Sąvoką „dvasinis materializmas“ pirmasis pavartojo visame pasaulyje žinomas budizmo mokytojas Čogjamas Trungpa Rinpočė (Chogyam Trungpa Rinpoche). Savo 1973 m. išleistoje knygoje „Įveikti dvasinį materializmą“ jis jį apibūdina kaip įprastus spąstus, kai dvasines pratybas naudojame savo asmeniškumo (ego) stiprinimui. Ir nors dvasinis materializmas yra iš esmės neatsiejama žmogaus dvasinio kelio kelio dalis, svarbu netapti jo ilgalaike auka.
Viskas dėl ego
„Ego gali bet ką, net ir dvasingumą, pakreipti savo naudai.“ Čogjamas Trungpa Rinpočė.
Asmeniškumai (Ego) valdo mūsų norus ir elgesį. Mes siekiame sustiprinti savo tapatybę ir menamą reikšmingumą per darbą, santykius, medžiaginius ir asmeninius pasiekimus, drabužius, kuriuos dėvime, kalbą (kalbas), kurią vartojame, ir kitus išorinius dalykus. Tačiau visos šios mūsų ego pasitenkinimo sąlygos yra nepastovios, todėl niekada negali būti tikrosios laimės šaltinis. Tuomet atrandame, kad tik peržengdami griežtas idėjas apie save ir tikrovę, išėję iš asmenybės stiprinimo kelio, galime pasiekti vidinę gerovę ir darną.
Tačiau ego taip greitai nepasiduoda: kai einame dvasiniu keliu, mūsų įprasti polinkiai ir toliau reiškiasi. Mūsų dvasiniai siekiai ir laimėjimai tampa maistu ego, o pratybos tik sustiprina nesveiką savęs suvokimą, kreipia mus dvasinio materializmo kryptimi.
Kaip gali pasireikšti dvasinis materializmas?
Dvasines pratybas naudojate kaip būdą vien išsiblaškyti, pasilinksminti ar pasiekti tam tikrą jausminę būseną, o ne kaip proto raminimo, stebėjimo ir ryšio su tikrove – tokia, kokia ji yra, būdą.
Jūs jaučiatės pranašesni, nes esate „dvasingesni“ už kitus.
Naudojate meditavimą ar kitas pratybas, tikėdamiesi pritraukti į savo gyvenimą pinigų, sėkmės ar santykių, giliai nesuvokdami, kad nė vienas iš jų nėra tikrojo pasitenkinimo šaltinis.
Stengiatės sustiprinti savo, kaip „dvasinio žmogaus“, tapatybę: renkate kažkokius „ypatingus“ daiktus, arba stengiatės rengtis, sekant „dvasine mada“, kalbėti ir elgtis taip, kaip dera „dvasiniam žmogui“.
Sekate dvasinėmis tradicijomis ar mokytojais, lankote mokymus, kursus ar užsiėmimus, manydami, kad dėl to esate geresnis ar „dvasingesnis“ už kitus.
Vertinate kitų dvasinius „pasiekimus“ ir lyginate juos su savaisiais.
„Galime apgaudinėti save, manydami, kad ugdome savo dvasingumą, nors vietoj to, atlikdami dvasines pratybas, tik didiname savo asmenybės svarbumą (egocentriškumą).“ Čogjamas Trungpa Rinpočė.
Kaip atpažinti dvasinio materializmo apraiškas savyje?
Jei abejojate, užduokite sau paprastą klausimą:
ar ši ar kitos dvasinės pratybos (arba mokymas) atskiria mane nuo kitų gyvų būtybių, stiprindama mano atskirtį (ego)? O gal ji priartina mane prie kitų, ištirpdydama mano atskirumo jausmą?
Kaip peržengti dvasinio materializmo ribas?
Medituokite: nesistenkite pasiekti kokios nors konkrečios būsenos, tiesiog stebėkite savo protą – tokį, koks jis yra šią akimirką. Tegu tarp stebėtojo bei to, kas stebima, atsiranda atstumas, erdvė.
Būkite dėmesingi: pastebėkite akimirkas, kai teigiate, kad pasiekėte dvasinį pasiekimą.
Atjauskite save: visi pakliūname į ego spąstus, tai neatsiejama kelionės dalis. Dvasinių pasiekimų troškimas nėra naujas reiškinys ir yra labai įprastas dalykas: su juo visada susidurdavo bet kurios dvasinės krypties sekėjai.
Praktikuokite neprisirišimą: pabandykite atsisakyti tikslų, net ir „dvasinių“. Pabandykite priimti pokyčius ir leiskite „aš“ jausmui sušvelnėti, tirpti. Pabandykite mėgautis palaima tiesiog būti, užuot dirbę ties geresne „dvasinio“ „aš“ versija.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt