Kai dar Amžina Ugnis ruseno po šventais ąžuolais, gyveno du išmintingu broliu.

Plačiai garsas pasklido apie tų dviejų brolių dorybę, teisingumą ir narsumą. Vienas buvo Vydevutis, antras – Prutenis. Vydevutį išsirinko aisčiai karalium. Jis gražiai valdė kraštą, mokė žmones susiklausyti, juos ragindamas imti pavyzdį iš bitelių. Jo dideli Aistuvos plotai ėjo nuo Vyslos toli už Dauguvos. Ir estai jo klausė. Savo pilį, sako, turėjęs Neringoje.

Prutenis buvo krivių krivaitis, vyriausias vaidila ir teisėjas. Gyveno romovėje, kur senas ąžuolas stovėjo ir šventos aukos būdavo deginamos. Žmonės nieko nedarė be jo valios. Jo klausė, kaip paties Dievo.

Vydevutis, sulaukęs 116 metų amžiaus, o Prutenis – 132, sumanė prieš mirtį padalyti žemes, kad nekiltų paskiau nesantaikos. Sušaukė žmones ir pranešė, kas turi įvykti. Pirmiausia krivių krivaitis paskerdė po šventu ąžuolu ožį už visų nuodėmes. Mėsą iškepė ąžuolo lapais ir suvalgė, užgerdami midumi.

Kitą rytą Vydevutis ir Prutenis atsisėdo po ąžuolu prieš susirinkusią minią. Paeiliui buvo iššaukta dvylika Vydevučio sūnų. Kiekvienas gavo savo dalią ir atliko prieš krivių krivaitį priesaiką. Visa Aistuva buvo padalyta į dvylika dalių. Vyresniajam Vydevučio sūnui teko Lietuva valdyti. Prutenis ir Vydevutis patarė po savo mirties išsirinkti krivių krivaitį ir bendrą karalių, gerbti taiką ir laikytis vienybės.

Kai kartą Mozūrai būrėsi didele jėga užpulti, o valdovo sveikata buvo jau visai menka, jis pranešė vyresniajam sūnui savo norą kartu su broliu pasiaukoti dievams, kad išprašytų dievų pagalbos ir žmones sužadintų tėvų žemę ginti.

Prieš romovės šventą ąžuolą išaugo didelis laužas. Iš visur suplaukė žmonių. Sunešė aukų dievams. Puikiai pasirėdžiusiu, Vydevutis ir Prutenis pasirodė prieš laužą. Minia nutilo. Visi laukė kažko nepaprasto.

Vydevutis prabilo:

- Jūs, žemės ir jūrų dievai, maloniai priimkit mudu į savo pasaulio džiaugsmo iškilmes. Šioj šventoj vietoj noriai pasiaukojava ugnies mirčiai dėl savo tautos laisvės. Dieve Praamžiau, suteiki mūsų tautai pergalę! O mūsų priešams pasiųski išgąstį ir baimę, kad pasidarytų silpni kovoje ir išbėgiotų!

Abu broliu iš lėto žengė aukštyn ant laužo. Vydevučio rankoje švytravo kardas, o Prutenio galvą puošė ąžuolų vainikas.

Vaidilos uždegė laužą. Bematant suvinguriavo didelės raudonos liepsnos. Viršuj stovėjo susiglaudusiu du baltu kaip sniegas seneliu ir giedojo dievų garbei. Neilgai šis nuostabus vaizdas visus žavėjo: staiga suliepsnojo jų balti drabužiai, o pakilę dūmai amžinai juodu paslėpė.

Suaimanavo minia.

Tuo tarpu apsiniaukė dangus, žaibai sutvisko, smarki perkūnija supurtė žemę. Žmonės suprato, kad dievai reiškia savo valią. Jų širdys užsidegė, krūtinėj pajuto drąsą ir pasiryžimą. Vyrai kaip vienas narsiai sukirto triskart kardais, jog net aidas toli toli per girias nuskambėjo.

Jaunas ir senas sušuko;

- Į kovą, į kovą prieš nevidonus priešus!

Iš knygos: Dr. Jonas Remeika. Kai dar amžina ugnis ruseno. Kaunas, 1940 metai.

PS

Kazimiero Būgos nuomone vardas vydevutis (videvutis) yra ne tikrinis, o bendrinis, kilęs iš prūsų kalbos žodžio videvis („žinąs“).

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Vydevučio (Videvučio, Vaidevučio) vėliava pagal Simono Grūnavo (Grunau) Prūsijos kroniką. 1470 metai.