Sąmoningumo kaina – tai nesąmoningumo atsisakymas. Nelengva tai padaryti.
…
Sąmoningumas susijęs su aiškiu buvimu ten, kur esama, darant tai, kas reikalinga.
Kai kas Jūsų paklaus: „Kodėl turiu kažką kažkam daryti? Negi maža tiesiog būti?“
Atsakysiu: todėl, kad visi visada kažkam kažką daro, nors gal ir atrodo, kad ir nedaro. Apsidairyk aplink: medžiai ne tik džiugina širdį, bet ir pamaitina atmosferą savo gaiva; gėlės ir žolės taip pat ne tik džiaugsmui ir malonumui, bet ir gali gydyti; kiekvienas gyvūnas gamtoje taip pat turi savo išskirtinę finkciją. Vadinasi, žmogus taip pat nėra tas, kuris gimė, kad tik vartotų tai, ką randa po ranka. Jis turi kažką duoti mainais tiems, iš ko pasiima. Ar seniai dabartinis intelektualus vartotojas suprato, kad reikia saugoti gamtą ir kad žemės ištekliai ne amžini? Kas iš Jūsų duoda maisto žvėrims žiemą, kai jie negali jo susirasti? Kas pasisiūlo valyti vandens telkinius, nors vandeniu naudojasi? Pagalvokite apie tai. Gal čia prasideda sąmoningumo pamokos.
Tas kuris sakosi esąs sąmoningas, pirmiausia turi išmokti gerbti kitas žemėje gyvenančias karalystes – mineralų, augmenijos, gyvūnijos darbais, o ne tik gražiais žodžiais.
Jis turi išmokti gerbti stichijas: oro, vadinasi neteršti jo cheminėmis atliekomis; vandens, vadinasi, rūpintis jo švara ir gražia tėkme; ugnies, vadinasi, rūpintis ir puoselėti ją, o ne niokoti, siurbti jos kraują ir limfą…
Nesąmoningas žmogus nesupranta, kam viso šito reikia, nes negali įsivaizduoti, kad tiek visos karalystės, tiek stichijos su visais savo matomais ir nematomais gyventojais turi savo sąmonę, vadinasi, viską savaip jaučia ir savaip į viską reaguoja.
Nesunku suprasti, kad jei žmogus mokėtų taikiai su visu tuo sugyventi, nebūtų dabar uraganų, žemės drebėjimai ir galingos bangos neniokotų gyvenviečių.
Tačiau „sąmoningas“ žmogus nemoka net apsieiti su kitu žmogumi, ką kalbėti apie tai, ką iki tol minėjau.
…
Dvasios kelias – tai ne tik žiūrėjimas į žvaigždėtą dangų ar sėdėjimas užsimerkus, įsivaizduojant, kad medituojate.
Dvasios kelias – tai ne vien lankymasis seminaruose, susitikinėjimas su dvasingais žmonėmis ar kelionės į Indiją, prie piramidžių Egipte ar Meksikoje. Šitaip, mielieji mano, Jūs tik susipažįstate su protui lyg ir žinomomis tiesomis, kurios skirtingose lūpose įgyja vis kitą interpretaciją. Tai susipažinimo su dvasia etapas.
…
Tas, kuris siekia dvasios, neprieis, neišmokęs atsakomybės, nes vėliau ją teks prisiimti ir už kitus.
Todėl negali būti laikomas dvasingu tas, kuris, barstydamas žodžius apie vidinę laisvę, vėluoja į susitikimus arba susitaręs visai visai į juos neateina, nesilaiko duotų pažadų, nevykdo įsipareigojimų, kuriuos pats prisiima. Toks negerbia situacijos dalyvių, vadinasi, negerbia kitų žmonių, todėl pats nevertas pagarbos. Toks aiškiai įrodo, jog nesupranta laiko, skirto Žemėje, prasmės, todėl jo netaupo, bet švaisto. Nors ir kokį statusą jis sau prirašytų, kad ir kaip gražiai jis kalbėtų, tačiau lieka panašus į tuščią statinę: viena – didesnė, kita – mažesnė, viena – metalinė, kita – medinė – skiriasi tik skambesys… Toks dar ilgai turės studijuoti atsakomybės pamokas santykiuose su kitais žmonėmis.
Tik žengusiam nuo Kelio siekiančiąjam jis išnyksta taip, lyg jo ir nebūtų buvę …
Išnyksta Kelias ir tam, kuris stumdosi su pakeleiviais, elgdamasis ne taip, kaip reikalauja nerašytos taisyklės. Išnyksta jis ir tiems, kurie nusprendžia, kad jie jau gali vadovauti kitiems, nes … eina seniau už juos.
…
Tačiau kai kurie kandidatai… eina klupdami ir vėl pakildami, pavargdami ir pailsėdami. Jie mokosi iš tų, kurie eina greta. Jie mokosi kartu su jais. Kelias vingiuotas, su atšakomis, todėl vis ir vis tenka susimąstyti, kur Kelias, o kur tik jo atšakos… Pasimetus visada staiga išnyra rodyklė, vedanti kažkur. Ir tik širdis gali atsakyti: eiti ta kryptimi ar kita. Taip išsibarsto pakeleiviai, pasiveja nauji… Ir tik retam kartkartėmis išnyra vis tas pats žmogus, kurį jis gal jau ir žinojo, tačiau net dabar nesupranta jo vaidmens… Tik tas, kurio karma leidžia, sutinka savo ženkladavį… tačiau vieno protas jį priima, kito – dar ne…
…
Tikrasis ieškotojas, praėjęs išorinio ieškojimo arba susipažinimo su ieškojimais etapą, galiausiai supranta, kad tik sustojęs pats, sustabdydamas savo mintis, jis aiškiai pajus Dievo Karalystę savyje. Šis atradimas, pasiekęs jį per Tylą, nutvieks jį nauju Žinojimu, vienu žodžiu paaiškinančiu visą jo ligtolinį kelią ir ateities kryptį. Tik šitaip nuskaidrėja tankūs klodai ir sferos, gaubančios Esmę.
Astrėja „Septyni spinduliai ir jų valdovai“
—
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt