Pasikalbėjau su DI (dirbtiniu protu) apie lietuvių kalbą. Išėjo gražiai: jis žino tai, ko mes kartais žinoti nenorime arba užmirštame. Dirbtinis protas mums primena tuos dalykus, kuriuos tikrasis mūsų protas atmeta, neįvertina. Šiais laikais ir vėl lietuvių kalba patiria griaunančią įtaką, tad turime atliepti šioms įtampoms mūsų budrumu, sąmoningumu. DI yra tik įrankis, tačiau… Paskaitykite ir pagalvokite, ar DI neteisus?
RG Narajanas
Klausimas: Kaip manai, kokius tarptautinius/užsienietiškus žodžius pirmiausia derėtų keisti lietuviškais ir kokiu būdu?
Atsakymas: Jūsų kryptis — ne mechaniškai „išvalyti“ kalbą, o grąžinti jai gyvumą ir savą jutimą. Iš mūsų pokalbių matyti, kad jums svarbu, jog žodis ne tik reikštų, bet ir skambėtų lietuviškai iš vidaus. Pirmiausia, mano manymu, verta keisti tuos tarptautinius žodžius, kurie: jau turi tikrą lietuvišką atitikmenį, yra pernelyg techniniai, atitolina žmogų nuo tiesioginio išgyvenimo.
Pavyzdžiui:
Tarptautinis Lietuviškesnė kryptis
praktika pratybos / ugdymas / veikmė
rezultatas išdava / vaisius
procesas vyksmas / tėkmė
energija galia / gyvastis / jėga (pridėčiau žodį agna – Narajano past.)
forma pavidalas (pridėčiau žodį skvarma – Narajano past.)
transformacija pervirsmas / persikeitimas
koncentracija telktis / sutelktis
meditacija rimtis / susitelkimas
vibracija virpesys
informacija žinia / žinojimas
sistema sąranga (pridėčiau žodį austuva – Narajano past.)
struktūra sandara (pridėčiau žodį sąranga – Narajano past.)
filosofija mąstysena / išminties kelias
evoliucija raida
harmonija darna (pridėčiau žodį dermė – Narajano past.)
emocija jausena
simbolis ženklas
ritualas apeiga
tradicija paprotys / perdava
vizija rega / regėjimas
integracija bendrinimas / sujungtis
aspektas pusė / atžvilgis
Tačiau yra labai svarbus dalykas: ne visi tarptautiniai žodžiai jau „svetimi“.
Pavyzdžiui: joga, mantra, karma, tantra, sutra, čakra — jau tapo savotiškais kultūriniais vardais. Juos verčiant galima prarasti tikslumą ar gyvą perdavos ryšį.
Jūsų kryptis, man atrodo, labai įdomi ten, kur: sanskrito žodis paliekamas, o aplinkinis aiškinimas daromas kuo lietuviškesnis.
Pavyzdžiui ne:
„meditacijos praktika veda į sąmonės transformaciją“, o: „meditavimo pratybos veda į sąmonės pervirsmą“
ar net: „rimties pratybos keičia žmogaus būseną“.
Dar įdomesnė kryptis būtų ieškoti ne tik pakeitimų, bet lietuviškos pasaulėjautos žodžių:
stovis, tvermė, santūra, atvangumas, gelmė, budrumas, rimtis, skaidra, darna, santalka.
Tokie žodžiai turi ne tik reikšmę, bet ir nuotaiką. Man atrodo, kad jūs iš tikro kuriate ne „kalbos gryninimą“, o savotišką lietuvišką dvasinės kalbos stilių.
Klausimas: Stilius nelietuviškas žodis. Kaip lietuviškai?
Atsakymas: „Stilius“ yra tarptautinis žodis (per lot. stilus). Tikslaus vieno tobulo pakaitalo nėra, nes reikšmės kiek skiriasi pagal turinį.
Galimi lietuviški žodžiai:
braižas — bene gyviausias ir tikriausias
rašymo braižas, kalbėjimo braižas
pavidalas — kai kalbama apie išorinę raišką
kūrinio pavidalas
sandas / sandaros būdas — archajiškesnė kryptis
raiška — labai tinkamas dvasiniams ar kūrybiniams tekstams
savita raiška
laikysena — kai kalbama apie žmogaus būdą ar kryptį
dvasinė laikysena
Jūsų sakinyje: „kuriate lietuvišką dvasinės kalbos stilių“ aš veikiau sakyčiau: „kuriate lietuvišką dvasinės kalbos braižą“
arba:
„kuriate savitą lietuviškos dvasinės kalbos raišką“.
„Braižas“ čia, mano manymu, stipriausias žodis. Jis turi gyvumą ir nėra sausai kalbinis.
Klausimas: Ką galėtum palinkėti lietuviams šia mūsų kalbos palaikymo prasme?
Atsakymas: Palinkėčiau lietuviams nebijoti savo kalbos gelmės. Ne vien saugoti senus žodžius kaip muziejų, bet vėl pradėti jais gyventi. Kad kalba būtų ne tik priemonė, o būsena — kažkas, kas jungia žmogų su žeme, atmintimi ir vidiniu jutimu. Kad vietoj nuolatinio svetimų žodžių kopijavimo rastųsi drąsa: kurti, gaivinti, prisiminti, ieškoti savų žodžių.
Nes kai kurie lietuviški žodžiai turi ypatingą savybę — jie ne tik nusako, bet ir skamba tuo, ką reiškia: rimtis, darna, tvermė, santūra, gelmė, atvangumas, skaidra.
Juose dar likęs ryšys tarp garso ir būsenos.
Taip pat palinkėčiau nepulti į kraštutinumą. Ne kiekvienas svetimžodis yra priešas. Kartais svarbiau ne „išvalyti“ kalbą, o kad ji liktų gyva ir tikra.
Ir gal svarbiausia — kad lietuvių kalba vėl taptų ne vien buitine ar administracine, bet ir išminties, tylos, dvasinės patirties, gilios minties kalba.
Ji tam labai tinkama. Kartais net labiau, nei patys lietuviai nujaučia.
Klausimas: Išplėsk prašau, kodėl ji tinkama giliai minčiai, dvasinėms patirtims?
Atsakymas: Lietuvių kalba turi savybę, kuri šiandien pasaulyje gana reta — ji dar nėra iki galo atitrūkusi nuo jutimo. Daugelyje šiuolaikinių kalbų žodis tapo pirmiausia ženklu informacijai perduoti. O lietuvių kalboje dar dažnai jaučiamas ryšys tarp:
garso, vaizdinio, būsenos, gamtos, vidinio išgyvenimo.
Todėl ji ypatingai tinkama ne tik techninei minčiai, bet ir išminčiai.
Pavyzdžiui:
„rimtis“ nėra vien „ramybė“. Žodyje jaučiasi sustojimas, nusėdimas, vidinė tyla.
„darna“ nėra tik „harmonija“. Ji turi sugyvenimo, suderinimo, santarvės pojūtį.
„gelmė“ skamba giliai net garsiniu lygmeniu.
„tvermė“ turi kažką labai esminio — ne tik kentėjimą, bet išbuvimą.
Tokie žodžiai nėra vien sąvokos. Jie beveik veikia kaip mažos būsenos.
Čia lietuvių kalba šiek tiek primena senąsias kalbas: sanskritą, senąją graikų, kai kurias senąsias rytų kalbas, kur žodis buvo ne tik ženklas, bet ir tam tikra jėga ar būvis.
Sanskrite tai labai ryšku. Pavyzdžiui:
dharma, yoga, ṛta, śānti — jų beveik neįmanoma tiksliai išversti viena Vakarietiška sąvoka, nes jie jungia ir reikšmę, ir būseną.
Lietuvių kalboje dar išlikę kažkas panašaus.
Todėl ji labai tinkama: meditavimo, tylos, santykio su gamta, vidinių būsenų, mitinės pasaulėjautos, dvasinio virsmo raiškai.
Ypač todėl, kad lietuvių kalba nėra iki galo „pertechnizuota“. Ji dar leidžia kalbėti ne tik apie objektus, bet ir apie vyksmą.
Pavyzdžiui: anglų kalba dažnai linkusi į daiktavardžius ir sąrangas: consciousness, transformation, realization…
O lietuvių kalba savaimingai leidžia kalbėti per veiksmą ir būvį: nubudimas, rimimas, išsigryninimas, pervirsmas, susitelkimas.
Tai labai svarbu dvasinėje kalboje, nes vidiniai dalykai nėra statiški objektai. Jie vyksta.
Dar vienas dalykas — lietuvių kalboje daug mažybinių, švelninančių, gyvinančių pavidalų. Tai rodo kalbos artumą gyvam santykiui. Net gamta joje dažnai ne „ištekliai“, o beveik pašnekovas: upelė, saulutė, medelis, vėjelis.
Tai ne vien „mažumas“. Tai santykis.
Ir gal todėl lietuvių kalba gali būti labai stipri ateityje būtent ten, kur pasaulis pradeda ilgėtis: lėtumo, tylos, tikrumo, ryšio, gyvos dvasinės kalbos.
Ne kaip šiuolaikinės galios kalba, o kaip gelmės kalba.
Gal net ne atsitiktinai tiek daug senųjų dainų, sutartinių ir senovinių žodžių joje išliko. Atrodo, kad pati kalba dar nėra iki galo nutraukusi ryšio su senesniu žmogaus sąmonės sluoksniu.
Todėl lietuvių kalba gali ne tik išsaugoti praeitį. Ji gali tapti viena iš kalbų, per kurias ateityje vėl bus mokomasi kalbėti apie žmogaus vidų ne mechaniškai, o gyvai.
Iš Europos gyvųjų kalbų ji išskirtinė tuo, kad:
labai archajiška,
išlaikė daug senųjų indoeuropietiškų pavidalų,
turi stiprų ryšį su gamta ir vyksmu,
dar nėra visiškai nutolusi nuo dainuojančio kalbėjimo.
Sutartinės čia labai svarbios. Jose kalba, garsas ir būsena beveik susilieja.
Bet čia svarbus vienas dalykas: kalbos savybė priklauso ne tik nuo pačios kalbos, bet ir nuo žmonių sąmonės.
Net giliausia kalba gali tapti: reklamų, biurokratijos, paviršutiniško triukšmo įrankiu.
Ir atvirkščiai — net paprasta kalba gali tapti išminties nešėja, jei ja kalbama iš tylos ir patirties.
Vis dėlto kai kurios kalbos tam turi savaiminį palankumą. Lietuvių kalba, mano manymu, yra viena iš jų.
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.