Pateikiu šį įdomų straipsnį apie gintarą šiek tiek sutrumpintą, be išnašų ir nuorodų į šaltinius lengvesniam skaitymui. Atlietuvinau ir kai kuriuos tarptautinius žodžius. Apačioje yra nuoroda į išeitinį straipsnį. RG
Gintarui Beresnevičiui
Visų pirma, keletas žodžių apie gintaro paplitimo mastą Senajame Pasaulyje. „Plačiausiai prekybinius ryšius su Romos imperija palaikė prūsų gentys, kurių teritorijoje buvo daugiausia gintaro“. O iš kitų prūsų sričių išskiria Sembos pusiasalis, per kurį ėjo garsusis ‘gintaro kelias’”. Tačiau ir pirmieji mūsų eros amžiai – anaiptol ne pradžia, o Romos imperija – ne riba. „IX a.pr. m. e. gintaro rasta Artimuosiuose Rytuose. Tigro upės krante aptikta maždaug 20 cm aukščio gintarinė statulėlė, kurios amžius 885-860 m.pr.m.e. Cheminiu tyrimu nustatyta, kad ji padaryta iš Baltijos gintaro”.
„XVII-XVI a.pr.m.e. daug gintaro pasirodo Mikėnų kultūros kapuose Graikijoje. Dėl Vidurio Europoje ir Graikijoje aptinkamo gintaro baltiškos kilmės nekyla abejonių, nes Baltijos gintaro sudėtis skiriasi nuo kitur randamo gintaro sudėties, <…> Gintaro, atrodo, buvo gaunama tiek daug, kad užteko visai Vidurio Europai ir Mikėnų kultūros sričiai. Smarki prekyba su pastarąja truko keturis šimtus metų ar daugiau – nuo XVIII iki XIII a.pr.m.e.” Taigi „baltų gintaras anuomet buvo plačiai žinomas ir pasiekdavo tolimas šalis. Jį mini vienas X a.pr.m.e. asirų dantiraštis ir I tūkst. pr. m.e. antikos autoriai, kaip antai Homeras, Heziodas, Herodotas, Pitėjas iš Masilijos ir kt. Jau vėlyvojo akmens amžiaus ir ypač žalvario laikotarpiu jis buvo plačiai išplitęs po visą Europą ir kai kur Azijoje. II tūkst. pr. m. e. pradžioje ir vėliau gintaro dirbinių aptinkama Graikijoje Mikėnų kultūros kraštuose (rasta H. Šlimano atkastuose XVI-VII a.pr.m.e. kupoliniuose kapuose), Apeninų pusiasalyje (vartojo etruskai ir kt.), Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose (pvz., Asirijoje, Babilonijoje, Finikijoje), net Egipte, Vidurinėje Azijoje ir Jenisejaus upės aukštupyje”. Kaip matome, gintaras kitados buvo žinomas kone visame indoeuropiečių pasaulyje ir net už jo ribų. Bet pirma pasiaiškinkime, ką gi iš tikrųjų žmogui reiškė (o nejučia ir tebereiškia) gintaras?
Pagrindinis tokio gintaro paplitimo laidas buvo mainai, prekyba, vadinas, šiaip ar taip, už gintarą galima buvo p i r k t i. O tai savaime daro jį panašų į auksą, šitą kone kaip pasaulis seną „tikrą pinigą”. Savo ruožtu į auksą gintaras panašus ir spalva, ir tuo, kad yra atsparus drėgmei, t.y. „nerūdija” kaip ir auksas. Kaip tik šios savybės, tiksliau, šių savybių „mitopoetinė”, kaip kad nūn įprasta sakyti, prasmė ir daro šiuodvi medžiagas brangenybėmis. Kalbininkai mano, jog „auksą… baltai esą gavę iš lotynų, plg. lot. aurum iš ausum ir liet. auksas <*ausas, pr. ausis”. Kita vertus, „būta mėginimų šį aukso pavadinimą sieti su ide. *aues- ‘šviesti’ šaknies žodžiais, plg. liet. aušra, usah ir kt.” Lotynų kalboje šiai šakniai priklauso aurora ‘aušra’, taip pat, regis, aura (kilm. auri) reikšme ‘spindesys, švytėjimas’. Sanskrite dargi usra ‘aušra’ bei ausasi ‘aušra, rytas’ ir pan. Latvių kalboje – auseklis ‘aušrinė’, austrumi ‘rytai’, ausma ‘aušra’. Taigi auksas lietuviškai būtų maždaug „aušas” ir reikštų „švytintis (kaip aušra)”. Aušra šiaip jau yra ne kas kita kaip artėjantis saulėtekis, dar nepasirodžiusios, tačiau jau tuoj tuoj išnirsiančios saulės ženklas, iš esmės ta pati saulės šviesa. Savo ruožtu ir „gintarą mūsų protėviai laikė saulės atitikmeniu <…> Taurų kaip auksas gintarą labai vertino civilizuota Pietų Europa. <…> Homero Odisėjoje sakoma: ‘karaliaus rūmai buvo išpuošti variu, auksu, gintaru, dramblio kaulu ir sidabru’, o Penelopė nešiojo gintaro ir aukso vėrinį ‘kaip saulę’. Gintaro palyginimas su saule pasirodo ankstyviausiuose istorijos šaltiniuose”. Be to, saulę mena ne tik „auksinė” gintaro spalva, bet ir įprasti gintarinių karolių pavidalai, nes, „karoliai dažniausiai būdavo suploto rutulio pavidalo <…> su pragręžtomis skylutėmis siūlui įverti” arba, tiksliau, „daugiausia šių vėrinių gintarų – tai didoki, įvairaus skersmens (kartais kone iki 5 cm) plokšti skridiniai su skyle viduryje”. Tuo tarpu „ilgus tūkstantmečius daugelio genčių ir tautų vaizduojamojoje kūryboje skrituliai, ratai, apskritimai buvo saulės simboliai. Paprastai saulę vaizduojantys diskai daryti iš žvilgančių ar spindinčių medžiagų: vienur – iš perlamutro, kitur – iš brangakmenių ar spalvotų mineralų. O Lietuvoje jau akmens amžiaus žmonėms saulės įvaizdis buvo gintaro skridiniai”. Užtat ir „magiška plokštelių paskirtis neturėtų kelti abejonių”.
O tokiu atveju išties neatrodo bergždžios ir kalbininkų „pastangos išaiškinti gintaro baltišką kilmę, siejant jį su lietuvių veiksmažodžiu ginti (V. Toporovas, V. Martynovas) ir aiškinant tuo, kad seniau gintaras atlikdavęs ne tiek grožio, kiek maginę veikmę: iš jo buvo gaminami amuletai, ginantys nuo ligų ir ligas nugenantys (plg. variantą gentaras)”. Kitur toks aiškinimas pateikiamas nuodugniai ir griežtai: „balt. *gintaras yra galbūt vietoj senesnio balt. *ginteras, o šis -vietoj seniausio balt. *gintra. Toks balt. *gintra- laikytinas sufikso (ide. *-tro->) balt. *-tra- vediniu iš verb. balt. *gin- ‘mušti; at(si)mušti, ap(si)ginti’ <…> Dėl tos priežasties ir atsižvelgiant į tai, kad senų senovėje pagrindinė gintaro veikmė bus buvusi magiškoji (o ne grožio), šiam balt. *gintra- priskirtina reikšmė *’ap(si)gynimo įrankis’ (pagrindinė) = (tolimesnės reikšmės) „”gintarinis amuletas, turintis magišką ap(si)gynimo (nuo tam tikrų blogybių) galią’ = ^’gintaras’ <…> Dėl balt. *gintra-… darybos plg. liet. ginklas < *gintla ‘ap(si)gynimo įrankis’ (negavusį amuletinės reikšmės) <…> Žodis balt. *gintra —> * ginteras —> * gintaras yra didžiai senas <…> – matyt, akmens amžiaus laikus siekiantis žodis (baltų gintaro dirbiniai žinomi nuo naujojo akmens amžiaus laikų), baltų žemėse išplitęs greičiausiai iš Sembos. Šis žodis vėliau – skirtingais laikais – iš atitinkamų baltų tarmių pateko ir į kitas rytinės bei vidurinės Europos kalbas (pvz.: rus. jantarj ‘gintaras’, vengr. gyantar ‘t.p.’ ir pan.)”. Beje, minėtas rusiškasis žodis „pažymėtas palyginti vėlai, tik nuo XVI a. vidurio, ir iš pradžių turėjo pavidalą entarj, plg. prūsų ir lietuvių jentar-(a)s, su j- iš g-„. Taip pat „šis žodis jau vėlyvais laikais iš baltų, greičiausiai prūsų, kalbos pateko į viduramžių lotynų kalbą: gentarum”. Be to, paminėtinas šalia „vengrų gyantar ‘gintaras’ ir gyanta ‘sakai’”, mat, šiaip ar taip, liet. gintaras irgi reiškia suakmenėję sakai, išplaunami jūros arba iškasami iš žemių’. „Panašūs žodžiai dar turimi marių Ųamdar ‘permatomas, stiklinis’) ir čiuvašų (jandar ‘stiklinė, stiklo indas’) kalbose”. Mariai, kaip žinoma, buvo senųjų rytinių baltų kaimynai Volgos aukštupio srityse, tad šio baltiško žodžio atsiradimas jų kalboje visai suprantamas. Krinta į akis tik, kad jis reiškia anaiptol ne gintarą šiuolaikine prasme, o šiaip skaidrų blizgantį daiktą – stiklą. Tačiau iš ką tik pateikto žodžio gintaras kilmės aiškinimo akivaizdu, jog visų pirma jis turėjo žymėti bet kokį – visai nebūtinai gintarinį -„maginį ginklą”, o šiuolaikinė jo reikšmė lietuvių kalboje – jau antrinė, išvestinė, prigijusi pačiai itin dažnai „maginės gynybos” tikslams naudotai medžiagai. Todėl galima manyti, jog marių kalbon šis žodis pateko dar iki tokio reikšmės susiaurėjimo. Taip pat galimas daiktas, jog anuos laikus tebemena ir antroji (senesnė? pirminė?) šio žodžio reikšmė gintariniai karoliai; šiaip karoliai’. Juolab plg. čia pat duodamą pavyzdį: „Jos stikliniai gintarai, ale labai gražūs” (nors gali, žinoma, būti visaip – plg. pranc. perle, reiškiantį ir ‘perlas, perlai’, ir šiaip ‘karoliai’).
Panašu, jog sąvoka „maginis ginklas”, prieš prigydama gintarui, žymėjo kokį nors žibantį, blizgantį, spindintį daiktą apskritai – nepamirškime, kad ir gintaras visų pirma yra „saulės atitikmuo”. Čia mes prisiliečiame prie pačios „maginio apsigynimo” esmės: galiausiai tai yra ne kas kita kaip šviesos kova prieš tamsą (šia prasme būtent dvasinis nušvitimas yra vienintelis tikras apsigynimas nuo „tamsos jėgų”; šiuo požiūriu ne kas kita kaip „maginė kova” yra š v i e t i m a s (is) ir pan.) arba simboliškai dienos kova prieš naktį ir todėl vėl mena aušrą bei juolab saulę kaip tikrąją aušros ir dienos priežastį, lemiamą pergalės veiksnį (įsidėmėtina, jog diena yra vienos šaknies su žodžiu dievas, būtent ‘šviesą, spindesį’ žyminčios ide. šaknies *dei).
Būdinga, kad papuošalai su saulės ženklais „buvo dedami kaip mirusiųjų įkapės, nes tikėta, kad ir mirusiems reikia Saulės šviesos”. Čia galima prisiminti ir senovinį paprotį laidotuvėse naudoti ochrą (raudonus dažus), ir dar senesnį paprotį į kapo duobę žerti tiesiog rusenančias, degančias žarijas, jau nė nekalbant apie palaikų deginimo paprotį, atvirai išreiškiantį „išėjimą Švieson”, t.y. visišką, triuškinančią pomirtinę „maginę pergalę”.
Kita vertus, simboliškai „apskritimas ar vainikas buvo tolygus šviesai, dievybei”, todėl atsižvelgtina ir į geometrinius saulės ženklus – tai, kaip žinoma, „vienur ratiliniai apskritimai, kitur skrituliai su spinduliais, išeinančiais iš vieno taško ašyje. <…> Tokios saulės aptinkamos įvairiuose liaudies dirbiniuose, ypač kraičių skrynių tapyboje”. „Iš žalvario apskritimų su kryžiukais viduryje sudaryta puiki III-IV a. kaklo apvarą, rasta Pleškučių senkapyje, Klaipėdos raj. <…> Panaši apvara rasta ir Labatiškiuose prie Priekulės <…> Saulės ženklais dažnai buvo puošiamos ir segės, arba jos tiesiog vaizdavo pačią Saulę <…> Kartais segių apskritimo kryžių – svastiką sudaro keturi kryžmai susirangę žalčiai, besisukantys saulės kryptimi. <…> Apskritimai su kryžiumi ir be jo, netekę pirminės reikšmės, lietuvių liaudies puošyboje išliko iki mūsų dienų”. Yra tad pakankamai prielaidų manyti, jog ir tokie ženklai kitados galėjo būti pavadinti, o gal ir buvo vadinami pirmykščiu žodžiu *gintra ‘ap(si)gynimo įrankis’, davusiu liet. gintras, gintaras, jentaras, rus. jantarj, marių jamdar ir kt.
Tokio spėjimo atodairoje itin įdomiai suskamba sanskrito žodis yantra (jantra), reiškiantis ‘įrankis, įrenginys; amuletas; maginis piešinys; šventas ratas (šventyklos aptvaras, šventorius ir pan.)’. Kaip matome, ši ypatinga, itin, „ezoteriškai įprasminta”, daugelio mistinių mokyklų bei krypčių Indijoje vartojama sąvoka semantiškai beveik tiksliai atitinka mūsų gintarą. Be to, „sanskrito žodis yantra yra kilęs iš šaknies yam-, reiškiančios ‘turėti, saugoti ir palaikyti kame nors – daikte ar sąvokoje – slypinčią vidinę agną (energiją)’”, taigi iš esmės būtent „magiškai ginti”. Ar ši sanskrito šaknis tiesiog giminiška lietuviškajai ginlgen- (plg. tos pat šaknies veikėjo pavadinimą skr. yantar, verčiamą rusišku žodžiu po-gonščik ‘varovas’, bendrašakniu su liet. ginti, gena), ar gal skr. yantra – baltiškas jentaro skolinys, ilgainiui susiliejimo (kontaminacijos) būdu „įaugęs” į sanskritą, ar tai tik šiaip „atsitiktinis sutapimas”, nesiimsime galutinai nuspręsti. Tačiau dalykas, regis, vertas mažų mažiausiai bent kiek aptarti. Bendru atveju „yantra gali žymėti bet kokį mechaninį įtaisą, įkinkytą darbui palengvinti. Šia prasme yantra yra bet kuri mašina ar įrankis”. Savo ruožtu „mistinės jantros yra pagrindiniai meditatyvinių mokymų įrankiai ar pagalbinės priemonės. Šiam tikslui skirta jantra paprastai yra atsietas geometrinis piešinys, naudojamas kaip ‘įrankis’ meditavimui bei aukštesniam sąmonės susitelkimui pasiekti”. Taigi „jantros – tai galingos dvasinio susitelkimo priemonės”*. Podraug „jantra veikia kaip kosminę tiesą apreiškiantis simbolis ir žmogaus dvasinio patyrimo žemėlapis. Visi pagrindiniai jantrų piešiniai – tai psichologiniai simboliai, žymintys atitinkamas vidines žmogaus sąmonės būsenas ir įgalinantys apvaldyti bei ugdyti atitinkamas psichines jėgas”. Turint .galvoje, jog „dievai – tai priminiai minčių pavidalai”, iš tikrųjų galima tarti, kad „jantra yra žmogaus pavidalo dievybės įvaizdžio pakaitalas. Dauguma Indijos dievybių, tokių kaip Krišnas, Višnus, Durga bei Kalė, be savo žmogiško pavidalo atvaizdų, turi ir atitinkamus neikoniškus savo simbolius – jantras”. „Nelyginant kūnas sielai ar žibalas žibintui yra jantra dievui”, – sako Kularnava Tantra. Kaip pavyzdys čia pateikiama būtent „svastikos jantra, sudaryta iš senojo s o l i a-r i n i o laimės ženklo, vieno iš pirmapradžių simbolinių įvaizdžių”. „Šis simbolis buvo taip pat gerai žinomas šiaurinėje ir pietinėje Europoje kaip ir Rytuose, ypač Indijoje”. Šiaip jau sanskrito sva-stika(s) paprastai vedamas iš svasti(s) < su + asti laimė, palaima’, tačiau ir čia išryškėja įdomus susiliejimas (kontaminacija) su lietuvių bei prūsų šviesos dievo vardu Švaistikas, padarytu iš tos pat šaknies, kaip ir žodžiai (at)švaitas, (pa)švaistė, šviesa. „M. Strijkovskis (XVI a.) kalba apie lietuvių garbintą dievą Svaitstikį (Swaitstix). Pasak Jer. Maleckio, sūduviai garbino galingą šviesos dievą Žvaigždiką (Schwatztix) <…> Žvaigždiką Jer. Maleckis