„Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.“

Vieną gražų rytą, po meditavimo, lyg blyksnis atėjo, atrodo žinoma, tačiau naujai ir smarkiai suskambėjusi nata: „Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas…“

Po kurio laiko, neišvengiamai įsijungęs kompiuterį, perskaitau savo draugo žinutę su šia ištrauka:

“KUOMET JŪS ESATE ĮKVĖPTAS KAŽKOKIO DIDŽIO TIKSLO, KAŽKOKIO YPATINGO PROJEKTO, VISOS JŪSŲ MINTYS SUTRAUKO SAVUOSIUS PANČIUS, JŪSŲ PROTAS PERŽENGIA APRIBOJIMUS, JŪSŲS SAMONĖ IŠSIPLEČIA VISOMIS KRYPTIMIS, IR JŪS ATRANDATE SAVE NAUJAME, DIDŽIAME, NUOSTABIAME PASAULYJE. PASLĖPTOS JĖGOS, GEBĖJIMAI IR TALENTAI ATGYJA IR JŪS ATRANDATE SAVE ESANT LABIAU DIDŽIU ŽMOGUMI, NEI KAŽKADA TIK GALĖJOTE ĮSIVAIZDUOTI. ”/ -PATANJALI (CA. 250 BCE)

Po manosios ji nuskambėjo visiškai kitaip. Pagalvojau: štai – viena ištrauka motyvuojanti, skatinanti, įkvėpianti, o kita – „demotyvuojanti“, iškvepianti… Lyg dvi gyvenimo puselės – Buda* ir Zorba**. Jos abi savitos.

Čia reikia pasakyti, jog senovės rišis Patandžalis buvo tikras Buda ir šitos minties užrašyti negalėjo, todėl ir neužrašė. Matyt, kažkoks šiuolaikinis Zorba, kaip dažnai pasitaiko interneto platybėse, priskyrė jam šitas savo paties mintis. Juk kitaip niekas neskaitytų! Tai ir suprantama…

Ir vis tik, kaip ištikimas Budų – atbudusiųjų mokinys, kuriam savas ir Zorbos džiaugsmas, dar kartą sakau:

- Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote…

***

Taigi, atsiranda mintis ir jausmas, beje, niekas nežino iš kur atsiranda, asmenybė prisiskiria tuos dalykus sau, nukreipia į juos savo dėmesį, reiškia ir savo agną (energiją) siunčia šita kryptimi. Žmogus bėga paskui vandenyno bangą, kuri, kaip jai ir priklauso pagal prigimtį, ištykšta į likimo uolas… Tai kartojasi ir kartojasi, žmonės keičiasi, o žaidimas lieka tas pats. Neramus protas, neramūs suvelti jausmai ir svajonės. Asmenybė, dar neišmokusi atskirti savo tikrųjų poreikių nuo įsivaizduojamų, tikrovės nuo menamybės. Tokiame žmogiškame prote negali atsirasti joks didingas tikslas, o tik savanaudiškas tikslelis.

Tačiau kartais žmogus gauna lyg Aukštesniųjų jėgų Palaiminimą ir pamato savąją žvaigždę. Ji visada spindėjo danguje, bet regėjimas buvo silpnas, o protas stiprus.

- Nebūna jokių žvaigždžių, – protas vis kartojo, – tai tik keistuolių svaičiojimai.

Paskui, kažkokiu slėpiningu būdu, regėjimas pasitaiso ir žmogus pradeda Matyti. Pasaulis daug nuostabesnis ir didesnis, nei jis galvojo anksčiau. Savaime ši žinia būtų niekis, bet žvaigždės…, tos žvaigždės šviesa pakeičia žmogų. Tada žmogus supranta, jog nebegyvens taip, kaip gyveno anksčiau. Siela sutrauko įprasto mąstymo pančius, veržiasi į laisvę ir tapdama didžia, didžia asmenybe, staiga susivokia, jog tampa Niekuo, tik nuliu. Zero, kuris veikdamas ir neša kažką didingesnio, nei savo paties mintis ir „projektus“. Ir ką jis pats galėtų sugalvoti?

Nurimęs žmogus supranta paprastą tiesą: mintys jam nepriklauso, jos ateina ir praeina, lyg debesys danguje. Nieko asmeniško. Žmogaus protas, lyg radijo imtuvas, sugauna bangas, o jei užsikabina, jas „ištransliuoja“ – žodžiais, jausmais ir veiksmais…

Kasdienis žmogus pasirinkimo neturi: jis spinduliuoja tai, ką pritraukia. Prisiskirdamas šias mintis sau. Tai žmogus – savininkas. Tokių dauguma. Jie dirba, bėga ir lekia, atostogauja kurortuose, žvelgdami į grožį savo neregėm ir nieko nematančiom akim…

Vis daugėja ir bundančių iš šio kasdienybės sapno. Pradžioj toks „pradedantis vegetaras“ kažką šūkauja, džiaugiasi, įrodinėja kitiems. Bėga prie neregių, juos purto:

- Pažiūrėk, koks nuostabus pasaulis, ar matai?

Bet jie nemato. Tai ne jų kaltė. Nėra tokio dalyko kaip kaltė. Jie tiesiog miega, o gal apsimeta miegą. Įtikino save – ir miega. Pabudinti juos gali tik ta pati galia, kuri juos ir užmigdė.

Paskui „pradedantis vegetaras“ nurimsta, supratęs, jog sunku pabudinti tuos, kurie nori miego. Jiems patinka miegoti, jie bėga nuo pačios galimybės atsibusti. Nes tai sugriautų jų sapną. Net jeigu tai kankinantis „košmaras“ šis sapnas – MANO!

Tai žmoguje veikiančios programos, motinos gamtos dalis. Jos tokios stiprios ir senos, kad tam net lietuviško įvardijimo nėra.

***

O Zorba tiesiog moka džiaugtis. Jis siekia, veržiasi į savo žvaigždę. Jis betarpiškas, bendraujantis, draugiškas visiems (net tiems, kurie nedraugiški jam), visada lipšnus. Zorba nedaug medituoja, tačiau linkęs padėti žmonėms (karma yoga), gal būt mėgsta apeigas ir maldas (bhakti yoga).

Buda – linkęs būti vienumoje, daug medituoja (raja yoga), stebėdamas ir suvokdamas pasaulį, keliauja į vidų (jnana yoga) ir nesikiša į dvejopo gyvenimo pasireiškimus.

Nežinau, ar įmanoma žmoguje apjungti Budą ir Zorbą. Tai būtų nuostabi šventė, Darnos pergalė. To tikrai negalima pasiekti kasdieniam žmogui įprastomis priemonėmis, nes šie įrankiai – tik sapno dalys, jie netikri. Bet koks siekimas atitolina tikslą, bet kokia įtampa dar giliau paslepia adatą šieno kupetoj. Bet koks noras, svajonė neša tave gilyn į tavojo sapno gelmes.

Berašydamas šias eilutes, prisiminiau mūsų švenklajūnas į Indiją ir kitas galios vietas, kur budos ir zorbos atspindžiai taip puikiai susijungia kelionės patyrimo džiaugsme ir meditavimo ramumoje. Pasirodo, viskas įmanoma!

Matyt, apie šį „naują žmogų“, jo gimimą, kalbėjo ir Meistras Ošo, tą naują žmogų pavadinęs „Zorba-Buda“.

***

- Tai ką man daryti? – kartą paklausė bundantis ir traiškanotas akis besikrapštantis „buda-zorba“.

Ir Bevardis Balsas jam ištarė, skambėdamas lyg viduje, lyg išorėje:

- Atpažink, atpažink, atpažink…

Tuk, tuk, tuk… tai tiksi laikrodis ryto tyloje.

Jau laikas keltis į darbą, neatidėliotini rūpesčiai laukia. Argi?

„Išties nėra jokių rūpesčių, yra tik Stebėtojas, paliudijantis, kaip mintys (apie rūpesčius ir kitos) atsiranda ir pranyksta žmogaus prote.“ Buda.

„Yra tik tylusis (o kartais ir garsesnis) džiaugsmas ir visas pasaulis reiškiasi tame džiaugsme“. Zorba.

Būkit Laimingi.

Gintaras Narajanas

*Buda – stebėtojas, kurio prote pasirodo dievai ir demonai, paskui stoja tyla ir šviesa. Buda įprasmina teiginį, jog tik apvalkalai uždengia žmogaus tobulumą ir dieviškumą.

**Zorba – tas, kuris moka džiaugtis ir mėgautis patirtimis, per jas pasiekdamas kūrybinę ekstazę-susiliejimą. Zorba įprasmina tobulėjimo teiginį.

∞

PS. Iš tiesų, Buda ir Zorba tik įsivaizduojami savybių rinkiniai. Kaip žinia, Buda pats savaime yra dvejopas – vaizduojamas tiek medituojantis-susitelkęs, tiek besijuokiantis. Literatūrinis veikėjas graikas Zorba taip pat ne tik juokėsi, bet ir liūdėjo. Šį Budos – Zorbos suliejimą sugalvojo Meistras Ošo…

♥

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt