„Visi troškimai yra blogi, tiesiog kai kurie yra blogesni už kitus. Jei vysiesi bet kokį troškimą, jis visuomet ves į vargą“.

 „Atsisakyk visų įprastų normų. Palik jas filosofams. Tik tai, kas išvaduoja nuo troškimų, baimių ir klaidingų idėjų, yra gera. Kol jaudinsies dėl nuodėmių ir dorybių, neturėsi ramybės“

 „Tikroji dorybė yra dieviškoji prigimtis (swarupa). Tai, kas tu esi, yra tikroji dorybė. Nuodėmės priešprieša, kurią vadini dorybe, yra tik iš baimės gimęs paklusnumas.“/  Šri Nisargadatta Maharaj

Sri Nisargadatta Maharaj: Tai, kas tu Esi, yra tikroji dorybė

Klausiantysis: Mums patarė garbinti tikrovę, suasmenintą kaip Dievas arba Tobulas Žmogus. Mums sakė net nemėginti garbinti Absoliuto, nes tai yra per sunku smegenyse sutelktai sąmonei.

Maharadž: Tiesa yra paprasta ir visiems atvira. Kam į viską žvelgti taip sudėtingai? Tiesa yra mylinti ir mylima. Ji įtraukia visa, pripažįsta visa, nutyrina visa. Tik netiesa sukuria sunkumus ir yra vargų šaltinis. Ji visada nori, tikisi, reikalauja.

Netikras buvimas visada yra tuščias ir visada ieško savo buvimo patvirtinimo. Jis visada bijo tyrinėjimo. Jis susitapatina su bet kokia parama, kad ir kokia ji būtų trapi ir laikina. Jei ką ir gauna, tai pameta ir prašo daugiau. Dėl to netikėk tuo, kas yra iš proto. Niekas iš to, ką gali pamatyti, pajusti ar pagalvoti nėra tikrovė. Netgi nuodėmė ir dorybė, nuopelnai ir trūkumai yra ne tokie, kokie atrodo. Tai, kas bloga ir gera priklauso nuo susitarimų ir elgesio normų. Tai atmetama ar priimama, priklausomai nuo to, kokie žodžiai naudojami tam apibūdinti.

K: Argi nėra gerų ir blogų, aukštų ir žemų troškimų?

M: Visi troškimai yra blogi, tiesiog kai kurie yra blogesni už kitus. Jei vysiesi bet kokį troškimą, jis visuomet ves į vargą.

K: Netgi troškimas išsilaisvinti?

M: Kam apskritai geisti? Laisvos nuo geismų būsenos troškimas tavęs neišlaisvins. Niekas negali tavęs išlaisvinti, nes jau esi laisvas. Tik pamatyk save geismų neužtemdytame aiškume – tai ir viskas.

 K: Reikia laiko, kad pažinčiau save.

M: Kaip laikas gali tau pasitarnauti? Laikas yra akimirkų seka – kiekviena akimirka pasirodo iš niekur ir pranyksta į niekur, niekada negrįždama. Kaip galima ką nors ant tokios kaitos statyti?

 K: Tai kas yra nekintama?

M: Žvelk į save ir atrasi nekintamą. Nerk gilyn ir atrasi, kad tavyje yra tikrovė.

K: Bet kaip žiūrėti į save?

M: Kad ir kas vyksta, tai vyksta tau. Kad ir ką darai, darytojas yra tavyje. Atrask stebėtoją, susietą su visa tai, kuo esi kaip asmuo.

K: Kas kita aš galiu būti?

 M: Atrask. Netgi jei pasakysiu, kad esi tylus stebėtojas, tau tai nieko nereikš – kol pats nesurasi kelio į savo paties būtį.

 K: Aš klausiu – kaip rasti kelią į savo būtį?

M: Apleisk visus klausimus, išskyrus vieną: „Kas aš esu“? Galų gale, tai yra vienintelis dalykas, dėl kurio esi tikras – tai, kad esi. „Aš esu“ – tai visiškai aišku. „Aš esu tai“ – jau nėra aišku. Siek rasti, kas esi tikrovėje.

K: Nieko kita nedarau pastaruosius šešiasdešimt metų.

M: Argi blogai, kad stengiesi? Kodėl ieškai atlygio? Pastangos pačios savaime yra tavo prigimtis.

K: Pastangos yra skausmingos.

M: Tu sukuri skausmą, kai sieki atlygio. Stenkis be siekimo, veržkis be godulio.

 K: Kodėl Dievas mane sutvėrė tokį, koks esu?

M: Apie kokį Dievą šneki? Kas yra Dievas? Ar tai nėra pati šviesa, kuri suteikia galimybę tau užduoti klausimą? „Esu“ savaime yra Dievas. Ieškojimas pats savaime yra Dievas. Ieškodamas atrandi, kad nesi nei kūnas, nei protas. Tavo meilė sau yra meilė visuose esančiai savasčiai.

Du – tai viena. Tavo sąmonė ir mano sąmonė, nors pasirodo lyg dvilypė, iš tikrųjų yra viena, ieškanti jungties. Tai yra meilė.

K: Kaip galiu surasti tą meilę?

M: Ką tu myli? „Aš esu“. Atiduok tam savo širdį ir protą, negalvok apie nieką kitą. Kai tai vyksta be pastangų, natūraliai, tai yra aukščiausioji būsena. Čia meilė pati savaime yra ir mylintysis, ir tai, kas mylima.

K: Visi nori gyventi, būti. Argi tai nėra meilė sau?

 M: Visų troškimų šaltinis yra savastis. Svarbu tik pasirinkti teisingą troškimą.

 K: Tai, kas teisinga ir neteisinga skiriasi, veikiant įpročiams ir papročiams. Visuomenių elgesio normos yra skirtingos.

 M: Atsisakyk visų tradicinių normų. Palik jas filosofams. Tik tai, kas išvaduoja nuo troškimų, baimių ir klaidingų idėjų, yra gera. Kol jaudinsies dėl nuodėmių ir dorybių, neturėsi ramybės.

 K: Sutinku, kad nuodėmės ir dorybės yra socialinės normos. Tačiau taip pat gali būti dvasinės nuodėmės ir dorybės. Turiu galvoje dvasingumą kaip Absoliutą. Ar yra toks dalykas kaip absoliučios nuodėmės ar absoliučios dorybės?

M: Nuodėmės ir dorybės nurodo tik į asmenį. Kas yra nuodėmė ar dorybė be nuodėmingo ar dorybingo asmens? Absoliučiame lygmenyje nėra asmenų. Tyro budrumo vandenynas yra nei dorybingas, nei nuodėmingas. Nuodėmė ir dorybė yra sąlygiškos.

 K: Ką galiu padaryti su šitomis nenaudingomis sąvokomis?

M: Nieko – kol mąstai, kad esi asmuo.

 K: Tačiau kokie ženklai man gali parodyti, kad esu už nuodėmės ir dorybės ribų?

 M: Tai gali parodyti laisvumas nuo visų troškimų ir baimių, nuo pačios idėjos, kad esi asmuo. Puoselėti mintis „Aš esu nusidėjėlis“ arba „Aš nesu nusidėjėlis“ savaime jau yra nuodėmė. Susitapatinti su ribotumu yra vienintelė nuodėmė. Tai, kas neasmeniška, yra tikra, o asmuo atsiranda ir pranyksta. „Aš esu“ yra neasmeniškas buvimas. „Aš esu tai“ yra asmuo. Asmuo yra sąlygiškas, o tyras Buvimas – besąlygiškas.

K: Juk tyras buvimas nėra koks nors nesąmoningumas ir jis nėra laisvas nuo skirstymo. Kaip jis gali būti už nuodėmės ir dorybės? Tiesiog pasakykite, ar jis yra išmintingas ar ne?

M: Visi šie klausimai kyla iš įsitikinimo, kad esi asmuo. Atsiribok nuo asmeniškumo ir pamatysi.

K: Tačiau ką jūs turite galvoje, liepdamas nustoti būti asmeniu?

M: Aš neprašau tavęs nustoti būti – to net negali padaryti. Aš tik prašau nustoti įsivaizduoti, kad gimei, turėjai tėvus, esi kūnas, mirsi. Tiesiog pamėgink – ženk pirmąjį žingsnį. Tai nėra taip sunku, kaip įsivaizduoji.

K: Tai galvoti apie save kaip apie asmenį yra nuodėmė iš neasmeniškumo požiūrio?

M: Čia vėl yra asmeninis požiūris! Kodėl tvirtini, kad tavo nuodėmės ir dorybės idėjos gali suteršti neasmeniškumą? Tiesiog netinka taip kalbėti. Neasmeniškumas negali būti apibūdintas blogio ir gėrio sąvokomis.

Tai yra Buvimas – Išmintis – Meilė – visa tai yra Absoliutas. Kur čia lieka vietos nuodėmei? Dorybė tėra tik nuodėmės priešingybė.

 K: Mes kalbame apie dieviškąsias dorybes.

M: Tikroji dorybė yra dieviškoji prigimtis (swarupa). Tai, kas tu esi, yra tikroji dorybė. Nuodėmės priešprieša, kurią vadini dorybe, yra tik iš baimės gimęs paklusnumas.

K: Tuomet kam stengtis būti geram?

 M: Tai tau padeda judėti. Judi ir judi, kol randi Dievą. Tada Dievas tave pasiima Savin ir padaro tave tuo, kuo Jis yra.

K: Tas pats veiksmas yra laikomas natūraliu vienur ir nuodėme – kitur. Kas tada sukuria nuodėmę?

M: Tai, kas užkerta kelią žinojimui, yra nuodėmė.

 K: Žinojimas priklauso nuo atminties.

 M: Prisiminti savastį yra dorybė, užmiršti savastį yra nuodėmė. Visa tai nurodo į protinę, psichologinę jungtį tarp dvasios ir medžiagos. Mes galime vadinti tą jungtį siela (anthakarana). Kai siela yra nesubrendusi ir neišsivysčiusi, gana primityvi, ji pasiduoda vaizdiniams. Išsiplėtusi ir jautri, ji tampa tobula jungtimi tarp grynos medžiagos ir tyros dvasios – taip suteikia prasmę medžiagai ir išraišką dvasiai.

Yra medžiaginis pasaulis (mahadakash) ir dvasios pasaulis (paramakash). Tarp jų yra visuotinis protas (chidakash), kuris taip pat yra visuotinė širdis (premakash). Tai yra išmintinga meilė, kuri du sujungia į vieną.

K: Kai kurie žmonės yra kvaili, kai kurie – išmintingi. Skirtumas yra jų sieloje. Subrendusieji turėjo daugiau patirties. Kaip vaikas auga valgydamas ir gerdamas, miegodamas ir žaisdamas, taip ir žmogaus siela yra gludinama to, ką jis galvoja, jaučia ir daro, kol tampa yra pakankamai tobula, kad taptų tiltu tarp kūno ir dvasios. Kaip tiltas leidžia savimi važiuoti transportui iš kranto į krantą, taip ir siela sujungia šaltinį ir jo išraišką.

 M: Vadink tai meile. Tiltas yra meilė.

 K: Galiausiai visa yra patirtis. Visa, ką galvojame, jaučiame ir darome, yra patirtis. Už jos yra patyrėjas. Taigi, mes visi susidedame iš dviejų – iš patyrėjo ir patirties. Tačiau du iš tikrųjų yra viena – patyrėjas pats yra patirtis. Tačiau patyrėjui atrodo, kad patirtis yra išorėje. Tokiu pačiu būdu siela ir kūnas yra viena, tik atrodo, kad yra du.

 M: Dvasiai nėra antro.

 K: Tai kam tada atrodo, kad yra antras? Man atrodo, kad dvilypumas yra regimybė, sukurta sielos netobulumo. Kai siela yra tobula, dvilypumo nebesimato.

M: Tu tą pasakei.

 K: Tačiau aš noriu pakartoti savo paprastą klausimą – kas atskiria nuodėmę ir dorybę?

M: Tas, kuris turi kūną, nusideda kūnu. Tas, kuris turi protą, nusideda protu.

 K: Tačiau juk vien kūnas ir protas kaip nuosavybė neprisideda prie nuodėmės. Juk tai turi kilti iš trečiojo veiksnio. Aš vėl grįžtu prie nuodėmės ir dorybės klausimo, nes šiomis dienomis jauni žmonės teigia, kad nuodėmių nėra, kad nebūtina susilaikyti ir galima laisvai tenkinti geismus. Jie nepripažįsta nei tradicijos, nei autoritetų, ir gali būti paveikti tik sąžiningomis svariomis mintimis. Jei jie susilaiko nuo tam tikrų veiksmų, tai veikiau yra ne dėl įsitikinimo, bet dėl baimės įkliūti. Be abejonės, tame, ką jie sako, yra dalis tiesos, nes mes galime matyti, kaip mūsų vertybės vis kinta – priklausomai nuo vietos ir laiko. Pavyzdžiui, žudyti kare dabar yra didelė vertybė, tačiau kitame amžiuje tai galėtų būti laikoma siaubingu nusikaltimu.

 M: Žmogus, kuris juda kartu su žeme, būtinai patirs dienas ir naktis. Tas, kuris lieka saulėje, nežinos apie tamsą. Mano pasaulis nėra jūsiškis. Aš matau, kad jūs visi vaidinate scenoje. Nėra jokios tikrovės jūsų atėjime ir išėjime. Ir jūsų bėdos yra tokios netikros!

K: Mes galime būti lunatikai arba košmarų subjektai. Argi nėra nieko, ką jūs galite padaryti?

M: Tą ir darau – įžengiu į tavo sapną primenančią būseną, kad pasakyčiau: „Nustok žeisti save ir kitus, nustok kentėti, prabusk“.

 K: Tai kodėl mes neprabundame?

M: Prabusite. Nereikia manęs skubinti. Tai gali užtrukti šiek tiek laiko. Kai pradėsite kelti klausimus apie sapną, prabudimas bus netoli.

„Aš esu Tai“, pokalbiai su Sri Nisargadata Maharaj, 21 skyrius „Kas aš esu?“

Vertė Gintaras Narajanas ir Ginta Gaivenytė

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt