ATMABODHA [arba Savęs pažinimas]

1. Tiems, kurie veržimuisi naikina likimo pėdsakus, ramūs, laisvi nuo aistrų, siekiantys išsilaisvinimo, buvo sudarytas šis „Atmabodha“.

2. Nes [tik] suvokimas, o ne kiti būdai, yra tikras kelias į išsilaisvinimą. Kaip ugnis [būtina] gaminant maistą, [taip] be Žinojimo žmogus negali pasiekti išsilaisvinimo.

3. Veiksmas negali panaikinti nežinojimo, nes jis [jam] neprieštarauja, – tik žinojimas pašalina nežinojimą, kaip šviesa išsklaido tamsą.

4. Dėl nežinojimo [Atmanas rodosi] tarsi apribotas: kai jis išnyksta, tada Atmanas, būdamas vienatiniu, apsireiškia, kaip saulė, sklaidanti debesis.

5. Nuolat atliekant pratybas, neišmanymo suteršta būtybė apvaloma žinojimo; padarius [tai], ir pačios žinios dingsta, kaip [riešutai] kataka, kurie apvalo vandenį.

6. Nes būties rėda yra tarsi sapnas, pilnas prisirišimo, pasibjaurėjimo ir kitų [aistrų]. Iki tam tikro laiko tai atrodo tikra; kai ateina pabudimas, tai pasirodo netikra.

7. Pasaulis, tarsi [vaizdinys], gimęs iš perlo kriauklės spindesio, atrodo tikras, kol nėra pažintas Brahmanas – visuotinė atrama, nedvilypis.

8. Amžinajame Višnu, kurio esmė persmelkta būties ir minties, randami visi įvairiausi reiškiniai, kaip ir aukse – žiedai ir kiti [papuošalai].

9. Kaip erdvė yra visur esantis juslių šeimininkas, susijungęs su įvairiais upadhi (savybėmis, pasireiškimais, sampratomis – rg past.): [kaip] skiriasi jie, [taip] ir jis būna skirtingas; [kaip] išnyksta jie, [taip] ir jis tampa viena.

10. Dėl įvairių upadhi, kilmė, kasta, gyvenimo tarpsniai ir kiti [požymiai] uždedami ant Atmano, kaip skonis, spalva ir kiti skirtumai yra uždedami ant vandens.

11. Pagamintas iš penkių didžiųjų pradų, susidedančių iš veiksmų, vadinamas kūnu – malonumų ir skausmų juslumo vieta.

12. Subtilioji [kūno] dalis, turinti penkis kvėpavimus, suprantantį protą, dešimtį pojūčių, kylančių iš pradų (elementų), kurie nėra [suskirstyti] į penkis, sukuria susivokimą.

13. Bepradis, neapsakomas, nežinojimu vadinamas upadhi, [kuris yra] priežastis; tad žinokite, kad [pats] Atmanas skiriasi nuo [šių] trijų upadhi.

14. Dėka sąjungos su penkiomis talpyklomis, tyrasis Atmanas, sujungtas su mėlynu ar kitokios [spalvos] drabužiu, lyg krištolas atsispindi juose.

15. Tegul atskiria [juos] nuo vidinio tyro Atmano, sujungto su kūnu ir kitomis talpyklomis, kaip [atskiriami], sutraiškius grūstuve, ryžių grūdai nuo luobelės.

16. Net ir būdamas nuolat visame kame, Atmanas pasireiškia ne visur – tik [gebėjimu] suvokti jis išryškėja, kaip pats veidrodinis [paviršius], kuriame pasirodo atspindys.

17. Tegul atpažįsta Atmaną, liudijantį jų veiklą, kuris skiriasi nuo kūno, pojūčių, proto, [gebėjimo] suvokti, medžiagos, kaip [jie atpažįsta] karalių.

18. Kai jutimai yra veiklūs, nesusipratusiems žmonėms [atrodo], kad Atmanas yra veiklus, kaip atrodo, kad tai mėnulis juda, plaukiant debesims.

19. Kūnas, jausmai, protas, [gebėjimas suvokti], radę prieglobstį sąmonėje [priskirtai] Atmanui, ir toliau atlieka savo darbus, kaip žmonės [kurie surado prieglobstį] saulės pasaulyje.

20. Nesusipratęs priskiria kūno ir juslių savybes ir poelgius nesuteptam Atmanui, [kuris yra] būtis ir mintis, kaip mėlynumas ir kitos [savybės] yra [priskiriamos] dangui.

21. Dėl nežinojimo, veiklumo ir kitų būsenų, [susijusių su] proto upadhi, Atmanas joms priskiriamas taip, kaip judant vandeniui atrodo, kad juda atsispindintis jame mėnulis.

22. Aistra, troškimas, malonumas, nepasitenkinimas ir pan., trunka tol, kol [gebėjimas] suprasti gyvuoja; kai jis dingsta giliame miege, tada jų nėra, todėl [visa tai] priklauso [supratimo] gebėjimui, o ne Atmanui.

23. Kaip saulės [esmė] yra spindesys, vandens – vėsa, ugnies – šiluma, taip Atmano esmė yra būtis, mintis, palaima, amžinybė, tyruma.

