„Kad išmokčiau savy susivokti…“
A.Baranauskas. Dienoraštis.
Neseniai teko apsilankyti nuostabiuose Anykščiuose. Gražioje vietoje prie upės stovi paminklas mūsų raštijos stulpui Antanui Baranauskui. Mane sudomino šalia paminklo pastatytos lentelės – poeto užrašytos deramo gyvenimo taisyklės.
Perskaitęs supratau, kad kažkiek primena jogams žinomas jamas (yama) ir nijamas (niyama) iš garsiųjų Patandžalio sutrų. Pasirodo, tos taisyklės paimtos iš poeto dienoraščio (1853 m.), kai jam buvo tik aštuoniolika metų. Tai ne tiek tikybos pamokymai, kiek Antano Baranausko gyvenimo taisyklės, kurias jis buvo užsirašęs pats sau. Visi žino jo „Anykščių šilelį“, tačiau verta pažiūrėti į šį žmogų, kaip dvasinį mokytoją ir vedlį….
„Kadangi šiandien žvilgterėjau pats į save ir savo vidaus bei sielos būvį tiek dvasinių, tiek pasaulietinių pareigų vykdymo dorybės požiūriu… matau, kad smarkiai klydau ir labai nutolau nuo man nurodyto kelio.“
Tai viso dienoraščio pradžia. Dvasinis kelias prasideda nuo sąžiningo žvilgsnio į save.
„O pasaulietiškumo sugadintų mano proto ir širdies kitaip neįmanoma sugrąžinti į pirmykštį kelią, kaip tik visur įvedus griežtą tvarką ir viskam nubrėžus deramas ribas.“
Jaunajam A.Baranauskui dvasinis gyvenimas neatsiejamas nuo tvarkos ir savidrausmės ir jis supranta, kad perteklinis įsigalintis pasaulietiškumas slopina dvasinį ketinimą.
„Taisyklės arba punktai… kurių privalau laikytis…“
Jis nepasikliauja vien gerais norais, kaip smėlio pilimis – sąmoningai susikuria gyvenimo taisykles ir ketinimus, kuriuos taiko pirmiausia sau. O dabar galime prie to prisiliesti ir mes.
Štai šie paprasti gyvenimo priesakai pačiam sau:
Kasdien tuo pačiu metu keltis, atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė man gyvybę praėjusią naktį.
Nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba protinio darbo.
Laikytis tvarkos valgymo laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados [nevalgyti] ne prie stalo. Ir nepradėti, ir nebaigti valgio nepadėkojus Viešpačiui Dievui už jo dovanas.
Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašyti kiek galint saugojantis dykinėjimo, kaip viso blogio šaltinio.
Tuo pačiu metu gulti pirma Viešpačiui Dievui padėkojus už išlaikymą gyvybės bei sveikatos praėjusią dieną ir taip pat paprašius globos nakties poilsio metu.
Laikytis tokios rytmetinių ir vakarinių maldų tvarkos… (toliau surašytos jo dvasinės pratybos/maldos ir jų seka)
Čia atsiskleidžia labai nuosekli dienos tvarka:
Rytas – dėkingumas už naują dieną.
Diena – saikingumas, darbas, knygų skaitymas.
Vakaras – neleisti protui dykinėti.
Naktis – padėka ir malda.
Tai labai primena senųjų dvasinių mokyklų pratybas: visa diena suvokiama kaip sąmoningumo kelias.
Ypač graži atrodo ši mintis:
„Atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė mane gyvybėje praėjusią naktį.“
Ir vakarinė jos tąsa:
„Pirma Viešpačiui Dievui padėkoti už išlaikytą gyvybę ir sveikatą praėjusią dieną.“
Taip paprasta, bet gyvenimas gali pasikeisti, jei žmogus yra dėkingas. Tai nėra vien „religinė“ pareiga. Tai kasdienės dėkingumo pratybos, kurios labai svarbios ir šiandien. Dėkingumo ugdymas yra vienas iš žmogaus dvasinio kelio kertinių akmenų. Kartu su dėkingumu gimsta ir Atjauta.
