Susirašinėjimas: švari kalba – švari galva

OLYMPUS DIGITAL CAMERAParašiau laišką Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkei. Dėl lietuvių kalbos, žinoma. Šiandien vadinamų tarptautinių žodžių kasdienėje kalboje vartojimo gausa jau kelia nerimą. Kai kuriuose rašiniuose svetimų žodžių kiekis siekia 30 nuošimčių. Toliau žengiant šiuo keliu, lietuvių kalbos paprasčiausiai nebereikės. Jau dabar dažnai kalbama lietuviškai-anglišku (su graikiškais-romėniškais intarpais) mišiniu. Dar kartą pabrėžiu: nesiūlau atsisakyti visų tarptautinių žodžių, tačiau pradžiai tik tų, kurių lietuviški atitikmenys yra Didžiąjame lietuvių kalbos žodyne. Tai dera daryti todėl, kad tyrumas visada išgrynina suvokimą, o užterštumas – jį užtemdo. „Švari kalba – švari galva…“

Žemiau pateikiami laiškai.

Sveiki gerbiama Pirmininke,

Esu lietuvių kalbos mylėtojas. Tiesą pasakius, nemoku gražiai lietuviškai kalbėti bei rašyti, klaidų vis pasitaiko. Tačiau stengiuosi toliau mokytis. Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į vieną svarbiausių lietuvių kalbai kylančių grėsmių – perteklinį vadinamų tarptautinių žodžių vartojimą. Sutinku, jog įvairiuose moksluose jų sunku išvengti, gal ir nereikia to daryti: sinusas, kosinusas, algebra, geometrija… nėra reikalo visa tai lietuvinti. Tačiau buitinėje kalboje tikrai galime apsieiti be svetimybių. Taip pat ir valstybiniuose rašiniuose (kuriuos dažniausiai vadinate tekstais arba dokumentais)

Atsiverčiau jūsų, VLKK puslapį. Mirgėte mirga svetimi žodžiai. Komisija, struktūra, kontaktai, informacija, programos…

Perskaičiau jūsų kalbą, pasakytą Valstybės vadovės darbo vietoje (Prezidentūroje), teisinga tema „Švari kalba – švari galva“. Iš tiesų – taip.

Argi nematote, kiek išvešėjusios svetimybės? Jos perteklinės, jos visur. Kam mums Didysis lietuvių kalbos žodynas, jei lietuviškų žodžių nevartojame, juos pakeisdami svetimais? Suprantu, jei savų nebūtų. Tačiau dažnai jie yra, užmiršti, nebevartojami. Kartais net sakoma, kad, atseit, vienas ar kitas lietuvių kalbos žodis yra pasenęs. Kaip žodis gali pasenti? Jei jau darome tokią prielaidą, reiškia, ir kalba gali pasenti. Tuomet jau nebe taip toli būtų ir iki išvados, jog lietuvių kalba, kaip viena seniausių žemėje dar vartojamų kalbų, yra pasenusi, pernelyg sudėtinga ir …

To niekas nenori. Tačiau ar viską padarome, kad išgrynintume savas kalbas, reiškia – ir galvas?

Štai keletas paprastų ir lengvai į lietuvių kalbą išverstų tarptautinių žodžių:

tekstas – rašinys, forma – pavidalas, skvarma, realybė – tikrovė, informacija – žinios, adaptacija – pritaikymas, entuziazmas – užsidegimas, faktorius – veiksnys, garantuoti – laiduoti, užtikrinti…

Šį sąrašą galima būtų tęsti be galo.

Kodėl vartojame svetimus žodžius, jei turime savus? Kodėl jūsų puslapyje tiek neįtikėtinai daug svetimybių, kurias lengvai galima pakeisti lietuviškais žodžiais?

Pats įsitikinau: lietuvių kalbos tekstą išvertus į lietuvių kalbos rašinį kalba liejasi lyg upė, džiaugsmingai giedodama protėvių giesmę…

Šį laiškelį parašiau jums su geranoriškumu. Tikiuosi, taip ir priimsite.

Pagarbiai,

Gintaras Ronkaitis

Priedas: atsiprašau, už šiame laiške gal būt esamas klaidas, tačiau, berods, nepavartojau nei vieno svetimo žodžio, o žodžių užteko; turėtų užtekti ir jums.

***

Laba diena,

Dėkoju už Jūsų rūpestį ir išsamų laišką. Galiu pritarti, kad tarptautinių žodžių kartais vartojame ir be reikalo, ypač tais atvejais, kai nelabai suprantame, ką tas tarptautinis žodis reiškia ir kur jis tinka. Taip pat negali būti „pasenusių“ žodžių – gali išnykti koks nors reiškinys ir tada iš vartosenos pasitraukia jį pavadinantis žodis (arba jis perkeliamas kokiam kitam dalykui pavadinti, pvz., lustas).

Jūs kalbate apie terminijos sritį ir teikiami pavyzdžiai yra susiję su vienos ar kitos srities (valdymo, teisės ir pan.) dalykais. Kitaip nei XIX amžiuje, nebėra atskiros „buitinės“ kalbos – šiandien per žiniasklaidą galime iš karto sužinoti apie tai, kas pasaulyje atsirado nauja ir ką mokslas pritaiko kasdieniam gyvenimui. Terminus kuria skirtingų sričių mokslininkai ir žinovai. Skatiname lietuviškos terminijos kūrimą ir remiame įvairių mokslo sričių terminų žodynų rengimą, tačiau, deja, šiandien Lietuva dažniausiai ne sukuria, o naudojasi kitų sukurtomis technologijomis ir vartoja kitų sukurtus pavadinimus.

Skolinimasis yra vienas iš terminų sudarymo būdų, jei neturime žodžių, kurie tą dalyką pavadintų. Tą darėme nuo seniausių laikų – per slavų kalbas atėjo visa krikščioniškoji, muzikos terminija ir pan. Skolinti žodžiai muilas, muitas, naivus ir kiti, kurių svetimumo jau nebepastebime. Kita vertus, kai kurie skolinti žodžiai reiškia bendresnius arba tikslesnius dalykus nei lietuviški. Pvz., informacija yra bendresnis žodis, kuris apima ir žinias, ir pranešimą, ir duomenis; tekstas yra bet kas, kas parašyta, o rašinys labiau sietinas su mokinių darbais ir kt.

Blogiausia, kai kitų kalbų žodžių yra per daug ir jie vartojami ne savo reikšme.

Pagarbiai

Daiva Vaišnienė

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė

***

Gerb. Pirmininke,

Ačiū jums už atsakymą. Sutinku, kad daugeliu atveju terminai pas mus ateina iš užsienio. O gal terminus galėtume vadinti sąvokomis?

Juk mes patys aiškiname savo kalbos prasmes. Štai pavyzdžiui, žodis rašinys. Iš tiesų, kaip jūs ir rašote, šiandien jis reiškia daugiau mokinių rašinį. Ir turime bendrinį užsienietišką žodį tekstas. O kas mus trukdo žodį rašinys naudoti ir labiau bendrine prasme? Ypač, jei būtų valios iš jūsų ir jūsų vadovaujamos įstaigos tai padaryti ir kitiems paaiškinti. Tada turėtume vieną labiau įtvirtintą lietuvišką žodį ir nustumtą į paraštes svetimybę. Juk žodis rašinys irgi galėtų reikšti viską, kas yra parašyta.

Štai ištrauka (kurią ir citata galima būtų pavadinti) iš politiko R.Kupčinsko straipsnio apie gimtosios kalbos išsaugojimą: „Valstybinės kalbos politika yra kompleksinė sistema, kurioje reikšmingas yra kiekvienas elementas. Latviai turi stabilią tikrinių daiktavardžių adaptavimo tradiciją, kurios keitimas gali turėti neigiamos įtakos valstybinės kalbos statusui. Atsisakius tradicinės praktikos, gali kilti daug sunkiai išsprendžiamų politinių ir lingvistinių problemų, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“. (https://alkas.lt/2016/05/07/r-kupcinskas-saugoti-lietuviu-kalba-svarbu-ir-siandien/)

Šiuose dviejuose sakiniuose yra net 13 svetimybių. Kalbama apie gimtosios kalbos išaugojimą! Tai maždaug 30 nuošimčių (mano senelis taip vadino procentus) visų panaudotų žodžių. Tai jau neganda…

Pabandysiu išversti šį „tekstą“, kitaip tariant rašinį, į lietuvių kalbą.

„Valstybinės kalbos politika yra visaapimanti sistema (girdėjau vietoje sistemos naudojant žodį austuma), kurioje reikšminga kiekviena dalis. Latviai turi tvirtą tikrinių daiktavardžių pritaikymo tradiciją, kurios keitimas gali turėti neigiamos įtakos valstybinės kalbos padėčiai. Atsisakius tradicinio taikymo, gali kilti daug sunkiai išsprendžiamų politinių ir kalbinių rūpesčių, kurių pasekmės gali būti toli siekiančios“. Liko trys žodžiai – politika, sistema, tradicija… jau daug mažiau.

Dėkodamas jums už jūsų darbą, norėčiau dar kartą paprašyti kovoti už kiekvieną lietuvišką žodį. Nes vienas iškovotas žodis šiandien – tai šimtai išsaugotų žodžių rytoj. Jei nesustabdysime svetimų žodžių įsiveržimo, rytoj iš lietuvių kalbos gali pasilikti tik jaustukai ir jungtukai. O tuomet mūsų vaikaičiai gal būt jau kels klausimą, kam benaudoti tokią kalbą, kurioje nedaug iš lietuvių kalbos ir belikę. Kovokime už kiekvieną lietuvišką žodį!

Pagarbiai,

Gintaras Ronkaitis

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt

OLYMPUS DIGITAL CAMERA