Daugelis manosi įsivaizuoją, kas yra nušvitimas. O štai depersonalizacija, pasak gydytojų, yra dvasinis sutrikimas, suprask – liga, nenormalumas.
„Depersonalizacija (arba derealizacija) – pakitęs savęs suvokimas. Tai jausmas, subjektų apibūdinamas lyg sapno būsena, netikrumo jausmas, miglotumas ir atskirtumo nuo savo veiksmų jausmas. Nors tokį jausmą patiria dauguma žmonių, tačiau chroniška depersonalizacija vadinama depersonalizacijos sutrikimu, kuris klasifikuojamas, kaip disociacinis sutrikimas.“
Štai keletas pojūčių, kurie, pasak tos pačios medicinos, yra būdingi šiam disociaciniam sutrikimui;
• Pojūtis, kad tavo asmenybė ir jos bruožai iš dalies arba visiškai išsitrina;
• Pojūtis, kad prarandi kontrolę savo mintims ir kūnui (ir su tuo susiję panikos priepuoliai);
• Sąmonės susidvejinimas: viena dalis tampa stebėtoju, kuris atspindi (reflektuoja), o antra dalis patiria didelius nepatogumus ir didelę baimę (paniką);
• Jausminio santykio su artimaisiais sumažėjimas arba visiškas išnykimas;
• Atbukęs spalvų suvokimas, pasaulis tampa pilku ar bespalviu;
• Gamta nebesuvokiama per jausmus;
• Muzika bei menas irgi nebesuvokiama per jausmus nepriimama;
• Pojūtis, kad galva yra tuščia ir be minčių;
• Kartais viskas atrodo lyg nepažystama, matoma lyg pirmą kartą;
• Dingsta arba silpnėja tokie paprasti jausmai, kaip pyktis, nuoskaudos, atjauta, džiaugsmas;
• Dingsta pati sąvoka „nuotaika“, jos lyg nebūtų. Sakoma, jei atsiranda bloga nuotaika, tai jau rodo tai, jog padėtis gerėja;
• Suvokimas savo kūno, lyg automato, visi veiksmai rodos savaimingi (automatiški), net jei protas ir supranta, kad taip tik rodos;
• Jausmų praradimas sukelia dideles dvasines kančias;
• Suvokimas, kad laikas bėga labai lėtai arba visai sustoja, dažnai depersonalizacija kenčiantis ligonis negali nustatyti, kiek maždaug praėjo laiko nuo tam tikros akimirkos iki kitos;
• Sunkumai kažką įsivaizduojant;
• Dingsta arba sumažėja skausmo, temperatūros, lytėjimo, skonio, svorio, jausmų sapnuojant, alkio ir persivalgymo pojūčiai.
Šie simptomai paimti iš medicininių šaltinių. Jūs matote, jog riba tarp vadinamos depersonalizacijos ir nušvitimo (suprantant tai, kaip žmogaus sąmonėjimą, dvasinį augimą pačia plačiausia prasme) yra labai menka. Daugelis požymių yra panašūs arba net tapatūs. Mes tiek daug laiko paskiriame tam, kad pasiektume būseną „tuščia galva be minčių“. O čia ji nurodyta kaip sutrikimo simptomas!
Kur glūdi atsakymas?
Iš tiesų, jis gana paprastas. Juk pasak senovės hermetikų, priešybės yra panašios, tačiau skiriasi ženklu. Kai medituojame ir auginame sąmoningumą pamažu, vedami mokytojų ir savojo veržimosi, pasiekiame būseną kuri yra lengva ir tvari. Joje spalvos jaučiamos daug geriau, visi pojūčiai aštresni, o ne atbukę. Atjauta ir tylusis džiaugsmas stiprėja, o pyktis ir nuoskaudos pasitraukia.
Kai žmogus yra pasiruošęs žengimui į platesnį pasaulį, jo nelanko baimės ir panikos priepuoliai. Toks žmogus savo pratybomis nuolat, bet pamažu kelia savo kūno, agnos (energijos) virpesius. Tuomet savaime jo kūnas, protas, jausmai ima prašyti kitokio maisto, nei buvo anksčiau.
Tai kelias nuo medžiagiškumo ir gyvūniškos būties, link savojo dieviškumo sėklos išskleidimo. Kai žmogus sąmoningai ieško ir atranda savosios būties Ašį, būseną iš kurios išeina visos mintys ir pojūčiai, visi ryšiai ir sąvokos, jis ima Busti. Busti – tai tik žodis. Tuo pačiu, tai yra ženklinis žodis, kuris nurodo kelią.
Jei tokie dalykai (vadinkime tai uždangos praskleidimu) įvyksta savaime, visiškai nepasiruošusiam žmogui, tai jam sukelia dvasines kančias, stiprina baimes ir sukelia panikos priepuolius. Žmogus nesupranta, kas su juo vyksta, kreipiasi į gydytojus, o šie, kaip taisyklė, „pritrenkia“ tokį žmogų vaistais…
O štai ką apie teisingo meditavimo išdavas kalba jogas Šri Aurobindo:
“Jogoje yra lygmuo, kai vidinė esatis ima busti. Dažnai pirmąja išdava tampa būsena, kuri apibūdinama šiais požymiais:
1. Pašalinio stebėtojo padėtis, arba stebėtojo, iš kurio vidinė sąmonė žiūri į visa, kas vyksta, – kaip beaistris žiūrovas stebėdamas įvykius, tačiau nerodydamas jiems aktyvaus susidomėjimo ir nerasdamas juose malonumo.
2. Neutralaus nešališkumo ir netrikdomumo būsena, kurioje nėra nei džiaugsmo, nei liūdesio – tik ramybė.
3. Savotiškas nusišalinimo jausmas nuo visko, kas vyksta, nedalyvavimas – įvykiai pažymimi, tačiau nesukelia jokio vidinio atsako (reakcijos).
4. Prisirišimo prie daiktų, žmonių ir įvykių nebuvimas…
Šioje būsenoje, pavyzdžiui:
1. Neturi būti nepasitenkinimo, irzlumo arba negatyvios reakcijos į aplinkinių žodžius ar poelgius – tik atsieta nedrumsčiama ramybė ir vidinė taika bei visiška tyla.
2. Toliau, tai turi būti ne paprasta neutrali ramybė ir nedalyvavimas, tačiau pozityvi ramybės, pasitenkinimo ir beaistriškumo būsena.
3. Be to, ši būsena neturi būti lydima išėjimu iš kūno, kurio sekoje jūs nustojate suvokti, kas su jumis vyksta ir ką jūs darote. Jeigu jumyse gimsta pojūtis, kad esate ne šis kūnas, o kažkas kita, tai yra gerai; tačiau jūs turite visiškai suvokti, kas vyksta jūsų viduje ir aplink jus.
Dar daugiau, ši būsena, net kada ji tampa tobula, yra tik pereinamasis laikotarpis: ji turi atnešti tam tikrą išsilaisvinimą, laisvės pojūtį. Tačiau šiame taikingume ir ramybėje turi atsirasti Dieviškojo buvimo jausmas, pojūtis, kad jumyse veikia Motinos galia, o taip pat Anandos džiaugsmas.
***
Iš esmės Joga yra perėjimas nuo įprastos medžiagiškos ir gyvūniškos būties, kuri yra būdinga daugumai žmonių, arba – nuo daugiau protinio, tačiau vis tik apriboto gyvenimo būdo, kurį pasirenka nedaugelis, – Dieviškosios būties link…
Tam tikra prasme, mes – ne kas kita, o sudėtinga protinių, nervinių ir medžiaginių įpročių suma, kurios yra išlaikomos kartu kelių viešpataujančių savokų, norų ir ryšių (tapatinimosi-asociacijų) pagalba, – tai daugelio smulkių, savaime pasikartojančių jėgų su keliais vyraujančiais virpesiais, amalgama (lydinys).
Gi mūsų jogos tikslas – nei daugiau nei mažiau, o visų mūsų praeities ir ateities pavidalų kartu paėmus peržengimas, peržengimas to, kas yra įprastas medžiagiškai-protiškas žmogus, ir naujo matymo ašies, naujo gyvybės visuotinumo sukūrimas pačiame savyje, kurie taptų viršžmogiškosios esmės pagrindu ir sukurtų dieviškąjį žmogų.
Šis smulkus proto – agnos (vitališkumo) – kūno kūrinys, kurį mes laikome savimi, yra tik paviršinis mūsų esybės pasireiškimas, tačiau toli gražu ne mūsų tikrasis „aš“. Tai tik išorinė ir nereikšminga mūsų asmenybės dalis, sukurta vieno trumpo gyvenimo laikotarpiui žaidimo vardu Nežinojimas rėmuose. Ji talpina savyje nesuvokiantį protą, klajojantį ieškant išsklaidytų tiesos dalelių, neišprususį gajumą (vitališkumą), besiblaškantį atskirų pasitenkinimo atspindžių troškime; o taip pat aptemdytą medžiaginį, daugiausia pasąmoninės prigimties pradą, kuris yra priverstas dėl išorės poveikių patirti skausmą ir malonumą bei kažin ar gali įvaldyti šiuos atsakus (reakcijas).
Žmogus susitaiko su visu tuo, kol kartą jo protas ima jausti pasišlykštėjimą padėtimi, į kurią jis yra paniręs, tuomet jis ima ieškoti tikrosios savo paties buvimo ir aplinkinio pasaulio Tiesos; kol gajumas (vitališkumas) taip pat pradeda jausti nusivylimus ir neiškelia klausimo, kaip atrasti tikrąją palaimą; o medžiaginis kūnas pavargsta nuo viso to ir pradeda geisti išsivadavimo iš savęs paties, savo kančių ir malonumų.
Ir tuomet toje niekingoje ir nesuvokiančioje mūsų asmenybės dalyje atsiranda galimybė vėl atrasti savo tikrąjį „Aš“ ir tuo pačiu vėl pakilti iki daug labiau didingos Tikrovės…“ Šri Aurobindo.
RG
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia Dermė (darna).
www.yogi.lt
Palangos jūra. Irmos Ram nuotr.