Šventosios Amžinosios Ugnys dega įvairiose Lietuvos šventvietėse, palaikomos pasišventusių Lietuvos Dvasiai ir Prabočių tikėjimui žmonių. Pirmoji Ugnis Šventoji mūsų įkurta Ragučio šventykloje Vilniuje, nuolat dega nuo 2012 lapkričio 14 d. Ant Naglio alkakalnio Ugnis liepsnoja – nuo 2013 sausio 6 dienos. Agnijos šventykloje Vilniaus kalneliuose ji liepsnoja nuo 2014.03.30. Dega ir kitose Lietuvos vietose. Pirmiausia dera paminėti Šatrijos Ugnį Žemaitijos širdyje…

Dažnai išgirstu, kad mūsų „tikėjimo neįmanoma atkurti, nes nežinome, kaip buvo“. Pirmiausia, žinome tikrai daug, nors ne viską. Tačiau esmė ne paviršiniame „žinojime“, o giluminėje pajautoje.

Lietuvių tikėjimas visada yra ir buvo gyvas, kol gyvos mūsų gentys, mūsų tauta. To, kas gyva, atkurti nereikia. Tos gyvos šventvietės yra to įrodymas. Tiesa, viskas juk keičiasi. Pvz., krikščionybė labai pasikeitė per 1500 metų, bet nieks nesako, kad nežinome „kaip buvo“. Nors daug kas užmiršta ir pasikeitė. Tačiau išliko šio tikėjimo esmė.

Taip ir mūsuose, Esmė ir pagrindinės sampratos yra gyvos. Dega šventoji Omžinoji Ugnis, toliau auga šventi medžiai, stovi šventi akmenys. Tačiau tai ne stabai, o išorės pasireiškimai nepraeinančios Esmės, Praamžiaus sąmonės. Kas per Esmė? Pats ir pati turi patirti, žodžiai čia menkai padėti gali. Mūsų prabočiai niekada negarbino gamtos, kaip dažnai teigiama. Gamtos stebukle jie matė pasireiškimą dieviškumo, kurį pagarbiai priėmė ir liudijo.

Ir šiandien, kaip kadaise, mes prisimename, pagerbiame ir minavojame mūsų Deivų vardus ir tas deiviškas jėgas ir pradus, kurie per juos pasireiškia. Minavojame žodžiu, giesme ar tyla. Ir šiandien atėję prajaučiame, jaučiame ir sužinome. Ne iš knygų: iš šventųjų medžių ir akmenų, iš šventviečių tylos, kuri mums pasakoja sakmes apie buvusias dienas, būtovės slėpinius, lyg patys ateina žodžiai, kuriais pagarbiname Deivus ir Deivaičius. Saugome ir senas mūsų dainas ir giesmes, sutartines.

Ir tik lengvą šypseną sukelia kalbos, jog „nežinome, kaip buvę…“. Viskas yra Dabar. Tai vyksta Dabar ir niekada nebuvo praeityje. Mūsų tikėjimas gyvas, gyvena įvairiais pavidalais pasireiškianti Žinyčia. Ir gilusis dvasinis žinojimas – Vydija.

Deivė Agnija (Ugnija) gyvena šventyklos Ugnyje, laimindama žmones, tautą. Kol ji dega bent vienoje vietoje, tol gyva ir tauta. Žmonės parsineša ją namo, įkuria savo židinius ir Ji tampa namų židinio Deive Gabija. Tad šventyklose paminavojame ir pagerbiame Agniją/ Ugniją, o namuose – Gabiją. Šventykloje šventoji Ugnelė dega nuolat, dieną ir naktį, o štai namuose nakčiai ugnis paguldoma miegoti (užgobta gobėkie), kad ryte iš žarijų vėl užsiliepsnotų.

Te Šventa Prabočių Ugala, pakyla ir dega ir skleidžias su galia. Prašome Viešpaties Praamžiaus, visų Deivų, senolių Žynių Malonės ir palaikymo. Te Jūsų Šviesa tampa mūsų Šviesa per Omžius Omžinuosius.

Aumenį/ atmintį saugokime.

RG

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt