Visa esmė čia tame, kad mažai valgyti! Profesorius Silvesteris Grahamas sako, kad girtuoklis gali pasenti, apsirijėlis gi niekada.  Kad išvengti nesusipratimų,  galinčių kilti iš susilaikymo ir vegetarizmo atstovų pusės, aš turiu čia pateikti dar keletą argumentų. Mėsa jokiu būdu nėra maitinamoji priemonė, o tik sužadinanti; ji pūva ir irsta žarnyne; bet irimo procesas pirmiau prasideda ne skrandyje, o iš karto tik paskerdus; pastarąjį faktą įrodė prof. dr. S.Grahamas. Aš nuo savęs pridėsiu, kad šie puvimo nuodai žmogų veikia stimuliuojančiai ir todėl teikia maitinimosi priemonės iliuziją. O gal man kas nors gali chemiškai-fiziologiškai įrodyti, kad perėjusi į irimo stadiją baltymo molekulė atsistato skrandyje ir, pavyzdžiui, žmogaus raumenyje švenčia savo atgimimą? Kaip alkoholis, taip ir mėsa iš pradžių žada jėgą ir energiją, kol visas organizmas jais neužsikrečia, ir neprasideda irimo procesas. Tas pat vyksta ir su kitais stimuliatoriais.

Pagrindinis visų nevegetarinių, dietinių sistemų blogis buvo ir bus – pernelyg gausus maitinimasis mėsa, traukiantis paskui save ir visas kitas bėdas, pavyzdžiui, priklausomybė nuo alkoholio. Tas kas valgo išimtinai tik vaisius, praranda norą gerti vyną ar alų; tuo tarpu tie kurie maitinasi mėsa visada turi tam potraukį, nes mėsa bendrai sukelia stiprų troškulį. Alkoholis, kaip įrodyta, yra priešnuodis mėsai; didelio miesto gyventojas, mėgstantis skaniai pavalgyti, mintantis pagrindinai tik mėsa, priverstas gerti vyną, kavą ir rūkyti cigaretes, kad nors kažkiek laikinai susilpninti sunkų organizmo apsinuodijimą mėsa. Po kviestinių pietų, kitą dieną, žmogus dvasiškai ir fiziškai jaučiasi geriau tik tada, jei nuodingų stimuliuojančių medžiagų vartojimas buvo saikingas.

Aš skelbiu mėsai ir alkoholiui mirtiną karą! Tik vaisiais ir saikingu maitinimusi galima atsikratyti visų šių bėdų. Tačiau kas niekaip negali atsisakyti mėsos ir alkoholio, – vartodamas juos nežymiais kiekiais, – tai bet kokiu atveju geriau, nei valgyti daug vegetarinių patiekalų. Amerikietis Flečeris tai aiškiai įrodė. Jo sėkmės paslaptį galima lengvai suprasti mano bandymuose, įrodančiuose, kad žmogus tik tada jaučiasi labiausiai darbingas, atsparus ir sveikas, jeigu jis mažiau valgo. Argi patys seniausi žmonės paprastai nėra patys vargingiausi? Argi garsūs žmonės, išgarsėję atradimų ir inovacijų srityse buvo kilę ne iš vargingų visuomenės klasių? Vadinasi, visi jie prastai maitinosi. Ir pagaliau, argi pagrindinės religijos pranašai ir garsūs žmonės nebuvo asketais? Ar kas nors mato kultūros sėkmę tame, kad gyventi madingiausioje miesto dalyje ir tris kartus per dieną skaniai valgyti, o socialinį progresą tame, kad kiekvienas dirbantysis valgys 5 kartus per dieną, o vakarais sėdės su alaus stiklu? Visi šie, taip vadinami kviestiniai pietūs, prašmatnūs užkandžiai mūsų laikais laikomi ne tik tinkamais ir nekaltais, bet netgi padoriais ir estetiškais. Iš tikrųjų gi jie ne tik, kad amoralūs, bet ir žalingi, kadangi žymiai pagreitina ligų eigą ir senėjimą. Jei net ligonis gali pasveikti badaudamas, tai savaime aišku, kad ir sveikam organizmui reikia mažai maisto, kad būti tvirtam ir atspariam.

 Visi taip vadinami šventų vietų stebuklai buvo galimi tik asketiško piligrimų gyvenimo būdo dėka, o dabar, nors ir daug meldžiamasi, tačiau stebuklai neįsivaizduojami, kadangi žmonės liovėsi pasninkauti. Jeigu šventieji, kalbant šiuolaikine kalba, buvo radioaktyvūs, t.y. nuo jų sklido šviesa, tai dėl to, kad sveikatą prilygstančią „dievams“, jie gavo asketizmo dėka. Nuo manęs paties dabar sklinda matomas elektriškas švytėjimas, kurio paslaptį sudaro saulės energijos srautas (saulės vonios ir maitinimasis „saulės virtuvės“ maistu, t.y. vaisiais). Kai žmogus mažai valgo ir yra sveikas, tai jis kartais gali, kaip sakoma, suvirškinti akmenis, valgyti mėsą ir produktus, turinčius krakmolo (gleivių); tačiau sveikiausia žmogui maitintis valgant vaisius ir jų jam daug nereikės; vaisiai – pats tobuliausias maistas. Tačiau šiuolaikinis žmogus nenori ir negali pripažinti šios tiesos, ir jis turi teisę jos bijoti, kadangi jis užaugo maitindamasis blogai virškinamu maistu. Tačiau kai tik jis pradeda naudotis saulės voniomis, pasninkauti ir maitintis gyvomis vaisių ląstelėmis, seno maisto ląstelės miršta ir atsiskiria nuo organizmo. Tačiau šis gydymas reikalauja didelio atsargumo. Medicina, kiek tai įmanoma, stengiasi  apsaugoti žmogų nuo ląstelių sunaikinimo, tačiau saugodama jį savomis priemonėmis, ji vis sėkmingiau ir greičiau veda ligonį link ankstyvos mirties. Vegetarizmo šalininkai negali paneigti to, kad tarp vartojančių mėsą yra tvirtos sveikatos asmenų, labai darbingų ir ilgaamžių, jeigu jie maitinosi ne virš normos. Mėsa savyje turi mažiau gleivių, nei išgirti vegetariški patiekalai, ir todėl pastarieji vartojami dideliais kiekiais padaro daugiau žalos, nei kad žymus suvartojamos mėsos kiekis. Jau keletą metų įprasto maisto nebuvimas man nekelia visiškai jokio nerimo. Aš valgau kai jaučių apetitą ir tiek mažai, kad jeigu kartais tenka paragauti ko nors, kas ne visai naudinga, tai man nesukelia visiškai jokios žalos.

 Visas kultūrinis maistas, nuo kepsnių iki nekaltų avižinių dribsnių, būtent ir sukelia priklausomybę draudžiamiems priešnuodžiams: alkoholiui, kavai, arbatai ir tabakui. Kodėl? Todėl, kad apsirijimas atpalaiduoja žmones ir tik šių stimuliatorių dėka jie vėl tampa energingais. Padidintame mėsos naudojime slepiasi gili ir tikra padidintos alkoholio paklausos priežastis. Ne veltui profesorius daktaras Graham „Maitinimosi fiziologija“ sako: „Girtuoklis gali pasenti, apsirijėlis gi niekada“. Tai tiesa, nes alkoholio vartojimas, pavyzdžiui, alaus, labiau nekaltas, nei lėtinis viso virškinamojo kanalo apnuodijimas gleiviniu sluoksniu.

 Dabar aš paklausiu, kas protingiau: ir toliau kaupti tą gleivių masę ar nutraukti jų antplūdį? Jeigu mes prisiminsime, kad jos pereina į irimą, tai čia, tai ten sukeldamos kūno ląstelių audinių ligas prakaitavimo, dirbtinio atšaldymo vonių (gydymas pagal Kneiną), masažo, sporto ir t.t. dėka, širdies veiklos sąskaita ir taip trumpindamos gyvenimo trukmę, – tai atsakymas taps aiškiu. Arba kas nors man įrodys, kad geriausias virėjas ar konditerininkas sugeba paruošti ką nors nuostabesnio ir begleivio, nei obuolys, vynuogės ir bananas? Aš galiu įrodyti bet kokio pavyzdžio pagalba, kad gleivinis maistas ir persivalgymas yra pagrindinė ir tikra visų be išimčių ligų priežastis, o pasninkavimas ir vaisių dieta – vienintelis teisingas natūralus maitinimasis ir teisinga gydymo priemonė. Kiekvienas gyvūnas esant menkiausiam negalavimui pasninkauja. Jeigu naminiai gyvūnai seniai prarado menkiausią instinktą teisingam ir natūraliam maistui, tai būdami ligoti jie maitinasi tik pačiu reikalingiausiu arba pasninkauja, kol tampa sveiki. Sergantis žmogus priešingai – nesugeba riboti maisto 1-2 dienas, kitaip gi jis „neteks jėgų“.

A.Eretas. Gydymas badavimu ir vaisiais.

***

Čia galima surasti A.Ereto knygas lietuvių kalba.

***

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.

www.yogi.lt