Kai protas yra susijaudinęs, mums gali lengvai atrodyti, kad girdime dvasių balsus ir pokalbius. Užuot įsivaizduodami (fantazuodami), kad įgavome galimybę bendrauti su anapusinėmis jėgomis, turime pripažinti šias apraiškas kaip mūsų pačių sąvokų sudėtingėjimo (konceptualių komplikacijų) pasekmes. Vienoje tantrinėje knygoje sakoma: Sąvokų sudėtingėjimas ir yra demonai.
Mokytojas Naropa pasakė:
Visi dvasiniai negalavimai kyla dėl
Sudėtingo mąstymo ir sąvokų sąrangos.
Demonų apsėdimas ir jų daromos žalos jausmas
Priklauso nuo tavo minčių ir sampratų.
Net mirties ir vėlesnio gimimo išgyvenimai
Sąlygoti minčių ir sąvokų.
Trumpai tariant, laimės ir nelaimės jausmas
Yra paremtas mintimis ir sąvokomis.
Jei sugebėsi prasiveržti pro mintis ir sąvokas
Tada visi dvasiniai negalavimai ir demoniški apsėdimai išnyks be pėdsakų.
Mokytojas Milarepa pasakė:
Vaiduoklių vaizdiniai ir mintys apie vaiduoklius
Atsiranda jogo galvoje
Ir jie ten ištirpsta.
Kenkiančios dvasios, vaiduokliai ir demonai
Gimsta per daug įaudrintoje galvoje.
Jei jogas neįvertina savo proto galimybių,
Tada jis ir nesupras, kad proto atspindžiai
Jie neturi nepriklausomos tikrovės.
Ir tada jogas gali pulti į kliedesystę
Ir apdovanoti šiuos atspindžius, lyg gyvą tikrovę.
Tai vienas iš kliedesių, kurie tyko jogo.
Vienoje iš į tą patį rinkinį įtrauktų suvokimo giesmių yra sakoma, kad Milarepa, nuėjęs prie upės pasisemti vandens, grįžo į savo olą ir pamatė, kad jame knibždėte knibžda demonai. Šis įvykis tapo pagrindine paminėtos giesmės tema. Vyriausioji demonė tarė Milarepai:
Jei tu nebūtum įsileidęs į savo protą kliedesių,
Matydamas sudėtingėjančias mintis kaip savo priešus,
Aš neturėčiau galimybės pasirodyti čia.
Tu matai mane tik dėl savo įprastų polinkių,
Sustiprintų tavo proto karminių pėdsakų ir polinkių.
Kol nepažinsi savo proto
Dejuok kiek tik nori, niekada manęs neišvarysi.
Turėtume suprasti kartą ir visiems laikams, kad ir kokios mintys apie demonus ir dvasias bekiltų galvoje, jos visos yra tiktai paties proto kūriniai. Tai tas pats, kas palaikyti virvę gyvate. Baimė, kad virvę supainiojome su gyvate, yra labai tikroviška, nors mintis, kad virvė yra gyvatė, yra ne kas kita, kaip regimybė ir kliedesys. Panašiai ir nerimą keliančios mintys bei pojūčiai – atrodo, kad tai kažkas tikro, bet jei dėl to pradedame suvokti jas kaip kažką esminio ir suteikiame jiems nuo mūsų proto nepriklausomą gyvastį, tai tampa kliedesių priežastimi. Net jei esame tikri, kad girdime balsus ar užmezgame ryšį su bet kokios rūšies antgamtinėmis kenkiančiomis būtybėmis, turėtume sau priminti, kad tai tik mūsų pačių karminių pėdsakų ir įprastų polinkių apraiška. Šie reiškiniai atsiranda dėl smarkių trikdančių pojūčių – potraukio, pykčio ir nežinojimo.
Kai kūnas ir protas daro abipusę įtaką vienas kitam – proto nerimas sukelia įvairių kūno veikmių (funkcijų) pažeidimą ir atvirkščiai – mintyse gali atsirasti menamybių ir regimybių (iliuzijų, vizijų). Todėl tantriniuose raštuose sakoma: „Nagų regėjimai kyla dėl proto iškraipymų iš nežinojimo“.
Dėl pykčio gali atsirasti žalingų dvasių, turinčių pikto nusiteikimo, vaizdiniai, o aistringas troškimas sukelia įvairius viliojančius demonus. Norėdami įveikti tokius kliedesius ir atsikratyti tokių regėjimų, turėtume nebijoti šių apraiškų, o priimti jas tokias, kokios jos yra, ir prisitaikyti prie aplinkybių. Jei sugebėsime priimti šiuos regėjimus ir prisitaikyti prie susidariusios padėties, tada jos išsisklaidys savaime. Jei bandysime nuo jų atsiriboti, apsimesdami, kad nieko nevyksta, padėtį tik pabloginsime. Turime suprasti, kad šios apraiškos, kurios, atrodo, yra kažkas tikro, kažkas antgamtinio, iš tikrųjų neturi savarankiškos gyvasties ir yra ne kas kita, kaip mūsų pačių proto kūrinys. Šis supratimas padės mums atsikratyti daugumos baimių ir nerimo.
Kalbėdamas apie pačias žalingų dvasių ir apraiškų perkeitimo pratybas, Mokytojas Gampopa pateikia nurodymus, kaip suvokti jų savarankiško gyvavimo nebuvimą. Tačiau šis būdas nėra tapatus vieningo skonio būdui. Būdas, kurį čia naudojame, yra pagrįstas visiškai kitais dėsningumais. Geriausias būdas pakeisti sąvokines sąrangas ir jausminius atliepimus, susijusius su žalingų dvasių ir apraiškų regėjimais, yra įgyti pasitikėjimą, pagrįstą tuo, kad jie yra neatsiejami nuo mūsų pačių proto prigimties. Kitaip tariant, neturėtume bandyti pakeisti jokio proto atspindžio.
Gampopa mini ir kitą žalingų dvasių ir piktavališkų apraiškų panaudojimo dvasiniame kelyje būdą. Tačiau atlikėjai turėtų žinoti, kad naudojant šį būdą gali kilti mintis, kad piktosios dvasios bando jiems pakenkti. Net jei nebijome žalos, kurią mums gali sukelti tokios dvasios, mintis apie tai gali nuvesti mūsų protą į prislėgtą, neramią būseną, kurią sukelia abejonės, nepasitikėjimas ir baimė, kad priešiškos būtybės vis tiek nugalės. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis yra labai svarbu jokiu būdu nenustoti atlikti pratybų.
Vienas iš būdų susidoroti su savo baime yra įsivaizduoti patį baisiausią ir piktą lemiantį demoną, ketinantį mums padaryti tai, kas mus gąsdina labiausiai. Galime įsivaizduoti, tarsi būtume suplėšyti į gabalus mūsų link veržtųsi demonų kariuomenė, grasinanti siaubingais ginklais, ketindama mums padaryti ką nors baisaus, sukapoti ar perverti. Galime įsivaizduoti, kad piktosios dvasios mus gyvus sudegina arba paskandina sraunioje upės tėkmėje. Trumpai tariant, reikia įsivaizduoti kuo tamsesnę įvykių eigą, kad mūsų širdyse kiltų tikras siaubas dėl šių priešiškų jėgų, o tada visais įmanomais būdais stengtis šį siaubą dar sustiprinti.
Kaip matome, šis demonų baimės perkeitimo būdas yra baimės daugkartinis padauginimas, o ne jos atsikratymas.
Iš knygos: Tralegas Kjabonas „Mahamudros mėnulio šviesos spindesys“.
–
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
www.yogi.lt