1
Lenkiuosi Šlovingajai Vadžra Dakinei.
2
Išmintingasis Naropa,
kantriai pakėlęs sunkumus,
atsidavęs mokytojui
ir ištvėręs kančią –
laimingasis,
priimk šiuos žodžius į savo širdį.
3
Mahamudros neįmanoma parodyti.
Kas galėtų parodyti erdvę kitam?
Taip ir Mahamudros prigimtyje
nėra nieko, ką būtų galima parodyti.
4
Ilsėkis neperkeistoje prigimtyje.
Nieko nekeisk ir nieko nekurk.
Kai minčių pančiai atsileidžia,
išsilaisvinimas neabejotinai ateina.
5
Jei žvelgi į erdvę,
nėra nieko, ką galėtum regėti.
Taip pat ir tuomet,
kai žvelgi į savo protą,
neaptinki jokio daikto.
Tai regėdamas,
liaukis ko nors ieškojęs.
6
Kaip debesys,
atsirandantys danguje,
jame ir išnyksta,
taip ir mintys,
kylančios prote,
jame pačiame ištirpsta,
kai atpažįstama jų tikroji prigimtis.
7
Rūkas, migla ir tamsa
nepajėgia užtemdyti saulės.
Taip ir tūkstančiai minčių
negali užtemdyti
švytinčios proto prigimties.
8
Erdvė netampa geresnė ar blogesnė.
Ji neturi nei spalvos, nei pavidalo.
Taip ir proto prigimtis
yra anapus gimimo ir mirties.
Jos nesuteršia nei dorybė,
nei nedorybė.
9
Nemėgink sulaikyti minčių.
Nesek paskui jas.
Neatstumk jų.
Leisk joms kilti ir išnykti savaime.
Tuomet atsiskleidžia
savaiminga proto būsena.
10
Kai nebelieka
nei ko siekti,
nei ko atsisakyti,
nei už ko įsikibti,
nei ką atmesti,
tuomet savaime atsiveria
Mahamudra.
11
Kaip erelis,
išskleidęs sparnus,
sklando dangaus platybėje
ir nepalieka jokio pėdsako,
taip ir tas,
kuris ilsisi proto prigimtyje,
nepalieka prisirišimo pėdsakų.
12
Kaip didysis vandenynas
išlieka ramus savo gelmėje,
nors jo paviršių judina bangos,
taip ir proto prigimtis
išlieka nejudri,
nors kyla įvairiausios mintys.
13
Kai protas nebesiblaško
tarp praeities ir ateities,
o ilsisi dabarties tikrovėje,
tuomet savaime atsiveria
tai, kas visada yra.
14
Neieškok išminties niekur kitur.
Jos nėra išorėje.
Pažink savo paties protą,
ir tai bus aukščiausias regėjimas.
15
Nepridėk nieko prie to,
kas yra.
Nieko neatimk.
Leisk viskam būti
tokiam, koks yra.
Tuomet savaime atsiskleis
tikroji prigimtis.
16
Kai išnyksta viltis ir baimė,
kai nelieka troškimo
nei vengimo,
protas tampa skaidrus
kaip rudens dangus,
be debesų ir miglos.
17
Jei, siekdamas ramybės,
stengsiesi jėga nutildyti protą,
tai bus tik dar viena pastanga.
Palik jį tokį, koks jis yra –
laisvą jo paties prigimtyje.
18
Kaip mazgas atsiriša pats,
kai nebetempiami jo galai,
taip ir proto pančiai išnyksta,
kai liaujamasi juos įtvirtinti.
19
Kai nebekuri minčių apie „tai yra“
ir „to nėra“,
kai nebeskirstai į priimtiną ir atmestiną,
atsiveria tikrovė,
kurioje nėra dvejybės.
20
Visa, kas pasirodo,
yra paties proto raiška.
Protas nėra jokia atskira esybė.
Jis – skaidrus, tuščias
ir kartu gebantis pažinti.
21
Šis pažinimas
neturi nei ašies,
nei pakraščio.
Jo negalima laikyti daiktu,
tačiau jo negalima vadinti ir nebūtimi.
22
Kas tai tiesiogiai atpažįsta,
tam nebereikia ieškoti kitur.
Tai ir yra Didysis Antspaudas –
Mahamudra.
23
Kaip vanduo, įpiltas į vandenį,
tampa viena,
taip protas,
pažinęs savo prigimtį,
nebeturi skirties
tarp pažįstančiojo ir pažįstamojo.
24
Kol ieškai tiesos už savęs,
klaidžioji.
Atsigręžk į tą,
kuris ieško.
Pažinęs ieškantįjį,
rasi tai,
ko ieškojai.
25
Nei gimimas,
nei mirtis
nepaliečia tikrosios prigimties.
Ji neatsiranda
ir neišnyksta.
Ji buvo visada.
26
Nėra ko atsisakyti.
Nėra ko įgyti.
Nėra ko taisyti.
Tik pažink tai,
kas nuo pradžių
buvo tobula.
27
Kai išnyksta pastangos
tapti kuo nors,
atsiskleidžia savaiminė laisvė.
Ji nėra sukurta pastangomis,
todėl negali būti jų ir prarasta.
28
Visa, kas regima,
visa, kas girdima,
visa, kas patiriama,
jei prie to neprisirišama,
tampa pačiu Keliu.
29
Todėl neatskirk kasdienio gyvenimo
nuo meditavimo.
Neieškok nubudimo
kitoje vietoje
ar kitu laiku.
30
Kai protas ilsisi
be pastangos,
be blaškymosi,
be prisirišimo,
tai ir yra Mahamudra –
Didysis Antspaudas.
31
Neišsižadėk juslių.
Neprisirišk prie jų.
Kai nelieka nei troškimo,
nei atstūmimo,
visa, kas pasirodo,
tampa išminties spindesiu.
32
Kaip veidrodis
be pastangos atspindi viską,
bet nieko neišlaiko,
taip ir išlaisvintas protas
priima visus reiškinius,
tačiau nė prie vieno neprisiriša.
33
Kvailystė nekyla iš reiškinių,
ji kyla iš prisirišimo.
Kai prisirišimas nutrūksta,
reiškiniai tampa tokie,
kokie visada buvo.
34
Nėra jokio ypatingo kelio,
kuriuo reikėtų eiti.
Nėra jokios vietos,
į kurią reikėtų atvykti.
Pažink tai,
kas visuomet buvo čia.
35
Kas mato proto prigimtį,
tas mato visų reiškinių prigimtį.
Kas mato visų reiškinių prigimtį,
tas nebesukuria klaidos.
36
Todėl nekurk ir negriauk.
Nepriimk ir neatmesk.
Nevilk ir nestumk.
Ilsėkis savaiminėje būsenoje.
37
Kai vanduo nustoja būti drumsčiamas,
jis tampa skaidrus.
Kai protas nebemaitina savo nerimo,
jo prigimtis atsiskleidžia pati.
38
Tai nėra kažkas,
ką būtų galima gauti iš kito.
Tai nėra kažkas,
ką galima prarasti.
Tai tavo paties prigimtis,
esanti nuo pradžių.
39
Kas ją pažįsta,
tas peržengia gimimą ir mirtį,
viltį ir baimę,
įgijimą ir praradimą.
40
Tai ir yra Didysis Antspaudas –
Mahamudra.
Be pastangos,
be dirbtinumo,
savaime tobula.
Vienas iš Tibeto Budizmo pradininkų Tilopa, XI amžius
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