vadina Saulės dievu”. Ar negalėtume tarti tad, jog skr. svastika(s) yra ne kas kita kaip švaistikas (ar net * švaistikas – plg. giminišką veiksmažodį sviesti su s- šalia šveisti, šviesti), t.y. dievo Švaistiko „jantra”, o lietuviškai (baltiškai) – tiesiog *jentra < *gintra Turint galvoje žodžio dievas kilmę iš šaknies ide. *dei- ‘skaisčiai šviesti, spindėti’ bei atitinkamą pirmykštę kilmę, iš tikrųjų kyla pagrįstas įtarimas, jog „šis sūduvių dievas Žvaigždys (?) galėjo būti artima lietuvių ir latvių Dievo atitikmuo arba jo atskiras atspindys, Šviesos dievas”. Tokiu atveju saulės ir apskritai šviesos simbolis -svastikas, kryžius (apskritime) ir pan. – išties yra ne kas kita kaip „Dievo gintaras”. Pagaliau „juk pati jo kilmė ‘dieviška’. <…> Iš kartos į kartą perduodamos sakmės ir padavimai vaizdžiai rodo ikikrikščioniškos Lietuvos gyventojų pažiūrą į nežemišką gintaro kilmę”. Nes ir „maginė gynyba” iš prigimties yra „nežemiškos kilmės”.
Vieną iš mums gerai pažįstamų „dievybės įsikūnijimo” pavyzdžių kaip tik mena žodžio yantra reikšmė ‘šventas ratas (šventyklos aptvaras, šventorius ir pan.)’. Šiaip jau tai tas pats papuošaluose vaizduojamas „saulės ratas”, tik išplėstas tiek, kad galėtų mus savimi visiškai apimti ir savin priimti (taip, pavyzdžiui, skiriasi koks nors daiktelis iš gimtųjų namų, šildantis širdį tolimose klajonėse ar tremtyje, nuo tikro sugrįžimo namo ir gyvenimo namuose; taip pat pagaliau skiriasi – tik simboliškai – žarijų žėrimas kapo duobėn nuo tiesioginio kremavimo, t.y. laidojimo ugnyje). Tokiu atveju „siena arba tvora – arba apskritai ‘maginis žiedas’, kad ir kokia būtų jo riba – <…> mena dviejų skirtingų tikrovių atskyrimo apeigą: vienos, kuri yra šventa, kurioje apsireiškia dievybė, ir kitos, kuri yra mėgėjiška, t.y. kasdieniška, buitiška”. Tokios „pavėdos (figūros) kūrimas <…> – tai ne kas kita kaip nustatymas ribų, kuriose pradeda vertis šventoji erdvė”. Užtat „visos Hindu šventyklos pastatytos pagal apeiginių diagramų planus, jantras bei mandalas. <…> Bet kurios Hindu šventyklos plano pagrindas – tam tikras paprastas piešinys, jantra, <…> kuri taip pat buvo ir senųjų gyvenviečių modelis”. Sąvokos „gyvenvietė” bei „aptvaras” šiaip jau savaime siejasi lietuviško žodžio gardas giminaičių būryje: rumunų (< trakų) gard ‘tvora’, sen. skandinavų gard ‘ūkis, gyvenvietė’, sen. islandų gardhr ‘kiemas; miestas’, rusų o-grada ‘aptvaras’ bei grad, gorod ‘miestas’ ir kt. Tos pat šaknies pranc. garde bei angl. guard reiškia tiesiog ‘apsauga, gynyba’. Savo ruožtu baltų žemėse „kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės”!.** Taigi šiame – aptvaro, gardo lygyje vėl galima kalbėti ne tik apie karinę, bet ir apie maginę gynybą, o kartu tad ir šventyklai pritaikyti žodžius balt. *gintra, liet. gintaras, jentaras ir kt. Ateina galvon čia ir sakmių Gintaro Rūmai, kurių skeveldros kaip tik yra nūn jūros išplaunami gintarėliai – Saulės Dvarelio šukės ^ Dievo Karalystės ženklai?
Miestas ir šventykla šiuo požiūriu iš tikrųjų yra tapatūs dariniai, o skiriasi jie tik masteliu, t.y. „šventosios erdvės” apimtim, atvirkščiai atitinkančią jos grynumui bei jėgai. „Tolstant nuo ašies, dievybės spinduliavimo smarkumas tolydžio silpsta, kol pagaliau visai užgęsta. Tokioje erdvės architektonikoje ašis sutampa su daugiausiai prisodrinta būtimi, o pakraščiai – su nieku. Pažvelgus į ratilinius graikų ratus, galima būtų jame išskirti tokias pakopas: reripteras’ (šventovė) – ‘polis’ (pilis, miestas) – komas’ (kaimas). Savo ruožtu „jantros branduolys – tai pati dievybės garbinimo vieta <…> Ši ašinė erdvės sritis yra visų išorėn tolstančių žiedų bei linijų židinys. <…> Užtat ne tik šventyklų, bet ir miestų įkūrimas iš esmės prasideda jantros brėžimu. Imkime pavyzdžiu senovės etruskus: čia visų pirma „žynys kairėje rankoje laiko šviesą ir į jį vedantis švietimasis, pažinimas kartu yra lemiamas „maginio apsigynimo” būdas. Čia savo ruožtu atsiranda proga sugretinti žodžius pažinti bei ap(si)-ginti – plg. jau minėtą ginklas su atitinkamai sudarytu ženklas (ide. *gen- + *-tlo-), o šalia ir gintaras bei gentaras. Iš tikrųjų galima tarti, jog tam tikrą žinią saugantis savy ženklas yra atitinkamo žinojimo ginklas. O juk iš viso to, kas čia kalbėta, aišku, jog gintaras (kaip „jantra”) yra ne kas kita kaip tam tikras (maginės arba dvasinės paskirties) ženklas.
Tačiau ženklas ne tik saugo savo žinią, bet ir be paliovos ją spinduliuoja, skleidžia, perduoda (čia gal tiktų prisiminti posakį, jog „geriausia gynyba – tai puolimas”). Kitaip sakant, ženklas kalba. Kita vertus, ir kalbą kaip tokią – tiek įprasta, tiek pačia plačiausia semiotine prasme – sudaro būtent ženklai. Galima būtų sakyti, jog kalba – tai tiesiog ženklo gyvybė, siela, o ženklas – tai kalbos kūnas. Būtent kalbos „jantra” (kaip kad, pavyzdžiui, raidė yra ja žymimo kalbos garso „jantra”). Įsidėmėtinas tąsyk atrodo lietuviškas tikrinis vardas Gintaras, sudarytas, kaip manoma, iš šaknų „gin- (: liet. ginti, gina ‘saugoti’) + tar- (: liet. tarti, prus. tarin ‘balsas’)”. Skirtingi bendrinio gintaras bei tikrinio Gintaras aiškinimai visai nebūtinai turi būti laikomi prieštaravimu – čia galima įžvelgti ir sėkmingą („poetinę”) priesagos -t(a)ra- bei šaknies tar- susiliejimą (kontaminaciją). Nes magiškai ginti galima ir balsu, kalba -tariant burtų žodžius lyg saulės gintarus beriant iš burnos. Nepamirškime, jog ir Išganytojas yra ne kas kitas kaip įsikūnijęs, gyvas Žodis, ginantis Jį girdinčiųjų (t.y. tų, „kas turi ausis”) sielas nuo (o kartu išganantis iš) už(si)miršimo ir tamsos.
P.S. Dar būtų galima paminėti vieną kilmės gretimybę, susijusią su baltiškos kilmės lotyniškojo gentarum atitikmeniu lotynų kalboje sūcinum. Iškart reikia pasakyti, jog „kai kurie tyrinėtojai ir senesnį lotynišką gintaro pavadinimą sūcinum resp. succinum linkę laikyti baltišku ir sieti su lietuvišku žodžiu sakai. Esą pasiskolintas pavidalas *socinum buvęs perdirbtas dėl sūcus ‘sultys, skystimas’ įtakos”. Pagaliau ir lot. sūcus, matyt, yra lietuviškojo sakai giminaitis. Užtat šalia liet. sakai itin įdomiai suskamba lot. sacrium ‘skitų gintaras’, akivaizdžiai menantis sacrum. Reikia turėti galvoje, kad Skitija kartais buvo vadinama visa Vidurio Europa nuo Juodosios jūros iki Vyslos (t.y. „nuo jūros iki jūros”), o kitąsyk įtraukiant net Skandinaviją ir net Škotiją.
P.P.S. Norėčiau pridurti ir Bronio Savukyno žodžiu išsakytą mintį, jog ir graikų elektron ‘gintaras’, turint galvoje įmanomą jo siejimą su veiksmažodžiu gr. alėkso ‘(ap)ginu; (nu)genu’, gali būti išginti padaryto baltų gintaro vertinys.
Pastabos
* „Priesaga –tra sanskrite vartojama įrankius ar priemones žymintiems daiktavardžiams sudaryti. Savo ruožtu yantra
– tai įrankis atlikti yam. <…> Veiksmažodis yam reiškia apvaldyti kame nors – daikte ar būtybėje – slypinčią agną (energiją). Taigi yantra žymi, visų pirma, bet kokią mašiną
– mašiną, priešindustrine, prieštechnine prasme: užtvanką nusausintam vandeniui sutelkti, katapultą akmenims per įtvirtinimus permesti bet kokį mechanizmą, padedantį pajungti žmogaus valiai didesnę agną (energiją). Hindu dvasinėje tradicijoje ‘jantra’ – tai bendra sąvoka garbinimo priemonėms pavadinti, būtent stabams, atvaizdams arba geometrinėms diagramoms. <…> Galime tad sakyti, jog jantra – tai psichinėms galioms pažaboti skirtas rykas, sutelkiantis jas į savo sąrangą… Tai vidinių vydėjimų, meditavimų bei patirčių sustiprinimo priemonė”.
** „Seniausios lietuvių apeigų vietos, vėliau ir šventyklos, taip pat buvo apskritos. <…> Apskrita baltų šventykla atkasta Baltarusijoje, Tušemlėje. Archeologas V. Daugudis su architektu S. Lasavicku panašią šventyklą (I m.e. tūkst. pirmoji pusė) surado Bačininkėliuose. Architekto S. Lasavicko tyrinėjimų duomenimis, Vilniaus aukštutinėje pilyje prie šiaurinio bokšto būta irgi apskritos 10 m skersmens šventyklos (paskutinieji amžiai pr.Kr. ir m.e. pradžia)”.
***„Aukščiausią vertę (šventumo aukščiausią reikšmę) turi <..> pasaulio ašis, žymima įvairiais branduolio simboliais
– pasaulio ašimi (axis mundi), daugybe pasaulio medžio būdų <…>, kitais šventais esiniais (objektais) <…> Tie šventi taškai (erdvėje ir laike) įtraukti į eilę tolydžio didėjančių, viena į kitą įeinančių erdvių, kurios toldamos nuo ašies darosi vis mažiau ir mažiau šventos (auka ant altoriaus – šventykla – gyvenvietė – sava šalis ir t.t.). Taigi pasaulio ašis sutampa su branduoliu visos eilės įtrauktų kits į kitą šventų esinių (objektų)”.
****Plg. liet. urbinti ‘smailiu įrankiu, jį pasukinėjant, daryti skylę’ bei urvinti ‘1. urbinti, gręžti, 2. rausti urvus’, urvuoti ‘urvus daryti, urvinti’, lurvas ‘1. landa, ola žemėje, kalne’, taip pat 2. urvas ‘vijurkas’. Čia savaime ryškios tiek arimo, tiek sukimosi ratu, apskritimu, verpetu prasmės. Be to, „kaip žinia, vienas iš pagrindinių šamano judesių kamlavimo (šamaniškų apeigų – D.R.) su būgneliu metu buvo greitas sukimasis aplink savo ašį, stovint ant kojų. Šis judesys simboliškai reiškė urulį. <…> Būdingas posakis: ‘šamanas uruliuoja’”. Taigi čia galima įžvelgti „šventą veiksmą” par excellence, vienaip ar kitaip pasireiškiantį kuo įvairiausiuose papročiuose bei jų lygmenyse.
***** „Keturių dalių austuva (sistema) išreikšta liaudies dailėje, pavyzdžiui, kryžmu Visatos dalijimu į keturias šalis. Taip dalijami gintariniai Saulės <…> ir pasaulio atvaizdai -diskai, kuriuose įrėžti kryžiai”‘.
Dainius Razauskas
Išeitinį straipsnį rasite ČIA
https://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_KB_1996_3.pdf
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt