Esminis visų mokymų dalykas – tai suprasti tuštumos ir atjautos vienovę, vadinamą kartais „tuštuma, kurios ašyje – atjauta“. Kai tik jūs suvokiate šį svarbiausią dalyką, nušvitimą galima pasiekti ir be didelių žinių. Bet, nesuvokus šios vienovės, galima daug mokytis, mokėti išdėstyti visus mokymus, rašyti daug knygų – ir to bus nepakankama tam, kad pasiektum nušvitimą. Žiūrint plačiau, visų šių veiksmų nepakanka; žmogus toliau klaidžioja samsaroje. Budos būsena – tai reiškia, kad visi trūkumai išsemti ir nušvitimo savybės tapo tobulomis. Žodis „Buda“ netaikomas žmonėms, kurie tiesiog surinko daug žinių.
Ši būsena pasiekiama meditavimo patirtimi, o ne tik mokymosi ir mąstymo keliu.
Žmogui gali kilti mintis: „O kuo čia dėta išmintis, tikėjimas ir atsidavimas, jei iš viso tereikia suvokti tuštumos ir atjautos vienovę?“. Iš tikrųjų, visos šios savybės įkūnytos šioje vienovėje. Kokiu būdu? Kai suvoki atjautos ir tuštumos neatsiejamumą, atjaučiantis prabudimas jau yra čia. Kai tai supranti, atsidavimas ir tikėjimas tampa nepajudinami. Nėra daugiau vietos abejonėms.
Dabar, kol mes dar ne visiškai suvokę, mūsų atsidavimas mokytojui netvirtas; jis tai padidėja, tai sumažėja. Kai mokytojas geras ir sako apie mus kažką malonaus, mes jaučiame milžinišką atsidavimą. Bet, vos tik jis pradeda mus peikti arba sako kažką, kas mums nepatinka, mūsų tikėjimas juo nedelsiant išgaruoja. Mes jaučiame susierzinimą; mūsų požiūris jau neigiamas ir paniekinantis. Mes galime net susipykti ir pradėti ginčytis su mokytoju. Tokia yra mūsų svyruojančio tikėjimo prigimtis. Kodėl taip? Todėl, kad mes iš tikrųjų nesuvokiame tuštumos. Kuo gilesnis mūsų tuštumos suvokimas, tuo daugiau pasitikėjimo ir atsidavimo mes jaučiame nušvitusioms būtybėms ir Budai, Dharmai ir Sanghai. Dabar mūsų tuštumos suvokimas – tai protinė sąranga, ne daugiau kaip samprata; mūsų atjauta ir atsidavimas – taip pat sugalvoti ir padirbti. Tačiau, tą akimirką, kai mes pradedame suvokti „tuštumą su atjauta jos ašyje“, visos šios savybės tampa tikromis. Taip pat, kaip vanduo šlapias, o ugnis – karšta, tikras tuštumos matymas savaimingai persmelktas atjautos.
Mes galime suvokti tuštumos prigimtį – bet tai dar ne viskas: jokiu būdu negalima menkinti to dalyko, kad geri ir blogi poelgiai turi pasekmes. Dera tvirtai tikėti priežasčių ir pasekmių tarpusavio priklausomybe. Mums būtina nuolatos miklintis derinant teisingą matymą su elgesiu, atitinkančiu Nugalėtojo (Budos) žodžius. Vieno tik supratimo apie teisingą tuštumos matymą nepakanka; tai iš viso tik pirmas žingsnis. Mes turime judėti keliu ir praeiti visas bhumi. Jei pratybų pradžioje daroma per stipri pabrėžtis tuštumos matymui, yra pavojus protiškai įtikinti save: „Viskas tuščia. Nėra nei priežasčių, nei pasekmių. Tikrovė yra už šitų dirbtinių regimybių!“. Jei mes priimame tokius įsitikinimus (neturėdami tiesioginės patirties), mes galime pamiršti apie svarbą to, kaip mes elgiamės su kitais. Ir tada mūsų pratybos išsikreipia. Pridėkite prie to, kad protinius įsitikinimus gali lydėti meditavimo potyriai, tokie kaip palaima, aiškumas ir „nemąstymas“; žmogus gali staiga pajusti save pilnai nušvitusiu ir nuspręsti, kad visas kelias jau nueitas, kad vystyti savyje daugiau nėra ko. Tokio pobūdžio klaidingi įsitikinimai tampa stipria kliūtimi tolesniam vystymuisi. Būtina gerbti priežasčių ir pasekmių dėsnį.
Reikia žinoti skirtumą tarp teigiamų ir neigiamų veiksmų, nes visos būtybės gyvuoja santykiniame (dirbtiniame) lygmenyje. Mes iš tikrųjų patiriame malonumą ir skausmą; pas mus yra praeiti ir būsimi gyvenimai; mūsų geri ir blogi poelgiai atneša vaisius.
Viskas, per ką mes pereiname, santykiniame lygmenyje mums yra tiesa. Tuo pačiu metu absoliučiame lygmenyje visi pasireiškimai (tiek subjektai, tiek objektai) yra išskirtinai „tokybės“ prigimties; jie neturi santykio su vaizdiniais apie atsiradimą, gyvavimą ir išnykimą. Tokia tiesa absoliučiame lygmenyje, bet santykinis lygmuo taip pat teisingas. Todėl, nors visi dalykai ir atsiranda tarpusavyje priklausydami vienas nuo kito, bet, kol mes dar nesame pilnai nušvitę, mums derėtų dėmesingai elgtis su gerais ir blogais poelgiais ir kaupti sampratų nuopelnus bei nesampratų išminties nuopelnus. Mes darome tai vengdami neigiamų veiksmų (ypač – dešimties negerų darbų) ir atlikdami teigiamus, t. y. dešimt gerų darbų. Kodėl? Taip pat, kaip vaikas – dar ne suaugęs, o daigas – dar ne gėlė, protinio Požiūrio supratimas dar nelygus nušvitimui. Šis protinis supratimas – sėkla, kuri su laiku taps tikra gėle, bet kol kas dar nesubrendo. Kad augalas užaugtų, reikia įvairių sąlygų derinio: pačios sėklos, derlingos dirvos, drėgmės, šviesos, šilumos, erdvės ir trąšų. Turi praeiti laikas. Kai susieina visos šios sąlygos, augalui nelieka nieko kito, kaip tik augti. Bet, jei bent vienos sąlygos nėra, augalui neužteks jėgų užaugti.
Kol augalas neužaugo, būtina kruopščiai jį prižiūrėti. Gali užeiti kruša arba papūsti stiprus vėjas; gali būti per daug drėgna arba per daug sausa. Žmogus, išmanantis žemdirbystę, mokės apsaugoti daigą nuo šių kenksmingų sąlygų. Kartais tai gana sudėtinga. Pati esmė augimui – tai vieta, kur pasodinta sėkla. Dirva turi būti patikima, be nykimo, derlinga. Reiškia, kad reikia pradėti nuo tvirtumo ir pastovumo savybių. Mums būtina taip pat atjautos drėgmė ir atsidavimo šiluma. Kai laikomasi visų šių sąlygų, tuštumos gėlė negalės neišsiskleisti. Tai – gyvybiškai svarbu.
Skirtingi tikėjimai skirtingai apibrėžia gėrį ir blogį. Pagal budizmą, mes sukuriame sau teigiamą ir neigiamą karmą mintimis, žodžiais ir darbais. Visų įžadų pagrindas yra dešimties negerų darbų atsisakymas. Pirmiausia – blogų darbų, atliekamų kūnu (žudymas, pasisavinimas to, kas nebuvo duota, ir netinkamas lytinis elgesys). Priešingybė žudymui yra kitų būtybių gyvybių gelbėjimas; priešingybė vagystei – dosnumas; priešingybė netinkamam lytiniam elgesiui – garbingas ir normalus gyvenimas. Tame, kad išvengtume neigiamybių ir laikytumėmės teigiamų dalykų, jau savaime yra didelis nuopelnas. Yra keturi negeri darbai, atliekami kalbant. Per vieną vienintelę dieną mes sugebame atlikti visus keturis: melas; žodžiai, nuteikiantys žmones vienus prieš kitus; šiurkštumas; tušti plepalai. Nepastebimai sau galima vos-vos pasukti žodį, ir jis pavirsta melu. Perduodant kokias nors žinias, labai paprasta pridėti kažką, kas visiškai nesusiję su reikalu, kas gali sukelti nerimą kitiems žmonėms. O jau pasakyti kažką šiurkštaus, kas priverstų žmones blogiau elgtis vienas su kitu – apskritai įprastas dalykas. Būkite atsargūs su žodžiais. Bet koks bandymas išvengti blogų pasisakymų atneša didelius nuopelnus.
Labiausiai griaunantys – neigiami proto veiksmai: piktavališkumas; gobšumas ir pavydas, klaidingas požiūris. Visos tikybos sutaria dėl to, kad piktavališkumas ir gobšumas – blogi. Gobšumas – tai norėti to, kas priklauso kitiems. Kai mes matome džiaugsmą, turtus ar kitų žmonių pasiekimus, mums gali kilti nemalonus jausmas. Priešingybė gobšumui – tai džiaugtis tuo, ką turi kiti. Piktavališkumas – tai ketinimas padaryti kitiems kažką blogo. Tam galima pasipriešinti, jei pasistengtume išugdyti savyje ketinimą nešti kitiems naudą. Apibrėžti, kas yra klaidingas požiūris – truputį sudėtingiau. Tai, ką budistai laiko klaidingu požiūriu, gali būti laikoma teisingu kituose tikėjimuose. Tai – subtilus klausimas; skirkime truputį laiko tyrimui to, kas gi yra klaidingas požiūris, laikomas dešimtuoju neigiamu darbu.
Ką tikrovėje reiškia „klaidingas požiūris“? Tai reiškia – neteisingai suprasti keturias Tauriąsias tiesas. Kai tyrinėji ir supranti keturias Tauriąsias tiesas, klaidingos pažiūros savaime išnyksta. Šios tiesos nėra aukščiau mūsų supratimo. Bet kas, kas susimąsto apie jas, gali lengvai jas suprasti. Nebūtina būti filosofu ir ištyrinėti nesuskaičiuojamą kiekį knygų tam, kad suvoktum keturias Tauriąsias tiesas: kančią, jos priežastis, jos nutraukimą ir kelią į jos nutraukimą.
Pirmoji Taurioji tiesa yra tame, kad pažiūrėtum į visas gyvas būtybes ir suprastum, kad jos patiria skausmą ir kančią. Antroji Taurioji tiesa – ieškoti visų būtybių kančių ir nelaimių priežasties ir aptikti, kad ši priežastis – trikdantys jausmai (emocijos) ir iš jų išplaukiantys veiksmai, vadinami karma. Trečioji Taurioji tiesa – tai akivaizdumas to, kad vengiant priežasčių, kuriančių kančią, pasiekiama laimė. Budistinėse sąvokose šis kančios priežasčių nutraukimas vadinamas Nušvitimu (Arhato arba Budos būsena). Ketvirtoji Taurioji tiesa – tai kelias į Nušvitimo pasiekimą. Sutikite, kad neįmanoma akimirksniu patekti ant stogo tiesiai iš pirmo aukšto, tam reikia užlipti laiptais. Tai akivaizdu: kad kur nors patektum, reikia imtis tam tikrų žingsnių. Budistai vadina tai „sekti keliu į Nušvitimą“. Jei mes suprantame keturias Tauriąsias tiesas, mus pradeda rūpėti priežasties ir pasekmės dėsnis, kas, savo ruožtu, skatina mus užsiimti Dharmos pratybomis.
Reikia lavintis tame, kad turėtume teisingą žvilgsnį ir – tuo pat metu – elgtis atitinkamai Nugalėtojo, pilnai nušvitusio Budos Šakjamunio žodžiams. Kai kurie mano, kad teisingas matymas mažiau svarbu – svarbiausia elgesys. Bet manyti, kad elgesys svarbiau už teisingą matymą – ne pats greičiausias kelias. Tai tas pats, kas būti aklam turint stiprų kūną. Kai eini greitai, bet aklai, vargu ar galėsi ateiti ten, kur tu nori. Iš kitos pusės, turint ir žinojimo akis, ir stiprų kūną, greitai pasieksi tikslą.
Dabar mes esame šio gyvenimo bardo, laikotarpyje tarp gimimo ir mirties. Ar ilgai tai tęsis? Nežinoma; nėra užtikrinto gyvenimo laiko. Didelė dalis mūsų gyvenimo jau už nugaros. Mes jau suaugę, o pragyventi daugiau nei 60–70 metų mums vargu ar pavyks. Todėl verta pradėti skaičiuoti dienas.
Kai tik išsenka prisirišimas prie „Aš“, visi dvilypiai patyrimai ir klydimai nustoja gyvavę; nėra daugiau būtinybės pereiti per likusius bardo. Tačiau, kol mes dar kimbame į savo „Aš“, į nepriklausomos savasties sampratą, pas mus visada yra supratimas apie „kitus“ (kaip apie kažką kitokio nei mes), apie „juos“, apie „tą“ – ir mūsų klydimai gilėja.
Svarbiausias bardo – tai šio gyvenimo bardo. Visa, kas įvyks vėliau, priklauso nuo šio gyvenimo. Svarbiausia, ką mes galime pasiekti gyvenime – tai išsilaisvinimas, nušvitimas. Jei mes negalime to pasiekti, verta praeiti bent pusę kelio; pačiu kraštutiniu atveju, verta bent jau stoti į kelią, nes tokiu atveju pas mus bus daugiau galimybių išsilaisvinti mirties metu.
Dharmatos bardo ir Tapsmo bardo metu pas mus atsiranda papildoma galimybė išsilaisvinti. Tai panašu į futbolo rungtynių pabaigą, kai lieka penkios minutės. Mes dar galime spėti įmušti įvartį. Bet praeis paskutinė sekundė ir šios galimybės nebus. Taip ir gyvenime.
Verta atsargiau leisti laiką, likusį mums šio gyvenimo bardo. Dažnai žmonės klausia: „Ką man reikia daryti bardo? Kaip atlikti pratybas pomirtinėje būsenoje?“. „Dharmatos bardo“ skamba ypatingai daug žadančiai! Kaupti šiuos mokymus, netaikant jų šiame gyvenime – visiškai beprasmiška. Būtent dabar įvaldyti (bent kažkiek) savo sąmonę, būtent dabar pasiekti tam tikrą stabilumą pratybose – štai būtina sąlyga tam, kad pasiektum išsilaisvinimą mirties akimirką. Jei mes neturime jokios pratybų patirties šiame gyvenime, tai tikimybė pasiekti išsilaisvinimą Dharmatos bardo – o ypač Tapsmo bardo – yra kraštutinai menka. Cėle Nacok Rangdrol pabrėžia, kad viskas, kas vyksta po mirties (t. y. trys sekantys bardo), pilnai priklauso nuo to, ką mes darėme šiame gyvenime. Jei mes jau pasiekėme savo pratybose pačių geriausių išdavų, tai galima nesijaudinti dėl tolimesnių bardo praėjimo. Esant tam tikrai patirčiai pas mus yra didelės galimybės išsilaisvinti mirties akimirką arba sekančiuose bardo. Todėl šio gyvenimo bardo, mūsų dabartinė padėtis, apibrėžia visiškai viską.
Žmonėms būdinga planuoti savo Dharmos pratybas; ypač jie mėgsta pasvajoti apie tai, kaip išeis į ilgą atsiskyrimą. Mes įsivaizduojame sau, kaip atrodys namelis atsiskyrimui, jo skvarmą ir vietą; mes apibrėžiame, kada pradėsime atsiskyrimą – po metų ar dviejų, arba lygiai po trijų metų. Planuoti lengva; įgyvendinti šiuos planus pasirodo sunkiau. Todėl tikrovėje geriau užsiimti Dharmos pratybomis šiandien, […]
Čiokji Nima Rinpočė „Vadovas po gyvenimą ir mirtį“
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