24. Kai supratimo [gebėjimo] būsena susijungia su dviem Atmano dalimis – būtimi ir mintimi, tada dėl neapdairumo kyla [mintis]: „Aš žinau“.

25. Atmanas nesikeičia, nėra sąmoningumo [gebėjime] suprasti; būtybė, pakankamai apie viską sužinojusi, klysta: „[Atmanas] yra žinovas, regėtojas“.

26. Laikydamas save būtybe, [žmogus] jaučia baimę, kaip [jie bijo, painioja] virvę su gyvate. Jeigu jis žino: „Aš ne būtybė, o aukščiausias Atmanas“, tada jis tampa bebaimis.

27. Vien Atmanas apšviečia [gebėjimą] suprasti ir kitus pojūčius, kaip šviestuvas [apšviečia] indą ir kitus [daiktus]. Pats Atmanas nėra apšviestas šių negyvųjų [pradų].

28. Susidedančiam iš sąmonės Atmanui, kad save suvoktų, nereikia kitos sąmonės, kaip ir šviestuvui, kad apšviestų save, nereikia kito šviestuvo.

29. Visas upadhi atmetęs, tardamas „Ne tai, ne tai!“ [ir kitų] puikių ištarų pagalba, tegu [žmogus] suvokia asmeninio atmano ir aukščiausiojo Atmano vienybę.

30. Dera matyti, kad kūnas ir kiti iš nežinojimo atsiradę dalykai yra trumpalaikiai, kaip burbulai. Tegu [žmogus] suvokia [savo] skirtumą nuo šito [mintydamas]: „Aš esu nepriekaištingas Brahmanas“.

31. Dėl to, kad esu kita, skirtinga, nei kūnas, nesu [įtakojamas] gimimo, senatvės, išsekimo, mirties ir kitų [bėdų] ir neprisirišęs prie garsų ir kitų juslių patenkinimo, nes neturiu jausmų.

32. Dėl to, kad esu kita, skirtinga nuo proto, nepatiriu nepasitenkinimo, aistros, neapykantos, baimės ir kitų [patirčių], „nes jis yra be kvėpavimo, be proto, tyras…“, kaip rašoma šventraščiuose.

33. Iš jo gimsta kvėpavimas, protas ir visi jausmai, erdvė, vėjas, šviesa, vanduo ir visuotinė atrama – žemė.

34. Aš neturiu savybių, neveikiantis, amžinas, nepažįstu svyravimų, be dėmių, nekintantis, be išvaizdos, visada laisvas, tyras.

35. Kaip erdvė, aš nuolat esu visko išorėje ir viduje, visada visame kame vienodai tobulas, be prisirišimų, be dėmių, nekintantis.

36. Amžinas, tyras, laisvas, vienas, nedalomas, palaimingas, nedvilypis, tikras, žinantis, begalinis – toks kaip Brahmanas aukščiausias, toks išties ir aš esu.

37. Taip nuolatinis minties „aš esu Brahmanas“ kartojimas pašalina nežinojimo painiavą, kaip vaistas [išvaro] ligas.

38. Atsisėdęs nuošalume, išsivadavęs iš aistrų, jausmus įvaldęs, tegul susitelkia, nesiblaškydamas į kitas mintis, apie tą begalinį, vienintelį Atmaną.

39. Minties pagalba ištirpdęs visa, kas yra matoma Atmane, tegul išmintingasis nuolat susitelkia į vienintelį Atmaną, kaip erdvę be dėmių.

40. Palikęs visa, kas susiję su vaizdais, spalva ir kitais [požymiais], tas, kuris žino aukščiausią tiesą, išlieka tobulume, [apdovanotas] savo prigimtyje mintimi ir palaima.

41. Aukščiausiame Atmane nėra skirtumo tarp žinančiojo, žinojimo ir žinomo: būdamas iš prigimties viena su mintimi ir palaima, jis šviečia pats iš savęs [savaime].

42. Taigi, dėl nuolatinio apmąstymo apie Atmaną, [tarsi] nuo medžio gabalų trinties, įsižiebusi suvokimo liepsna sudegina visą neišmanymo kurą.

43. Pirma, suvokimas, kaip aušra, išsklaido tamsą, o tada pasirodo pats Atmanas, kaip saulė.

44. Netgi Atmano, nuolat esančio [mumyse], dėl nežinojimo atrodo lyg jo nebūtų, pašalinus šį [nežinojimą], jis spindi, kaip esantis, lyg papuošalas ant savojo kaklo.

45. Kaip [jiems rodos] kelmas lyg žmogus, taip per klaidą jie mato [asmenį] Brahmane; kai atrandamas tikrasis būtybės vaizdas, tame [Brahmane] būtybė išnyksta.

46. Žinojimas, kylantis iš esmingo tikrovės suvokimo, akimirksniu padaro galą nežinojimui, [įsišaknijusiam sąvokose] „aš“ ir „mano“, kaip ir [tekanti saulė] – kelio paieškoms ir kitoms [klajonėms].

47. Visa suvokiantis jogas žinojimo akimi visą pasaulį mato savyje ir visa kaip vienatinį Atmaną.

48. Iš tiesų, visas šis pasaulis – Atmanas; nėra [nieko]nei Atmanas; kaip puodai ir kiti [indai] iš esmės yra molis, taip [nušvitęs] viską mato kaip savo Atmaną.

49. Išsilaisvinusi būtybė, kuri tai žino, palieka buvusių upadhi savybes ir savo esme tampa buvimu, mintimi, palaima, kaip bhramarakita [kaip vikšras virstantis drugeliu].

50. Perplaukęs klydimų vandenyną, panaikinęs troškimų, neapykantos ir kitų [aistrų] demonus, šviečia, ramybę radęs jogas, pilnatvėje būvojantis Atmane.

51. Palikdamas prisirišimą prie išorinių, trapių džiaugsmų, atsigręždamas į Atmano džiaugsmus, savo būsenoje jis tarsi šviečia iš vidaus, kaip šviestuvas, įkištas į indą.

52. Netgi atsiskyrėlis, susijungęs su upadhi, yra nesuteptas jų apraiškų, kaip dangus. Visažinis jis stovi tarsi apsvaigęs; neturintis prisirišimų, jis juda lyg vėjas.

53. Sunaikinus upadhi, atsiskyrėlis pasineria į Višnu be jokių pėdsakų, kaip vanduo į vandenį, oras į orą ar šviesa – į šviesą.

54. Tesupranta jisai, kad tai yra Brahmanas, kurio pasiekimas yra nepalyginamas su jokiu kitu pasiekimu, kurio džiaugsmas yra nepalyginamas su jokiu kitu džiaugsmu, kurio pažinimas yra nepalyginamas su jokiomis kitomis žiniomis.

55. Tesupranta jisai, kad tai yra Brahmanas, tiems, kurie jį pamatė, nėra ko daugiau pamatyti, tiems, kurie tapo juo, nėra daugiau jokio buvimo, tiems, kurie apie jį sužinojo, nėra ko daugiau žinoti.

56. Tesupranta jisai, kad tai yra Brahmanas, kuris užpildo [viską] skersai, aukščiau ir apačioje, iš būties, minties ir palaimos, nedvilypis, begalinis, amžinas, vienatinis.

57. Tesupranta jisai, kad Brahmanas, kuris „nėra tai“, neturi skvarmos, tarnauja Vedantos tikslu, yra nedvilypis, [susideda] iš nedalomos palaimos, yra vienovė.

58. Iš jo, Brahmano, kurio prigimtis yra nedaloma palaima, ir kitos [dievybės] gauna palaimos dalį ir yra daugiau ar mažiau palaimingos [savo] dalyse.

59. Kiekvienas daiktas yra su juo susijęs, jis lydi [kiekvieną] reiškinį; todėl Brahmanas persmelkia viską, kaip sviestas persmelkia visą pieną.

60. Tesupranta jisai, kad tai Brahmanas – nei mažas, nei didelis, nei trumpas, nei ilgas, nei gimęs, nei mirštantis, neturintis atvaizdo, savybių, spalvos, vardo.

61. Tesupranta jisai, kad tai yra Brahmanas, kurio šviesa šviečia saulė ir kiti [dangaus kūnai], bet kuris [pats] nešviečia jų šviesa; [tas], kuriuo šviečia visas šis [pasaulis].

62. Įsiskverbdamas į visą pasaulį iš vidaus ir išorės, jį apšviesdamas, pats Brahmanas šviečia kaip ugnis [apkabindamas] raudonai įkaitusį geležies rutulį.

63. Brahmanas skiriasi nuo pasaulio; nėra nieko, kas nebūtų Brahmanas. Jei [kas nors] atrodo ne Brahmanas, tai apgaulinga, kaip regimybė dykumoje.

64. Viskas, kas matoma ir girdima, – yra Brahmanas ir niekas kitas. Esmės pažinimas yra Brahmanas [sudarytas iš] būties, minties, palaimos, nedvejybės.

65. Visur esantį Atmaną – būtį ir mintį – mato [tik] žinojimo akis, [jo] nemato nežinojimo akis, kaip aklas [nemato] šviečiančios saulės.

66. Klausymu ir kitų [pratimų] uždegta, iš žinojimo ugnies užsiliepsnojusi esybė, laisva nuo visų nešvarumų, pati spindi kaip auksas.

67. Nes Atmanas, suvokimo saulė, kyla širdies erdvėje, išsklaidydamas tamsą. Viską persmelkiantis, visagalis, jis šviečia ir apšviečia visa [kas yra].

68. Kas, palikęs reikalus, atsiduoda savo Atmano buveinei – nepriklausomas nuo pasaulio pusių, nuo vietos, laiko ir kitų [aplinkybių], visur esantis, pašalinantis šaltį ir [šilumą], [teikiantis] amžiną džiaugsmą, nesuteptas – jis tampa visažiniu, visur esančiu, nemirtingu.

Taip baigiasi „Atmabodha“

Šri Adi Šankaračarija (VIII – IX a.a.)

Šri Šankaračarijos skulptūra Šivanandos ašrame Rišikeše

 

–

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt