teisė, šventi yra ginklai, generolai, kurie žudė už laiką, šventi yra ūkininkai, inkvizitoriai, kapitalistai, šventi yra nuodėmininkai, šventi yra popiežiai, kominternas ir dzenbudistai, šventa yra ranka, kuri padegė Reichstagą.“
Ir balsas kalbės: „Žolė auga ir negalvoja, paukštis skrenda ir nežino, strėlė lekia ir negyvena. Ar tu nesi žolė? Ar tu nesi paukštis? Ar tu nesi strėlė? Kas yra laikui tavo teisingumas, kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą?“
Dvyliktą valandą bomba sprogs.
***
Vaizdai
1.
Įbridęs
vidury
upės,
stovi
žmogus.
Atrodo,
niekas
jam
lyg
nerūpi –
ramus
stovi
jis
ir,
nejudėdamas,
žiūri,
kaip
juda
plūdė
kaip
plaukia
rūkas.
2.
Ir
vėl
lyja
lietus.
Aš
guliu
taip
ir
klausaus,
kaip
lietaus
lašai
plyšta
ant
kiemo,
lyg
tai
lytų
į
pat
sielą.
3.
Giliam
sodo
šešėly
sėdi
žmogus.
Jis
žiūri,
kaip
šilumoj
virpa
obelys,
kaip
dreba
liepų
dangus.
4.
Vaizdas
tiktai,
tiktai
upelio
gluosnyje
paukštis
supasi,
tiktai
dega
saulė
upelio
lūpose,
tiktai.
5.
Baltame
saulės
vidurdieny
nejudėdamos
dega
valtys.
Aš
sėdžiu
taip,
ir
nei
vėjo,
nei
balso.
Tik
iš
įlankos,
ateina
tolimas
motorlaivio
garsas.
6.
Ant
kranto
sėdi
žmogus.
Jis
žiūri,
kaip
atsispindi
dangus,
kaip
juda
žolės.
Tada,
vėl,
pakelia
akis
į
tolį.
***
Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:
apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.
Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –
šviežių samanų kvepėjimą.
O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim –
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume
senas yra mūsų šis kalbėjimas.
Jonas Mekas
Iš: https://jonasmekasfilms.com/poetry/
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt