Ar yra žodžiai – „šiukšlės“? Taip yra. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra žodelis „situacija“, kai svetimybė „tinginiaujant“ tiesiog išstumia ne vieną lietuvių kalbos žodį. Žodis situacija yra tapęs savotiška „skėtine“ sąvoka, kuriuo žmonės dangsto savo kalbinį skurdumą arba skubėjimą, abuojumą kalbai.
Taip mes prarandame tikslumą, išraiškingumą. Lietuvių kalba turi daugybę žodžių, kurie tą pačią „situaciją“ apibūdina kur kas taikliau, priklausomai nuo reikalo sudėties:
Priklausomai nuo to, kas vyksta, mes turime nuostabius žodžius:
- Padėtis (pvz., „sunki ūkinė padėtis“, o ne „situacija“).
- Būklė (pvz., „ligonio būklė“, o ne „situacija“).
- Aplinkybės (pvz., „pasikeitus aplinkybėms“, o ne „situacijai“).
- Atvejis (pvz., „tokiu atveju“, o ne „tokioje situacijoje“).
- Būsena (pvz., „psichologinė būsena“).
- Reikalas (pvz., „kaip eina reikalai?“).
Tarptautiniai žodeliai uždengia suvokimą, jais naudojantis yra paprasčiau kalbėti nieko nepasakant, skleisti miglas. Bet kalba netenka veido, ji darosi lėkšta.
Kodėl taip vyksta?
- Eigmė/Inercija: Svetimybės dažnai ateina per vertimus (iš anglų situation), ir mes tiesiog tuos žodelius perkeliame, negalvodami apie turinį.
- Atsietumas/Abstrakcija: Dabartinės svetimybės kalbą vis labiau „sausina“. „Situacija“ nieko nepasako apie jausmą ar vaizdą – tai tik sausas beveidis rėmas.
Jei mes sakome „kontroliuoti situaciją“, prarandame lietuvišką „valdyti padėtį“. Padėtis turi kryptį, svorį, ji „juda“. Situacija tiesiog „yra“. Padėtis mūsų prote gali sukurti 3D vaizdinį, o situacija tik 2D, o gal ir jokio.
Dar XX amžiaus pradžioje kalbininkai ypač nemėgo žodžių, kurie baigiasi galūne -cija, nes jie atrodė kaip svetimkūniai, „lupenos“, kurios neturi lietuviškos šaknies agnos. Dabar tokių žodelių labai daug. Netgi mūsų mėgstamas žodis meditacija. Jau esu minėjęs, kad meditacija (Dharana sanskrite) niekaip negali būti daiktavardžiu, nes yra gyvasis veiksmažodis. Tai yra meditavimas. Kas medituoja, supras… Tikslių lietuviškų atitikmenų neturime, tačiau yra panašios sąvokos rymoti, vydoti.
Kalba yra ne tik įrankis. Ji yra graži, savita, jis skleidžiasi ir padeda dvasiniam suvokimui skleistis. Arba nepadeda, jei užteršta, nešvari.
O štai dar du žodžiai – projektas ir problema – yra tikri šiuolaikinės kalbos „parazitai“. Jie vartojami taip dažnai ir taip plačiai, kad prarado bet kokį aiškumą ir tikslumą. Šie nuvalkioti svetimžodžiai atima iš mūsų kalbos gyvumą ir spalvas.
Žodis projektas dabar kišamas visur: nuo statybų iki vakarienės gaminimo. Lietuvių kalba turi kur kas vaizdingesnių atitikmenų:
- Sumanymas (pvz., „Puikus tavo sumanymas!“, o ne „Geras tavo projektas“).
- Ketinimas arba planas (kai kalbame apie tai, ką ketiname daryti).
- Metmenys arba brėžiniai (kai kalbame apie pradinį techninį darbą).
- Darbas arba veikla (dažnai sakome „vykdau projektą“, nors iš tiesų tiesiog „dirbame darbą“).
- Bandymai (jei tai kažkas naujo ir nepatikrinto).
- Užmanymas („nuostabus užmanymas“, o ne „super projektas“)
O „problema“ tapo visuotiniu skundu. Ją pakeitę į lietuviškus žodžius, mes iškart parodome, kokio pobūdžio tas sunkumas yra:
- Rūpestis (pvz., „Turiu didelį rūpestį“, o ne „problemą“ – čia atsiranda žmogiškas santykis).
- Sunkumas arba kliūtis (kai kažkas trukdo judėti į priekį).
- Klausimas (dažnai sakome „iškilo problema“, kai iš tiesų tik „iškilo klausimas“, kurį reikia išspręsti).
- Bėda (kai padėtis rimta ir skaudi).
- Neganda (jei tai nelaimė ar nesėkmė).
- Uždavinys (darbe – tai ne problema, o uždavinys, kurį reikia įveikti).
- Kvaršalas (jei tai smulkus, įkyrus reikalas).
Žodis „problema“ yra atėjęs iš mokslininkų žodyno, jame ir turėtų likti. Kasdieniame gyvenime jo nereikia. Ar yra gyvybė kitose planetose? Tai mokslinė problema. O kai oželis nukrito nuo lieptelio? Tai rūpestis, bėda jo šeimininkui…
Kai sakote „turiu problemą“, jūs skambate kaip kompiuteris, kuriam išmeta klaidą (Error). Kai sakote „turiu rūpestį“ arba „iškilo kliūtis“, tada jūsų kalba tampa:
- Jausmingesnė: Žmonės geriau supranta jūsų būseną.
- Labiau susieta su padėtimi: Iškart aišku, ar tai techninis „uždavinys“, ar asmeninis „rūpestis“.
- Lietuviška: Jūs nebevartojate lotyniškos/graikiškos „lupenos“, o naudojate žodį su gyva šaknimi, kuris „kalba“ giliau ir išraiškingiau.
Žodis rūpestis turi tą „širdies šilumą“, kurios problema niekada neturės.
Yra ir įpročio galia. Galbūt daugeliui jų darbo susirinkimuose sunku ištarti: „Mano naujas sumanymas susidūrė su nedideliu rūpesčiu“ vietoj „Mano projektas turi problemą“…
Girdėjau, kad dabar kai kurie darbuotojai savo pristatymams renkasi anglų kalbą. Atseit, šitaip paprasčiau. Žinoma, paprasčiau ištarti „bliu bol“, o ne mėlynas kamuolys.
Bet pagalvokime, ką prarandame?…
Būkime sąmoningi ir laimingi jau Dabar.
RG Narajanas/ Mangirdas
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
