Perskaičiau puslapį iš Jūsų nurodytos knygos. Suprantu, kad žodžiais – „išjungti proto veikimą“, autorius nori pasakyti, kad reikia sustabdyti netvarkingą minčių srautą, kuris mums trukdo išgirsti signalus, ateinančius iš Didžiojo šaltinio ir kurie yra suvokiami aukščiausiųjų žmogaus centrų. Ant miego ribos tai yra lengviau, nes įvyksta natūralus netvarkingo mastymo sustojimas. Todėl nurodyta, kad reikia išmokti priimti tai, kas yra siunčiama, o būtent, prieš užmiegant arba tik prabudus. Tačiau tuo pačiu reikia savyje ugdyti nuolatinį ir ypatingą širdies budrumą. Kuomet mąstymas pakankamai disciplinuotas ir mūsų sąmonė įsisavino tokį valingą budrumą, tuomet galima išgirsti Mokytojo Balsą, ne tik tuomet, kai koncentruojamasi į Jo Pavidalą, tačiau netgi tada, kai mintis tiksliai veikia, spręsdama vieną ar kitą konkretų klausimą. Taigi, visame kame pirmiausia reikalinga disciplina, tikslumas ir ritmas. Tačiau blakės arba minčių saulės zuikučiai nepalieka mums galimybės aukščiausiam suvokimui.
…
Sutinku, kad fizinė pastanga tik trukdys, tačiau širdies siekinys yra būtinas sėkmei, būtent, neapsakomas širdies siekimas yra raktas nuo visų užraktų. Ir šis pasiryžimas neturi nieko bendra nei su mirtinu beaistriškumu, nei su fizine pastanga, taip vadinama valios įtampa. Palaimintas tas, kas gali pajausti degimą ir šios ugninės energijos srautą.
…
Apreikštas pasaulis yra pagrįstas bipoliariškumu viso, kas egzistuoja. Ir todėl yra natūralu, kad ribota žmogiškoji mintis, ieškodama priešybių egzistavimo priežasčių, ir savo suvokime įsivaizduodama Dieviškąją Esmę tik jos teigiamame Aspekte, neišvengiamai turėjo prieiti prie suvokimo apie dviejų, amžinai besivaržančių pradų egzistavimą, arba Dievo ir Velnio buvimą. Ir šitaip planetinė dvasia, šio pasaulio Kunigaikštis, tapo viso blogio, viso netobulumo, egzistuojančio gamtoje, įsikūnijimu.
Tačiau aukštoji Rytų mintis seniai išsprendė blogio egzistavimo problemą. Vieningas elementas, Vieningas Dieviškasis pradas, arba Absoliutas, talpinantis savyje viso kas egzistuoja potencialą, iš to seka, ir visus priešpastatymus, neša savyje ir amžiną atsiskleidimo arba tobulėjimo procesą. Šiuo procesu, arba judėjimu, pagrįsti visi pasireiškimai ir visa evoliucija. Judėjimas arba evoliucija, sukuria visų sąvokų sąlygiškumą, iš kurio išteka priešpastatymai. Tik amžina priešybių porų kaita ir jų palyginimu yra suvokiama realybė.
…
Kančią, visais atvejais, galima laikyti gėriu, nes ji daro subtilesniais mūsų prajautimus ir moko didžiosios atjautos. Vien džiaugsmas negali suteikti gylio jausmams, todėl kelio užbaigimui yra būtina suderinti šiuos du antipodus. Suakmenėjusi širdis yra neverta savo Saulių Saulės vardo. Suakmenėjusi širdis, neskambanti visomis savo fibromis aplinkinių džiaugsmui ir kančiai, negali priklausyti mokiniui, einančiam Šviesos keliu. Būtent, tobulėjimo eigoje, visa jausmų gama tampa tokia subtili, kad aukštesniojo mokinio, esančio paskutinėje pakopoje, širdis kartais tampa lyg žaizda, dažnai jis fiziškai jaučia jos deginantį skausmą. Tačiau šis jautrumas ne tiek dėl savęs, o dėl kitų ir dėl bendrojo gėrio, kuris kai kuriam žmonių tipui yra tik „tuščias žodis“. Ypač sunkiai pernešamas bet koks grubumas.
…
Būtent, kaip pasakyta Mokyme: „ Sąmonės ramybė atsiranda, pamažu pažystant Aukščiausią Pasaulį. Nėra didesnio džiaugsmo ir grožio, kaip Aukščiausiojo pasaulio buvimo teigimas. Malda gimė nuo tikro gyvojo ryšio atpažinimo su Aukščiausiu Pasauliu. Pati tokio ryšio sąvoka daro žmogų stipriu ir kryptingu“.
Taip Vivekananda dažnai savo mokinių klausdavo – ar gali jie sau įsivaizduoti visą Didžiųjų Mokytojų širdžių minkštumą ir švelnumą? Tačiau Didžiųjų Mokytojų atjauta ir parama, dėl Jų didžiojo žinojimo jėgos, pasireiškia formomis, kurios dažnai neatitinka nei mūsų supratimo, nei norų. Iš čia neretai kyla pastabos, kurias, deja, aš pati esu girdėjusi – „Didysis Mokytojas kažkur toli ir negirdi į Jį nukreiptų šaukinių“. Tačiau nėra didesnio suklydimo. Tiktai tam, kad būti išgirstu, reikia panaudoti nuoširdumą ir širdies siekimą.
Taip pat gali būti, kad kai kurie sumaišo vietomis „vairagya“ būsenos pasiekimą su širdies suakmenėjimu. Jiems „vairagya“ reiškia, būtent, suakmenėjimą, tuomet kai iš tikro tai yra prisirišimų prie fizinių reiškinių atsisakymas, ir būtent šis atsisakymas turi įvykti, pirmiausia mintyse. Neprisirišimas prie žemųjų ir kūniškų pasireiškimų nėra bejausmiškumas. Taip neprisirišimas prie maisto nereiškia, kad žmogus nustojo jausti alkį ir t.t. Tačiau pasiekus „vairagya“ būseną, žmogus visa suvokia ir moka atskirti, kur yra tai, kas svarbiausia ir kas veda pirmyn.
…
Toliau – „Saulėtasis kelias nepažysta vedimo, išskyrus vidinį savo dieviškosios dvasios vedlį“, tačiau visi Rytų mokymai, taip pat kaip ir „Gyvoji Etika“, nukreipia visais būdais vystyti savąjį prajautimą, nes be šito nėra judėjimo pirmyn. Būtent, Aukščiausiasis Vedimas yra ne nuolatiniai nurodymai, tačiau užuominos, rūpestingas sąmonės nukreipimas į kelio ženklus, o taip pat neregimi prisilietimai prie dvasios, kad ją uždegti, kai mokinys pats to siekia, kad niekuo nepažeisti savarankiško pasiekimo, kuris tik vienas turi savo vertę. Visa yra pagrįsta savitarpio pagalba, bendradarbiavimu.
…
„Saulės kelias nepažįsta organizacijų ir draugijų…“ – dera suprasti, kad tiesos kelias, aukščiausias kelias, visada praeina virš organizacijų ir draugijų, nes jis talpina savyje visus, ieškančius Bendrojo Gėrio ir einančius Aukščiausioje Tarnystėje ir tuo pačiu daro negalimais apribojimus ir fanatiškumą.
Toliau – „Jis neregimai apjungia visus einančiuosius juo į vieną Broliją…“ – tai labai tikslus apibūdinimas, būtent neregimai, dvasioje. Taip pat yra teisinga, kad „matu yra tik asmeninis sąmoningumas“.
…
Pats sunkiausias dalykas mokinystės kelyje – tai saiko ir pusiausvyros išlaikymas visame kame. Būtent, reikia vykdyti nurodymus taip, kaip pasakyta – nei daugiau, nei mažiau. Tačiau dažnai savo veržimiesi mokinys įsigudrina persistengti, užmiršdamas, jog visa kas virš saiko yra taip pat kenksminga, kaip ir visa, kas nedadaryta, ir net dar kenksmingiau.
…
Sunkus tikrosios mokinystės kelias. Juk jokios žinios, jokios filosofijos ir juo labiau magiškieji veiksmai nesuteiks jums dvasingumo. Nes tik gyvenimiškoje patirtyje, išgeriant gyvenimo, visų jo iliuzijų, nuodų taurę ir išlaikant didįjį siekimą tarnystei Bendrajam Gėriui, mes pripildome Aamritos taurę.
…
Kiekvienas nuoširdus širdies dūžis bus išgirstas. Todėl belskite ir nenusiminkite, jei atsakymas vėluos. Atsakymas ateina visada netikėtai, tam yra daug priežasčių, ir visada ne ta forma, kaip mes tą atsakymą įsivaizduojame. Todėl būkite atidūs ir išmokite atpažinti. Dirbkite su savimi.
„Jelenos Rerich laiškai“ 1935 – 1938
–
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
„Vaizdas į „Didžiają Piramidę“ iš Nagaro, Kullu slėnis, Indija
Įėjimas į Rerichų galeriją Nagare, Kullu slėnyje, Indija
Premos nuotr.