Kartais lankant mūsų senąsias Prabočių vietas aplanko „netikėtos“ patirtys. Svarbu turėti tyrą vidinį motyvą bei veržimąsi protėvių išminties link. Štai viena iš tokių patirčių. Ši asmeninė patirtis yra labai vertinga, nes moko ieškoti atsakymų ne vien protu, bet širdimi ir tikruoju Suvokimu. Lietuvos Dvasia bunda ir mes esame jos dalis. Ir Ji yra mūsų dvasinių praktikų dalis. Žinoma, visada svarbu ne tik pasitikėti vedimu, tačiau išlaikyti atstumą tarp patiriamos patirties ir savosios dvasinės ašies.
“Ši žinia, kuri atėjo, man pačiai atsakė į daugybę klausimų. Na, jums gal jau senai žinoma piliakalnių reikšmė Lietuvai, bet man, kaip naujokei šioje srityje, tai nebuvo žinoma iki šio šeštadienio… Norėčiau pridėti, kad aš tuo neužsiimu, ir nesistengiu specialiai ieškoti kontaktų su šiomis vietomis. Tačiau kartais, kai man kas nors neaišku, aš būnu pagerbta žiniomis ir esu už tai dėkinga. Pakeičiu savyje šiokias – tokias nuostatas ir einu toliau.
Tačiau šį kartą buvo kitaip….
Man bepiešiant ant Kernavės piliakalnio labai intensyviai mintyjosi apie …., taigi, atidėjau į šalį savo paišymą ir išsitraukiau sąsiuvinį, … toliau skaitykit patys ir darykite savas išvadas:
“Liūdna mums, vaike, vaikšto visi ir trypia kitados šventą žemę. Pamiršo, kas po tuo slepias. Pamiršo, kad kitados didžią išmintį byloja. Trypia ir valgo, geria ir teršia, o kitados, pagarbiai nuleidę galvas išminties prašė. Kaip gi ji tau ateis, jei pagarbos Šventom vietom nelikę, jei pavirtot cirko artistais, tai ir imkit, kiek susimokėję, kiek verti esat. O kitados čia Šventa Ugnis kūrenos, o kitados šauliai ir patrunkos iš viso krašto atseikėję mierkas važiavo. O ko važiavo? O kad patartume, o kad nuramintume, o kad duotume namus. Gilūs tai buvo amžiai, gilūs tai buvo laikai. Pamiršot, nebeatmenat… Nebeatmenat, kaip gerbti savo tėvus ir motinas, tai ką jau kalbėti apie pilkapius, piliakalnius ir kitas šventas vietas. Suaukit, vaikai!, Suaukit. Dar galiu jums padėti. Bet neužilgo tie laikai, kai ir mes būsim bejėgiai. Išmokit gerbti savo tėvus, o per juos ir kitus gyvus sutvėrimus, o per juos gal ir šventas vietas atminsit. O kai atminsit, gal ir išgirsit. O kai išgirsit, gal ir suprasit. Tikim tuo. Vaidila.“
…toks va griežtas ir rimtas jis buvo…
Toliau pateikiu klausimus, kurie man iškilo:
- Kaip galim padėti?
“Pagerbkit Šventas vietas. Pagerbkit. Pagerbkit savimi. Suvokit, kur statot koją ir kokia mintis jumyse plevena.“
- Ar tu saugotojas šios vietos?
“Taip.“
- Ar padėjo kristalas? (mano komentaras: buvo atvažiavusi australietė su vadinamu “atlantidos kristalu” ir sakėsi, atidarinėjusi Kernavės piliakalnius, ir kad pradėjo to dėka tekėti energija).
“Buvo gražus žaisliukas ……. dvasiom. Pasiekti gali tik tyra širdis. Atverti gali tik atverta širdis. Priimti gali tik priimti gebantis.“
…pauzė…
“Jei sužibtų visi, užmiršti ir atminti… Šventė, o didi šventė ir jėga prasiverstų. Jei atsivertų visi, Ugnimi užsidegtų širdys jūsų ir Lietuva suspindėtų viename ritme.“
(čia gavau akimirksnį trukusį vaizdinį, kurį skubomis stengiausi nupiešti. Tekėjo labai stipri energija, tad piešinys išėjo lyg schema. Po to aš visiems laikams pagaliau supratau, kas iš tiesų yra piliakalniai ir kokia neįkainojama yra jų vertė. Ir tai ne kokie Indijos dzinguliukai, tai taip stipru ir gilu, kad išties norėtųsi šaukti visiems žmonėms: atsipeikėkit!)
Čia aš ir baigiau, širdingai nusilenkiau, padėkojau. Norėjau atsipūsti, ėmiausi toliau piešimo, tačiau jaučiau, kad turiu eiti, o kažkam įkandus į padą ir visai paklusau.
Užrašytame tekste yra keistų vietų, ir žodžiai kažkokie negirdėti, kai kur, regis, net mintis sunkiai suvokiama. Bet žinot, už viską svarbiausia, ką jutau. O jutau didžiulę jėgą ir gilybę. Neapsakomą. Dėl to žinau, kad tai tikra. Aš patikėjau, viliuosi, patikėsit ir jūs.
Taip pat patyriau, ką I. turėjo omenyje, sakydama, kad tų norinčių kalbėti yra aibė ir reikia būti itin tvirtam ir įsiklausius į širdį. Ir tikrai tai galima atskirti.
Ateinant tekstui, šalia ėjo dar kažkokia išmintis ir žinojimas, kaip derėtų tinkamai elgtis piliakalnyje. To negaliu apibūdinti žodžiais, tai tiesiog žinojimas. Pavyzdžiui, kaip Žyniai žiemą-vasarą eidavo basomis kojomis ir ne todėl, kad neturėjo kuo apsiauti…
Nuoširdžiai, M.”
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
Agnės Marijos nuotr.