Toliau:
Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, susilpnindami protą, jį atbukina ir padarę žmogų
panašų į žvėrį pagaliau sukelia įvairias ligas ir belaikę mirtį.
Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vargina krūtinę, reikalauja bereikalingų išlaidų ir yra ligų šaltinis.
Laikytis griežto saiko valgant, nes per gausus maistas apsunkina skrandį ir protą daro nepajėgų darbui.
Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek iš tikro reikia.
Su niekuo … neįsivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį.
Saugotis kandžių pokštų ir stengtis savo paslaugumu įsigyti visų pagarbą.
Apie nieką niekados blogai nekalbėti, o turint ką pasakyti, įsitikinti pirma tų žodžių nauda arba
blogomis pasekmėmis nutylėjus.
Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado…
Neplėšti niekieno šlovės, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, tas nelaimingiausias pasaulyje.
Iš esmės A.Baranauskas čia apima penkias gyvenimo sritis:
Kūno drausmę – blaivybė, nerūkymas, saikingas valgymas, sveikatingumas.
Proto ugdymą – skaityti geras knygas, vengti tuščių kalbų.
Dorovę – sakyti tiesą, vengti apkalbų.
Dvasinį gyvenimą – dėkingumas Dievui, malda, dvasinės pratybos.
Kasdienę tvarką – režimas, darbas, poilsis.
Tai labai primena senovės išminčių – jogų ar stoikų – požiūrį: pirmiausia sutvarkyk save, tada galėsi padėti kitiems.
Puiku pastebėti, kad visi šie priesakai ir šiandien skamba visiškai šiuolaikiškai. Pavyzdžiui, „kalbėti tik tiek, kiek iš tikro reikia“, „nepersivalgyti“, „kasdien skaityti naudingas knygas“, „saugotis melo“ – tai paprasti, bet amžinos vertės patarimai.
Šie dalykai yra vienas gražiausių ir mažiausiai žinomų Antano Baranausko dvasinio palikimo paminklų. Jie rodo jį ne tik kaip poetą ar vyskupą, bet ir kaip žmogų, sąmoningai kūrusį savo dvasinį gyvenimo kelią bei padėjusį kitiems.
Suprantama, šios taisyklės nėra parašytos jau brandaus vyskupo. Jas parašė aštuoniolikmetis Antanas Baranauskas, besimokydamas raštininko amato Rumšiškėse 1853 m. Jis pats jas pavadino:
„Taisyklės arba punktai 1853 metų kasdieniniams užsiėmimams ir kitiems dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje.“
Baranauskas nesako: „pasaulis blogas ir kaltas dėl mano kentėjimų“. Jis sako: pirmiausia turiu sutvarkyti save ir eiti Viešpaties Keliu…
Tai labai artima tam, ką moko ir Patandžalis savo Jogos sūtrose: vidinė drausmė yra sąlyga sąmonės skaidrumui ir suvokimui…
„Taigi, o Dieve, palaimink šį mano pasiryžimą ir sustiprink mane šventa savo pagalba, atleisk man mano kaltes dėl savo gailestingumo, sergėk mano žingsnius ir kiekvienoje bėdoje, pagundoje, pasaulio, kūno ir šėtono antpuoliuose padėk man savo šventąja Apvaizda, kad žengdamas tiesos keliu pasiekčiau amžinąjį gyvenimą. Amen.“
„…širdies gilumoje šaukia jautrus balsas: / „Kas pasitiki Dievu, niekados nežus!“ / Tai mane džiugina ir guodžia, / Tai ir su gyvenimu mane sieja. / Ir jau matau, jaučiu vasaros grožybes, / Sutvėrėjui už vidaus balsą dėkoju.“
Antanas Baranauskas. Dienoraštis.
Štai mes šiek tiek kitu kampu pažiūrėjome į mūsų vieną iš lietuviškos literatūros klasikų. Tuo pačiu, jis ir vienas iš mūsų tautos dvasinių mokytojų ir vedlių, šalia Donelaičio, Vydūno, Kudirkos ir kitų…
Te Jų darbai išlieka mūsų širdyse per amžius, te jų Aumuo mus veda.
RG Narajanas
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
