Kaip patiriamas niekinimas ir žeminimas tampa tavojo Kelio dalimi?

dilgo Net jei kas nors apie mus kalba įžeidžiančiai,

Skelbdamas tai visai Visatai,

Tada su meilės gerumu pagirti jį mainais -

Tai yra bodhisatvos pratybos.

Jeigu mus kas nors niekina ir piktžodžiauja, tai yra dėl to, kad mes patys praeityje ką nors, ypač bodhisatvas, piktžodžiavome ir niekinome. Užuot pykę ant tokių žmonių, turėtume būti jiems dėkingi, nes jie suteikia mums galimybę išgryninti praeities neigiamus veiksmus. Veikti pagal mokymus būtina visose aplinkybėse, tačiau tokiomis sąlygomis tai ypač svarbu. Kokia nauda gauti mokymus, jei jų netaikome? Nepalankios aplinkybės yra geriausia galimybė pritaikyti gautus mokymus savo pratybose.

Vieną dieną nepriekaištingas vienuolis iš Ratrengo vienuolyno buvo apkaltintas indo vagyste. Jis atėjo pas abatą ir paklausė:

- Aš nekaltas, ką man daryti?

Rinpočė (vienuolyno vyresnysis) jam atsakė:

- Priimki kaltinimą, pasiūlyki vienuoliams arbatos ir galiausiai paaiškės, kad esi nekaltas.

Vienuolis taip ir padarė. Tą naktį jis sapnavo daug sapnų, rodančių, kad išvalė praeities skriaudas. Netrukus po to indas buvo rastas ir visi vienuoliui pateikti kaltinimai buvo panaikinti. Sužinojęs apie tai, kas atsitiko, Rinpočė sušuko:

- Štai kaip reikia elgtis tokiomis aplinkybėmis!

Todėl turėtume atsiminti, kad nepaisant to, ar turime gerą vardą (reputaciją), ar blogą, visa tai išties nėra tikrovė. Per daug nesijaudinkite dėl to. Didieji praeities mokytojai niekada dėl tokių dalykų nesijaudino. Į šventvagystę ir kaltinimus jie visada atliepdavo maloniai ir kantriai.

Langri Thangpa buvo vienas iš tokių meistrų. Vietovėje, kurioje buvo ola, kur jis meditavo, gyveno pora, kurios vaikai visada mirdavo kūdikystėje. Taigi, kai jie vėl susilaukė vaiko, jie pasitarė su orakulu, o šis atsakė, kad vaikas išgyvens tik tada, kai bus paskelbtas kokio nors dvasinio mokytojo sūnumi. Motina nedvejodama atvedė savo mažąjį sūnų į Langri Thangpa urvą ir perdavė jam.

- Jis tavo sūnus! – ji jam pasakė.

Atsiskyrėlis nieko neatsakė, tik pasiuntė vienos moters, kuri su juo elgėsi pagarbiai, su prašymu pasirūpinti vaiku. Tačiau Langri Thangpa buvo vienuolis, todėl apylinkėse žmonės pradėjo apkalbinėti, kad jis susilaukė vaiko. Po kelerių metų pas meistrą atėjo berniuko tėvai. Jie aukojo jam turtingas aukas ir pradėjo prašyti atleidimo:

- Prašau atleisti mums. Jūs nesate kaltas, bet mes nieko nepadarėme, kad sustabdytume apie jus sklindančias paskalas. Ir šis vaikas išgyveno tik dėl jūsų gerumo.

Išlaikydamas įprastą ramybę, Langri Thangpa grąžino berniuką laimingiems tėvams.

Kai kurie žmonės išleidžia visą savo agną ir netgi stato į pavojų savo gyvybes, siekdami šlovės. Tačiau šlovė ir žinomumas – tik tuščias aidas. Mūsų geras vardas (reputacija) yra ne kas kita, kaip vaiduokliška pamėklė, kuri gali lengvai priversti mus nukrypti nuo Kelio. Tokius dalykus reikia pamiršti, kaip pamiršti apie spjūvį, paliktą ant kelio.

**

Jei kas nors sausakimšame susirinkime

Apibūdina mano paslėptus trūkumus, vartodamas menkinančius žodžius

Išreikšti pagarbą tokiam žmogui nusilenkimu -

Tai yra bodhisatvos pratybos.

Jei kas nors mus peikia, atskleisdamas mūsų pažeidžiamiausias vietas, ar šiurkščiai įžeidžia, naudodamas apmaudžią ir grubiausią kalbą, neverta atsakyti tuo pačiu, kad ir kaip sunku būtų tai ištverti. Tokiomis aplinkybėmis dera lavinti kantrybę ir neleisti pykčiui tavęs užvaldyti. Turime priimti šias aplinkybes kaip kažką teigiamo ir pasinaudojant jomis atsikratyti perdėto išdidumo. Be to, tai bus dosnumo apraiška, nes mes dovanojame pergalę kitiems, o patys esame patenkinti pralaimėjimu. Siūlyti pergalę kitiems tokiu būdu rodo, kad žmogus eina Dharmos keliu. Iš tikrųjų ką galima laimėti ir ką prarasti? Aukščiausios tiesos požiūriu nėra nė menkiausio skirtumo tarp pralaimėjimo ir laimėjimo.

Daugelis budistų mokytojų buvo įžeidinėjami ir žeminami. Juos puolė plėšikai, juos sumušė į Tibetą įsiveržę Kinijos komunistai. Užuot jautę neapykantą savo skriaudikams, šie meistrai meldėsi, kad minėti žiaurūs veiksmai išgrynintų visų gyvų būtybių praeities neigiamą elgesį. Turėtume imti pavyzdį iš šių meistrų ir kiekvieną kartą, kai esame įžeidinėjami ir žeminami, pasinaudoti šiomis aplinkybėmis, kad užmegztume ryšį su mus skriaudžiančiais žmonėmis ir per šį ryšį ateityje vestume juos į išsivadavimą.

Neturėtų būti tokio įžeidimo ar pažeminimo, kuris būtų per sunkus, ir mes negalėtume to pakęsti. Juk jei kažkurią akimirką nuspręstume, kad gavome tokį įžeidimą, į kurį tiesiog privalome kažkaip atliepti, ir pateiktume priešpriešinį kaltinimą, tai tik pablogintų padėtį ir įkurtų dar daugiau puolimo agnos ir pykčio abiems ginčo pusėms. Būtent po apsikeitimo kaltinimais žmonės dažniausiai susimuša ir per pykčio įkarštį gali net nužudyti vienas kitą. Žudymai ir karai visada prasideda nuo vienos piktos minties. Kaip sakė Shantideva:

Nėra blogesnės ydos už pyktį,

Nėra geresnės dorybės už kantrybę.

Neturėtume laisvai lieti pyktį. Turime būti kantrūs ir, be to, dėkingi tiems, kurie mus įžeidžia, nes jie suteikia mums vertingą galimybę pagerinti suvokimą ir vystyti bodhičitą.

Didysis meistras Jigme Lingpa pasakė:

Priešiškai nusiteikusio asmens netinkamas elgesys

Tik pagerina mūsų meditavimą.

Įžeidinėjimai, kurių tu nenusipelnei

Leidžia patobulinti tavo pratybas.

Tie, kurie mums kenkia, tampa mūsų mokytojais,

Už tokį gerumą tad bus nelengva atsilyginti.

Kadam tradicijos Mokytojas Šavopa taip įspėdavo besiprašančius tapti jo mokiniais: „Tik atkreipiu dėmesį į paslėptus jūsų trūkumus. Jei gali ištverti, pasilik, jei ne, išeik dabar“.

Taigi, jei kalbėtume apie aštuonis pasaulietiškus rūpesčius, net ir santykinės tiesos požiūriu, yra daug būdų, kaip pašalinti skirtumą tarp „blogo“ ir „gero“, tarp „geidžiamo“ ir „nepageidaujamo“ ir pan. Aukščiausios Tiesos požiūriu nėra nė menkiausio skirtumo tarp praradimo ir naudos, skausmo ir malonumo, šlovės ir gėdos, pagyrimo ir kaltės. Visos šios aplinkybės viena kitai lygios, nes savo esme tuščios. Kaip sakė Shantideva:

Ir jei visi reiškiniai iš tikrųjų negyvuoja,

Ką galima laimėti, ką prarasti?

Kas man teikia šlovę ir garbę?

Kas yra tas, kuris tik bara ir įžeidinėja?

Iš kur atsiranda malonumas ir skausmas?

O kas juose man kelia liūdesį ir džiaugsmą?

Dilgo Khyentse „Atjautos širdis“: Ngulchu Thogme išeitinio rašinio „Trisdešimt septynios eilės apie Bodhisatvos pratybas“ paaiškinimai.

dilgo

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt

Parašykite komentarą