1. Vieni siekia nedvilypio (advaita) supratimo, kiti siekia dvilypio (dvaita). Jie nepažįsta vieningos tikrovės (samatatva), kuri yra neapsakoma nei dvilypumo, nei nedvilypėmis sąvokomis.

2. Tuomet kai Deivas yra visur esantis, nejudantis, pilnas, amžinas, regimybė (maya) – didysis klaidžiojimas – sukuria menamus dvilypumą ir nedvilypumą.

3. Visaapimantis Deiviškumas (Brahman) apibūdinamas kaip laisvas nuo buvimo ir nebūties, neyrantis ir neatsirandantis, nepasireiškiantis.

4. Jis laisvas nuo priežasčių ir pasekmių, nepasiekiamas protui ir kalbėjimui. Jis yra Pilnatvė, Sąmonė ir Palaima. Taip išminčiai suvokia Jo tikrovę.

5. Viduje Vyriškojo Prado (Šyva) yra Moteriškasis Pradas (Shakti), o viduje Moteriškojo – Vyriškasis. Tarp jųjų nėra atskirties, kaip nėra jos tarp mėnulio ir jo šviesos.

6. Vyriškasis Pradas, praradęs Moteriškąjį Pradą, negali padaryti nieko. Susijungęs su Moterišku Pradu, Jis tampa visa ko pasireiškimo šaltiniu.

7. Jis, vienybėje su nepraeinančia Moteriškąja Galia, amžinai mainosi vaizdinių daugybėje. Tuo pačiu Jis išlieka vieniu savame pavidale.

8. Anapusinis Deiviškumas (parashiva) išlieka tokiu pačiu, ar priimtų pasireiškimo (kulla) ar nepasireiškimo (akulla) skvarmą. Taip, kaip vandenyje atsiranda raibuliai.

9. Plečiantis ryškėja Moteriškasis Pradas, o traukiantis – Vyriškasis. Tas, kas įvykdo jų jungtį, yra tobulų jogų mokytojas.

10. Vieningame susijungime su Moteriškąja Galia, tūkstančiuose suvokiamų daiktų ir reiškinių, Vyriškasis Pradas pavirsta savosios širdies atbudimo vaizdiniu. Tada jis vadinamas savaimingu veikimu (svacchanda).

11. Jis veržiasi į suvokimą, įsisavinimą ir visa ko atlikimą. Moteriškoji galia yra vadinama būdingąja prigimtimi (svabhava), širdies trikampiu ir ragavimo džiaugsmu.

12. Įsižiūrėjus į tikrovę įdėmiai, nėra Visatos atsiradimo ir kūno (anda ir pinda). Vienok, dėl pasauliečių deramo supratimo, išklosiu šį dalyką pagal tikrąjį paprotį.

13. Kuomet nėra nei paties Kūrėjo, nei Priežasties, nei dvilypio pasireiškimo-nepasireiškimo (kulla-akulla), tada neapsireiškiantis Visaapimantis Deiviškumas (Brahman) tampa pažintas kaip Bevardis (anama).

14. Anapusinio Deiviškumo (parashiva) veikimo laukas gimsta iš Moteriškojo Prado Rėdos tvarkos (shaktichakra krama), jis yra penkeriopas ir susietas su dvejomis agnomis (kundalini): grubiąja (para) ir skaisčiąja (apara).

15. Agna (kundalini) yra kūrimo jėga. Ji, valdovė, pasireiškia dviem pavidalais. Pirmoji – grubi agnos skvarma (para), kuri yra betarpiška pasaulių esmė.

16. Antroji (apara) – yra visur esanti ir negali būti suskirstyta į tai, kas skverbiasi ir į tai, į ką skverbiamasi. Tas, kas nesuvokia skirtumo tarp šių agnų (kundalini), klysta savo susivokimuose.

17. Visame kame kas buvoja, spindi vieninga sąmonė, sukūrusi viską; kiekviename prade (tatva) spindi sąmonė, aukščiausia šlovė. Kiekviename pojūtyje ši sąmonė yra, smarkiai banguojanti, kaip aistra; kiekviename pasireiškime šita sąmonė, mokanti valdyti, riaumoja lyg liūtas.

18. Liudytojas (atman) yra viso, kas buvoja, šaknis. Tas, kas suvokė Jį, nesieks daugiau jokių įrodymų, panašiai kaip panirusiam į Gangos vandenis negimsta troškulys.

19. Tai, ką akys mato kaip švarų ir nešvarų, atitraukęs jusles (pratyahara) jogas suvokia kaip Liudytoją (atman).

20. Tai, ką ausys girdi, kaip malonius ar nemalonius virpesius, atitraukęs jusles (pratyahara) jogas suvokia kaip Liudytoją (atman).

21. Tai, ką liežuvis jaučia, kaip skanų ar neskanų, atitraukęs jusles (pratyahara) jogas suvokia kaip Liudytoją (atman).

22. Tai, ką nosis užuodžia, kaip kvepiantį ar smirdintį, atitraukęs jusles (pratyahara) jogas suvokia kaip Liudytoją (atman).

23. Tai, ką oda jaučia, kaip grubų ar minkštą, atitraukęs jusles (pratyahara) jogas suvokia kaip Liudytoją (atman).

24. Trijų pavidalų Liudytojo (atman, paramatman, jivatman) vienovės atsiradimas susivokimo vyksme (vichara), vadinama ketinimu/veržimuisi (adesha).

25. Jogas, ištariantis žodį Adeša – kuris yra tiesos žodis, panaikinantis visokį dvilypumą, – suvokė Viešpatį, kaip Liudytoją (atman)

26. Stebėdamas visur esantį Liudytoją (atman), kuris yra tyras, lyg dangus, kaip saulė švytintis, – jogas Atbunda.

27. Visų sąlygiškumų panaikinimo pagalba, nuolatinių pratybų ir prasiskverbimo į Galią (shakti bheda) būdais, jogas Atbunda savojo Liudytojo (atman) švytėjime.

28. Nuo tyrosios aukščiausios erdvės – yra Liudytojo (atman) ašinė erdvė, nuostabesnė už Visatą (machat). Tokiu būdu, jogai šioje Būtyje suvokia tikrovę.

29. Šita šviesa, turinti Visaapimančio Deiviškumo (brahman) prigimtį, yra nesulyginama Deivo (shiva) šviesa. Stebėk ją, suvok ir šitaip atbusi – toks yra Mokytojo priesakas.

30. Žemės, oro ir dangaus pasauliuose visada buvoja Mėnulio, Saulės ir Ugnies dievybės. Už jų – švytėjimas, kuris yra Om.

31. Yra trys laiko suskirstymai, trys Vedos, trys pasauliai, trys ugnys, jose buvoja trys garsai (svara), o už jų – švytėjimas, kuris yra Om.

32. Darna, smarkumas, abuojumas, kuriuose buvoja Kūrėjas (brahma), Palaikytojas (vishnu) ir Griovėjas (maheshvara), o taip pat visi kiti deivai – už jų švytėjimas, kuris yra Om.

33. Veikimas, ketinimas/valia, žinojimas, kurie yra iš Kūrėjo (brahmi), Griovėjo (raudri) ir Palaikytojo (vaishnavi) – šiose trijose skvarmose pasireiškia Galia (shakti). Už jų – švytėjimas, kuris yra Om.

34. Tam, kas nuolat kartoja Om (pranava), tyras jis ar netyras, – prie to nelimpa nuodėmė, taip, kaip vanduo nelimpa prie lotoso lapelio.

35. Dera kartoti amžinąjį garsą Om, būnant vienumoje, sėdint ramiai sukryžiavus kojas (padmasana) ir žiūrint į nosies galiuką.

(…)

41. Tie jogai, kurie nepažino savo kūno, kaip namų – su jo Ašimi, devyniomis durimis ir penkiais šeimininkais, – tie dar nepasiekė tobulybės.

(…)

43. Tas, kas suvokė viską, kas juda ir kas nejuda kūno/proto (pinda) viduje, yra jogas. Taip vyksta vidinės erdvės supratimas. Taip pasakyta šventraščiuose: šitam kūne yra Ašis (Meru), apsupta septyniomis salomis. Ten yra upės, jūros, kalnai, laukai ir laukų šeimininkai.

44. Ten yra visi pranašai ir išminčiai, žvaigždynai ir dangaus kūnai, šventos ir galios vietos, ten buvoja tų vietų deivybės.

45. Ten yra Kūrėjas ir Griovėjas, ten juda Mėnulis ir Saulė. Ten – eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė.

46. Visa, kas yra, kas yra trijuose pasauliuose, yra kūne/prote (pinda). Visi pasireiškimai vyksta aplink Ašį (Meru).

47. Kas suvokė visa tai, be abejonės yra jogas.

Goraksha Vacana Sangrakha

Gorakhnath (taip pat žinomas, kaip Goraksanath, gyvenęs maždaug XI – XIII a.a.), jogų Nathų tradicijos įkūrėjas.

–

SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Suvokimas yra aukščiausia dermė (darna).

www.yogi.lt