Paramhansos Joganandos parašyta poema – malda „Dieve! Dieve! Dieve!“ iš 1929 metais jo išleistos maldų knygos „Amžinybės šnabždesiai“.

 

Iš snaudulio gelmių,

 

Spiraliniais laiptais budrumo link pakildamas,

 

Šnabždu:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Tu – maistas, ir kada atsigavėjęs,

 

Nuo naktinio su Tavimi išsiskyrimo,

 

Ragauju Tave ir sakau be žodžių:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Kur eičiau kur bebūčiau,

 

Žibintas mano proto, visuomet nukreiptas į Tave;

 

Veiklos kovos triukšmingame gausme

 

Tylusis mano karo šauksmas visados:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Išbandymų vėtrų bekaukiant audroms,

 

Ir rūpesčiams puolant mane,

 

Skandinu jų šauksmą, giedodamas garsiai:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Kai mano protas išaudžia svajas

 

Siūlais atminties,

 

Toje stebuklų drobėje randu raštus:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Naktį kiekvieną, įmigus giliai,

 

Ramybė manoji sapnuoja ir šaukia:

 

Džiaugsmo! Džiaugsmo! Džiaugsmo!

 

Ir mano džiaugsmas ateina, giedodamas amžiams:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Būdraudama ir valgydama, dirbdama, svajodama ir mieguose,

 

Tarnaudama ir medituodama, giedodama ir dieviškai mylėdama,

 

Manoji siela nuolatos niūnuoja niekieno negirdima:

 

Dieve! Dieve! Dieve!

 

Paramhansa Jogananda

 

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

 

Agnės Marijos nuotr.