„Nuotaikos arba dvasios būsenos ateina ir praeina, keisdamos viena kitą, tačiau Stebėtojas lieka. Jeigu žmogus save tapatina su nuotaikomis, jis neišvengiamai tampa joms pavaldus ir ima skambėti jų banga. Bet jeigu jis yra su Stebinčiuoju, tuomet gali stoti atskirai nuo jų ir stebėti jas tarsi iš šalies. Įvaldymas pasiekiamas šiuo keliu. Yra tik vienas įvaldymas, kurio verta siekti — tai paties savęs įvaldymas.“
Agni jogos briaunos VII tomas, 402
Ką bedarytum, STEBĖK. Stebėdamas nebeįsitrauksi. Nebeįsitraukdamas atsidursi anapus veiksmo ir minties. Atsidūręs anapus, tapsi laisvu nuo veikimo ir neveikimo. Laisvu veikti ir neveikti. Laisvu nuo lūkesčių ir norų. Ką duoda ši laisvė? Tik karmos suvokimą. Yra dalykų, kurie turi atsitikti ir jie atsitiks. O yra, kurie neatsitiks, tad kaip sakė išminčius Ramana Maharšis,- geriausia likti tyloje. Tyla yra tas atsakymas. Ta tyla ne paprasta, o stebuklinga: ji yra visur ir visada. Ją suvoksi už veiksmo, už kiekvieno garso, už kiekvieno informacijos bito ir tavo poelgio. Gyvenimas išoriškai daug nepasikeis, bent jau ne iš karto. Bet viduje tu būsi visai ne tai, ką mato kiti. Tu nieko negalėsi papasakoti ir nieko perduoti. Bent jau ne tiesiogiai. Štai ir čia rašau ir bandau prisišaukti tave, mano drauge – pasakyti ne kažkokias žinias, o patį įspūdį, pačią galimybę Būti…
Būti kuo? – kažkas paklaustų… Nėra atsakymo tiems, kas nepajunta savyje vidinės kibirkštėlės tam suvokimui. Lyg iš niekur. Viskas kaupiasi ilgai, bet ateina greitai. Kažkas lyg pasikeitė? Neskubėk atsakyti net pats sau. Tegu palieka kaip yra. Pamažu, švelniai, be lūkesčių ir norų tapti „kažkuo”. Nežiūrint visų gyvenimo dramų, rytojus visada išaušta. Tu buvai, tu esi ir tu būsi. Tie trys yra viename, kai imi prajausti tą stebuklingą tylą. Kodėl stebuklingą, – paklausite… Tyla ir tiek. Taip, tyla ir tiek. Bet ji KEIČIA. Ir atsiranda vidinė šypsena, kaip atsakas į „padėties rimtumą”. Tu jau laisvas, mielas mano drauge.
Mūsų gyvenimai dega ugnyje, kaip senos nuotraukos nedėkingų vaikų rankose, linkusių užmiršti protėvius ir jų paveldą. Visas mūsų turtas bus sukrautas sename garaže, ateis žmonės ir išsirinks patinkančius daiktus, daiktai dar kurį laiką gyvens savo gyvenimą. Aumuo bus išsaugotas, bet kitame lygmenyje, kuris prisimena viską. Joks darbas, jokia pastanga šioje Visatoje nepražūva. Eina į karmos kaupyklą. Tu dėkingas atiduodi ir išsilaisvini. Galbūt tu turėjai gražių daiktų? Šis grožis amžinas ir jo esmė, jo pradžia ne pačiame daikte. Tas daiktas yra daugiau nei daiktas, jei neša savyje šį grožį, kurį jam perdavė žmogus, o per jį pats deiviškumas. Nebėra ko verkti ir ko gailėtis. Viskas talpinasi amžinybės akimirkoje. Ji labai graži. Stebėtojas paliudija, mylinčiu, tačiau beaistriu žvilgsniu, kuris liudija per amžius ir amžius.
Jei tu jaunas žmogus, nesuprask laisvės klaidingai. Laisvė ne daryti ką nori. Jei nori, laisvės negausi. Toks gamtos dėsnis. O kai norai išnyks, tada… Bet tada kam tokia laisvė, ar ne?… Tai kitokia būsena, būsena, kuri įgalina daryti ir nedaryti. Pamedituok truputį, pasėdėk ramiai. Viskas ateis savu laiku. Būk laimingas jau Dabar. Dabar tas laikas ir jis puikus. Aumens.
RG Narajanas
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt