Skausmo kūnas – turbūt daugelis esate girdėję šią sąvoką. Sąvoką skausmo kūnas (angl. pain-body) ypač išplėtojo Ekhartas Tolė (Eckhart Tolle) savo knygose. Jo mokyme tai praeities jausminių/emocinių išgyvenimų sankaupa, kuri tam tikromis aplinkybėmis vėl ir vėl pasireiškia
Darbas su savo skausmo kūnu – tai mokymasis sąmoningai išbūti su vidiniu skausmu, jo neslopinant, bet ir neleidžiant jam užvaldyti sąmonės. Išbūti reiškia ne kentėti, o stebėti, suvokti, atsiskirti.
Čia svarbu atskirti tris dalykus: patį skausmą, mūsų tapatinimąsi su juo ir sąmoningą jo stebėjimą.
Mokomės atpažinti, kada skausmo kūnas pabunda. Mokykitės prajausti tą akimirką, kai jis pasirodo paviršiuje, įsijungia. Jis gali pasireikšti kaip:
* staigus liūdesys, pyktis, baimė ar vienišumas;
* stiprus atliepimas/reakcija į kito žmogaus žodžius;
* noras kaltinti save arba kitus;
* pasikartojančios skaudžios mintys ir prisiminimai, kurie ateina staigiai ir lyg „iš niekur“;
* kūno ar jo dalies susitraukimas, sunkumas krūtinėje, pilve ar gerklėje.
Dera pastebėti akimirką, kai jausmas/emocija pradeda užvaldyti dėmesį. Tada ne „aš esu šis skausmas“, o „mano kūne ir prote, jausmuose dabar kyla skausmas“. Kas aš esu? Aš nesu šis skausmas, aš jį stebiu, liudiju… Šis nedidelis sąmonės poslinkis yra esminis žingsnis. Nuo įprasto žmonėms susitapatinimo į stebėjimą ir atsitapatinimą, kuris vyksta savaime stebint.
Tolės mokyme skausmo kūnas palaikomas ne vien jausmų/emocijų, bet ir minčių, kurios jas nuolat maitina. Mintys ir jausmai palaiko ir maitina vienas kitą, tapdami skausmo kūno vienetu – jausmo-minties pavidalu.
Kaip prajausti skausmo kūną? Štai ką gali padaryti:
* Atsisėsk ramiai ir užmerk akis;
* Pajusk, kur kūne yra jausminis/emocinis skausmas, kurioje kūno vietoje?
* Nekurk pasakojimų apie tai, kas jį sukėlė ir kada;
* Nekovok su tuo pojūčiu ir nebandyk jo išstumti ar pašalinti;
* Leisk jam būti tavo sąmoningo dėmesio lauke.
Pavyzdžiui, jei jauti sunkumą širdies srityje, nevadink jo iš karto liūdesiu ar kažkaip kitaip. Pajusk patį sunkumą, jo judėjimą, šilumą ar šaltį, spaudimą ar kitokį virpėjimą. Sąmoningas buvimas su tuo pojūčiu (tegu ir nemaloniu) yra svarbiau už jo aiškinimą – kas, kur, kada…
Dažniausiai tas skausmas (kai atsigamina) vėl stiprėja, sukelia mintis, mintys stiprina jausmus, prisiminimus ir per visa tai šis agnos darinys vėl pasimaitina. Tai jautrus dalykas. Prisiminimas vėl sukelia skausmą, jis išnyra pats, ir, pavyzdžiui, sukelia mintį : „mane išdavė.“ Mintis sukelia naują jausminę bangą. Ši savo ruožtu sukelia dar daugiau minčių ir susijusių prisiminimų. Banga stiprėja, žmogus vėl ir vėl išgyvena kažkokį seną prisiminimą, nuoskaudą, netektį ir pan. Taip susidaro uždaras ratas.
Tolė siūlo nutraukti šį ratą ne slopinant mintis, o perkeliant dėmesį į dabarties akimirką.
Jogos požiūriu čia galima įžvelgti sąsają su sākṣī-bhāva – liudytojo, stebėtojo būsena.
Galima stebėti savo skausmą ir kartu slapta norėti, kad jis kuo greičiau išnyktų. Juk pojūtis nemalonus, net kankinantis. Tuomet stebėjime išlieka vidinis pasipriešinimas.
Gilesnis šių pratybų lygmuo prasideda tada, kai gali viduje tarti:
„Leidžiu šiam skausmui dabar būti. Man nereikia nuo jo bėgti.“ Tada tu ne tik stebi, bet ir atsipalaiduoji, nustoji priešintis, vidinis pokalbis (išeičių paieška ir pan.) silpsta…
Tai nereiškia susitaikymo su neteisybe ar žalingais santykiais. Priimamas dabartinis vidinis išgyvenimas, o ne kažkada įvykusios aplinkybės. Kažkas įvyko praeityje, bet tu esi Dabar, dabartyje. O tavo praeitis liko praeityje.
Jei išgyvenimas pernelyg stiprus ir neišeina jo priimti ir perleisti per save, kaip per rėtį, geriau atsimerkti, pajusti pėdas, rankas, aplinką ir grįžti prie jo mažesnėmis dalimis. Arba nutraukti pratybas ir grįžti kitą kartą.
Ir dar vienas svarbus dalykas: skausmo kūnas nebūtinai išnyksta per vieną ar kelis meditavimus. Ilgainiui gali silpnėti jo gebėjimas savaime valdyti mūsų atliepimus/reakcijas. O gilioms dvasinėms žaizdoms kartais reikia ir kitokio, santykiu bei psichologiniu saugumu paremto darbo.
Tolė labai aiškiai parodo, kaip skausmo kūnas veikia ir kaip nustoti jį maitinti. Tačiau jogos mokymas leidžia eiti dar toliau – prie pačių skausmo ištakų, prie saṃskarų.
Skausmo kūnas ir jogos samprata
Čia atsiranda įdomus ryšys su Patandžalio mokymu, juk visa tai vienaip ar kitaip apie tą patį.
Patandžalio sutrose yra šios sąvokos: Samskara (Saṃskāra) – praeities įspaudai, lyg kokios išvažinėtos vėžės; Vasana (Vāsanā) – praeities polinkių pasireiškimas, kažkas tomis vėžėmis nuolat važiuoja ir pačios vėžės rodo kelią, iš jo neiškrypsi; Asmita (Asmitā) – klaidingas tapatinimasis su tuo, kas važiuoja, patiriama; Draṣṭiṛ – stebėtojas, kuris tai regi; Vairagija (Vairāgya) – neprisirišimas, regintysis neprisiriša prie to, ką mato.
Patandžalio II.10–II.11 sūtros ypač įdomios: subtilios klešos/kliūtys šalinamos grįžtant į jų ištakas, o jų veiklios apraiškos silpninamos ir pašalinamos meditavimu.
Čia iškyla esminis klausimas: ar pakanka sąmoningai stebėti skausmą, kad išnyktų jį gimdantis įspaudas? O gal galima nuraminti skausmo kūną, tačiau jo sėkla išliks ir palankiomis aplinkybėmis vėl sudygs? Tolės aprašomas skausmo kūnas yra tarsi jau išaugęs medis. Jo šakos – pyktis, baimė, nuoskaudos, liūdesys, kaltinimai. Jo lapai – mintys, kurios palaiko šias būsenas.
Tačiau jogos požiūriu giliau glūdi sėklos – samskaros, praeities patirčių palikti įspaudai sąmonės lauke.
Galima nuraminti protą, nustoti ginčytis, nebesikankinti dėl prisiminimų. Medis kuriam laikui nustoja augti. Bet ar jo šaknys jau išnyko?
Štai kodėl Patandžalio mokymas toks reikšmingas.
Jis skiria veiklias klešų/kliūčių apraiškas nuo jų subtiliųjų ir beveik nematomų pavidalų. Vienas dalykas – nuraminti jau kilusią kančią. Kitas – pašalinti jos atsiradimo priežastis.
Vis dėlto čia reikia tikslumo: Patandžalis tiesiogiai kalba apie kliūtis, kurias aiškiai įvardina, o ne teigia, kad visos samskaros yra skausmingos ar kad kiekviena jų naikinama tuo pačiu būdu. Samskaros gali būti ir naudingų įpročių bei dvasinių pratybų įspaudai.
Kaip yra silpninamos samskaros? Išskirčiau keturis tarpusavyje susijusius būdus.
- Sąmoningas stebėjimas – sakši-bava (sākṣī-bhāva). Kai įspaudas suaktyvėja, žmogus nebesitapatina su jo sukeltu jausmu. Senasis įprotis negauna įprasto pastiprinimo. Tai pirmasis žingsnis.
- Neprisirišimas – vairagija (vairāgya). Skausmingą įspaudą dažnai palaiko ne vien atstūmimas, bet ir prisirišimas prie savo gyvenimo istorijos, teisumo, praradimo ar net paties kentėjimo. Neprisirišimas silpnina šiuos saitus. Neprisirišimas ir stebėjimas giliai susiję.
- Priešingų polinkių ugdymas – pratipakša- bavana (pratipakṣa-bhāvana). Patandžalis II.33–II.34 moko dirbti su žalingomis minties kryptimis. Pavyzdžiui, puoselėjant atjautą vietoj priešiškumo, pamažu kuriami kitokie vidiniai polinkiai. Tačiau tai nėra paprastas neigiamų minčių uždengimas teigiamomis.
- Gilusis meditavimas – dijana (dhyāna). Apjungia visus būdus.
Patandžalio II.11 sūtroje sakoma:
dhyāna-heyās tad-vṛttayaḥ
„Šie sūkuriai (veikliosios apraiškos) pašalinami meditavimu.“
O II.10 sūtra kalba apie subtilių kliūčių grąžinimą į jų ištakas (pratiprasava). Čia jau priartėjame prie klausimo, kaip ne vien nuraminti kančią, bet ir panaikinti jos šaknis.
Taip pat esminė yra III.9 ir 10 sūtros, aprašančios niroda-parinama (nirodha-pariṇāma) – sąmonės virsmą, kuriame silpsta išorėn besiveržiantys įspaudai ir stiprėja nurimimo, dvasinio kelio įspaudai. Stiprėja naujosios meditavimo sukeltos samskaros. Ir tai nėra paprastas „sulaikymas“ kaip dažnai verčiama, o subtilesnis veikimas: senosios samskaros silpsta, nyksta, o naujosios stiprėja. Ir jogo psichė paleidžia vežimą į naujas vėžes. Kol pagaliau vežimas sustoja ir nurimsta.
Taigi jogos kelias nėra vien senųjų samskarų naikinimas. Niekas nėra naikinama. Tiesiog tai, kas nenaudojama, nyksta savaime. Iš pradžių vieni įspaudai keičiami kitais, o galiausiai siekiama peržengti net ir išlaisvinančių įspaudų sąlygotumą.
Jei samskarą tiesiog slopinsime, ji su dviguba jėga norės pasireikšti. Todėl joga veikia subtiliau.
Pirmas dalykas yra samskaros susilpninimas – jos poveikis mažėja, žmogus gali laisviau rinktis savo atliepimą. Ir pagaliau – samskaros sėklos sudeginimas – senojoje jogos kalboje tai toks gilus virsmas, kai ankstesnis polinkis jau nebegali duoti įprasto vaisiaus.
Pastarasis vaizdinys siejamas su dagda-bidža (dagdha-bīja) – sudeginta sėkla. Tai tik gražus vaizdinys, tačiau jis paaiškina pačią esmę – nebėra ne tik vėžių, bet ir pačios sėklos jų atkūrimui.
Tad šie keturi būdai veikia kartu. Žinoma, daugeliui žmonių visai užtektų to, kad jų skausmo kūnas netrikdytų kasdienio gyvenimo. Bet tam reikia kasdienių pratybų. Jos labai įvairios ir parenkamos Mokytojo arba paties žmogaus pagal vidinį pojūtį. Ir pradžiai esminga suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo skausmo kūną. Pas vienus jis didesnis, pas kitus mažesnis. Pas vienus dar yra vietos kaupimui, pas kitus jau liejasi per kraštus. Jautresniems visada sunkiau. Bet kelias yra ir jis duotas. OM.
Pabaigai štai tokios skausmo kūno prajautimo pratybos.
SĄMONINGO BUVIMO PRATYBOS
* 2 min. Nuramink kvėpavimą, pajusk visą kūną.
* 2 min. Atpažink skausmo vietą ir jo pojūčius, virpesius.
* 3 min. Stebėk pojūčius ir virpesius be minčių, istorijų ir vertinimų.
* 2 min. Pajusk, kad esi ne skausmas, bet jį suvokianti sąmonė. Tu liudiji skausmą, pojūtį.
* 1 min. Išplėsk dėmesį į visą kūną, kvėpavimą ir aplinką.
* Tiesiog pabūk ramybėje kurį laiką, kol pajusi, kad grįžta įprasti pojūčiai, neskubėk.
RG Narajanas
PS Papildomai paskaitykite straipsnį „Apie depresijas“ ČIA
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
