Jonas Mekas: pokalbiai ir eilėraščiai

Mekas2012 gruodžio 24 dieną Jonui Mekui sukako 90 metų. Keletas ištraukų iš pokalbių ir eilėraščiai.

 „Aš gyvenu minutė po minutės ir neturiu jokių reikalavimų. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie turi didelius planus, reikalavimus. Aplink mane gyvenimas turi eit pats, vystytis nežinomai, slaptai, paslaptingai. Tas pats su miestais – jie turi savo gyvenimą, nežinai kaip jie išsivystys. Gali kurt kokius nori planus, ir tie planai nueis vėjais, nes miestas, gyvenimas turi savo natūralius, galbūt ,,darviniško“ principo planus, kurie nieko bendro neturi su mūsų planais. Aš einu per miestą, žiūriu, esu patenkintas, kartais liūdna, kartais linksma. Aš einu per gyvenimą visiškai atviras ir be planų, be fantazijos. Jūs netikit, kad taip yra?“

„Viskas eina į priekį. Kartais klausia manęs, ar tu nepasiilgsti Lietuvos? Aš sakydavau, kad aš kaimietis. O kur tavo tėvynė? Lietuva? Ne, sakau, kultūra. Buvo laikotarpis, kai aš išėjau iš kaimo į kultūrą. Mano namai dabar yra kultūra.

Bet paskiau pradėjau abejot ir dėl kultūros. Nes ta kultūra, civilizacija… Tada sakau – ne, mano namai yra kinas, poezija, menas. O dabar aš net ir iš ten išėjau. Dabar esu galbūt kur nors, kur nežinau. Aš viską apleidau. Viską pamečiau ir numečiau. Ir dabar aš nei jokiam krašte. Namai net ir nereikalingi….Man jokios nuosavybės nereikia. Mano namai… Aš galiu automobilį išsinuomot bet kur. Kodėl turiu pirkt, tai kam man jo reikia. Aš nežinau dabar, kur dabar esu. Ir man tas nerūpi.“

***

„Visą laiką viskas keičiasi. Kai raketa skrenda į kosmosą, į mėnulį, į erdves – numetama tai, kas stumia tą raketą. Visą laiką nukrinta viena dalis. O tai, kas nukrinta, į dulkes pavirsta. Nukrenta ir pranyksta, pasidaro vėl žemės dalis. Tai tokia realybė ir nieko negalim išlaikyt, sulaikyt. 2000 metų bandėm kaip nors išlaikyt, o po to jau nebegalim išsaugot. Evoliucija vyksta savy. O visi ten menai, paveikslai, ar net bažnyčios… Viskas į dulkes.

Bet liks galvojimas. Sielos išsivystymas liks. Visas psichologinis sudėjimas viduj – tai tęsis toliau. Ten ir yra mūsų namai, ten lietuviškumas, kuriame užaugom. Ten visas mūsų galvojimas, sudėtis vidinė yra apspręsta, nuspręsta to išsivystymo.

Esu kažkada rašęs, kad niekas negali pakeist pačios viršutinės dalies to medžio, kuri prasidėjo kaip lietuviai, kaip Lietuva. Niekas negali to pakeist. Nei prancūzai, italai ar anglai…“

***

„Dabar aš turiu pasakyti, koks yra skirtumas tarp manęs ir šventojo Pranciškaus. Maždaug kas metai, kas šeši mėnesiai aš vis pasitikrinu, ar esu padaręs kokią nors pažangą gyvenimo progrese į šventuosius. Tai einu gatve į parką, ištiesiu ranką ir sakau: ,,Ei, paukščiuk, nutūpk ant mano rankos“. Ne, velniukai, netupia ir tiek. Taigi, jokio progreso dar nepadariau. Bet štai, pagaliau – va, jau musė eina prie manęs. Aišku, dar didelis skirtumas tarp musės ir paukščiuko, bet… Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp švento Pranciškaus ir manęs. Jam paukščiukai tupia ant rankos, o aš geriu vyną su musele. Geriau negu nieko. Matyt, aš jau pakeliui: arba į beprotnamį, arba į Šventuosius.“

Iš pokalbių su Jonu Meku. Užrašė Vytautas V.Landsbergis.

 www.alfa.lt, www.delfi.lt

***

Paskutinės 12 sekundžių

Vienuoliktą paskutinės valandos sekundę

Vėjas staiga pakils nešdamas per dangų raudonus dūmus,

Ežerai staiga nusileis į dugnus išmesdami žuvų kaulus.

Dešimtą paskutinės valandos sekundę

Prezidentas Eizenhaueris bus rastas besimeldžiantis vidury Baltųjų rūmų,

Kalvis Žaldokas nusileis į Rovėjos slėnį

Ir žiūrės į pajuodusius žilvičių krūmus.

Devintą paskutinės valandos sekundę

Upių tiltai staiga sukris ant žemės,

Leonas Lėtas paliks Yrio ežerą ir pasitrauks vienišas ant kalno.

Aštuntą paskutinės valandos sekundę

Vaikai išbėgę į liepsnojantį papievį šauks:

– Kokios gražios gražios pienės!

Septintą paskutinės valandos sekundę

Staiga žinojimas ateis žmogaus mažumo istorijos teisingumo,

Kapitalizmo teisingumo, komunizmo teisingumo,

Jono Žiauriojo teisingumo, Chruščiovo teisingumo, Eizenhauerio teisingumo.

Šeštą paskutinės valandos sekundę

Nepažįstami paukščiai, niekados neregistruoti, nerašyti, nepaišyti,

Audibono bus matomi Ankaroje,

Luošas pakils Leningrado ligoninėje ir šauks ekstazėje:

– Aš vaikštau! Aš matau! Aš esu!

Tremtiniai, egzilai, pabėgėliai, žydai ir Algirdas Landsbergis

Staiga sugrįš namo staiga žinodami, kad jų gyvenimas yra niekas,

Kad jų kova yra niekas, jų filosofija yra niekas.

Ir patikti pirmo namų vėjo verks.

Penktą paskutinės valandos sekundę

Šnabždėjimas pripildys orą, kalvis Žaldokas paims kūjį ir pradės kalti geležį.

Ketvirtą paskutinės valandos sekundę

Pranyks San Francisko miestas, degdamos pakils į dangų dykumos,

Rovėjos lankoj žolė staiga paruduos, sustings lyg degėsiai.

Virpėdama, klykdama pervers orą Misilė,

Iš kalnų žmonės matys nusileidžiant būrius šventųjų su linų apsiaustais, nešančių raudoną vėliavą.

Jie nusileis į slėnį, pereis Vatikano miestą ir kurs paskutinę religiją.

Trečią paskutinės valandos sekundę

Čerčilis pasakys kalbą: „Ilgai kovojom mes, bet kas prisimena dėl ko?“

Eizenhaueris kalbės: „Kam, ar iš tikėjimo kovojau aš, ar iš inercijos? Savo jėga ar istorijos?“

Dostojevskis grįš ir sėdės su Leonu Lėtu Sibiro vidury raudodami: „Kur yra rusų tautos siela? Kur yra rusų tautos platumas?“

Antrą paskutinės valandos sekundę

Paukščiai kris į rugių laukus kaip juodas sniegas,

Kalvis Žaldokas žiūrės į praskilusį dangų nesuprasdamas, nekaltas.

Paryžiuje, Londone, Maskvoje, Niujorke, Tokijo rankos staiga sustings ore apgniaužę vyno stiklus.

Akys, staiga išvydę beprasmingumą savo tikslų, savo gyvenimų, savo ieškojimų, savo kovų.

Dangumi pralėks antra Misilė.

Tada balsas kalbės: „Jeigu buvai tu geras, tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai tu šventas, tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai komunistas, tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją, jeigu buvai kapitalistas, tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją.“

Ir balsas kalbės: „Šventieji yra tie, kurie ištikimi laikui, šventi klaidingieji, kurie ėjo kartu su laiku, šventi yra teisėjai, kurių lūpomis laikas teisė, šventi yra ginklai, generolai, kurie žudė už laiką, šventi yra ūkininkai, inkvizitoriai, kapitalistai, šventi yra nuodėmininkai, šventi yra popiežiai, kominternas ir dzenbudistai, šventa yra ranka, kuri padegė Reichstagą.“

Ir balsas kalbės: „Žolė auga ir negalvoja, paukštis skrenda ir nežino, strėlė lekia ir negyvena. Ar tu nesi žolė? Ar tu nesi paukštis? Ar tu nesi strėlė? Kas yra laikui tavo teisingumas, kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą?“

Dvyliktą valandą bomba sprogs.

***

Vaizdai

1.

Įbridęs

vidury

upės,

stovi

žmogus.

 

Atrodo,

niekas

jam

lyg

nerūpi –

ramus

stovi

jis

ir,

nejudėdamas,

žiūri,

kaip

juda

plūdė

kaip

plaukia

rūkas.

 

2.

Ir

vėl

lyja

lietus.

guliu

taip

ir

klausaus,

kaip

lietaus

lašai

plyšta

ant

kiemo,

lyg

tai

lytų

į

pat

sielą.

 

3.

Giliam

sodo

šešėly

sėdi

žmogus.

 

Jis

žiūri,

kaip

šilumoj

virpa

obelys,

kaip

dreba

liepų

dangus.

 

4.

Vaizdas

tiktai,

tiktai

upelio

gluosnyje

paukštis

supasi,

tiktai

dega

saulė

upelio

lūpose,

tiktai.

 

5.

Baltame

saulės

vidurdieny

nejudėdamos

dega

valtys.

sėdžiu

taip,

ir

nei

vėjo,

nei

balso.

Tik

įlankos,

ateina

tolimas

motorlaivio

garsas.

 

6.

Ant

kranto

sėdi

žmogus.

Jis

žiūri,

kaip

atsispindi

dangus,

kaip

juda

žolės.

Tada,

vėl,

pakelia

akis

į

tolį.

***

 Senas yra lietaus šniokštimas

Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,

tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,

senas yra mūsų šis kalbėjimas:

 

apie geltonus miežių, avižų laukus,

piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,

apie bulviakasius,

ir apie vasaros sunkias tvankas,

baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.

Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,

apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;

o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –

apie rytojaus turgaus vežimus,

apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,

šlapius bulviakasius.

 

Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom

nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,

kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.

Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių

jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,

ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,

kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –

iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,

auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.

Ir kai ir mes išeisim,

kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,

šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;

ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –

kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,

kiekvienas sienos rąstas;

jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes

ir vėjuje banguojančius rugių laukus,

mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,

ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –

šviežių samanų kvepėjimą.

 

O, senas yra dobilų žydėjimas,

arklių prunkštimas vasaros naktim –

ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,

malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,

daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –

senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,

tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume

senas yra mūsų šis kalbėjimas.

 

Jonas Mekas

Iš: https://jonasmekasfilms.com/poetry/

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt