Mokslas tyrinėja vadinamąją objektyvią tikrovę, priešpastatydamas [kalbininkams: supriešindamas juos taip, kad jų tarpusavio akistata virsta priešstata] jai subjektyvią, kurios, atvirai kalbant, jis nė nelaiko būtent tikrove. Objektas (objectus) ir subjektas (subjectus) – tai lotyniški žodžiai, raktiniai vakarietiškos pasaulėžiūros žodžiai, neturintys lietuvių kalboje tiesioginių atitikmenų. Tokių atitikmenų lietuvių kalboje nėra todėl, kad ji atstovauja kitokiai pasaulėžiūrai, ji globia savy ir nedrąsiai teigia savimi apskritai kitokį tikrovės supratimą, kurio kitados išsižadėję vardan svetimo, ir praradome vidinę, o galiausiai ir išorinę laisvę. Nūn mūsų beašę, svetimdvasę sąmonės būklę ryškiausiai rodo svetimybės kalboje.

Netgi nekalčiausiai atrodantys ‘dalykas‘ bei ‘reiškinys‘ nusako kažką atidalinta, atskelta bei galutinai išreikšta, išversta viduriais lauk, išiežta, nebegyva. Tačiau nei ‘dalykas‘, nei ‘reiškinys‘ vis dėlto neturi tokio stipraus priešpriešos, svetimystės, netgi gniuždančios prievartos prieskonio, kaip objectus. Ir šitas priešiškumas savaime reikalauja aukos – subjekto. Subjectus – tai pajungtas, ‘esąs po, žemesnysis, palenktas, veikiamas‘ arba ‘paveiktas, pavaldus‘. Arba tiesiog ‘pavaldinys‘. Užtat ir išeina, jog aplink drykso objektyvi – priešiška, svetima, kliudanti – tikrovė, o viduj, savy – tik menkas, niekingas jos pavaldinys, jos poveikių auka subjektas. Vergas, negimėlis, suskurdęs iš neapykantos, pasišovęs paskersti, išskrosti bei išdarinėti „objektyvią tikrovę“ skalpe(i)liu, kad tik kaip nors išsinėrus, išsivadavus iš jos – motinos materijos (lot. mater, rus. materj, matj), tapusios pamote, – įsčių daboklės.

Tai, ką vadiname mokslu, nėra kažin kas visuotina, būtina ir privaloma, o tik tam tikros vienos pasaulėžiūros santykių su pasauliu įrankis bei kovos už įsiviešpatavimą ginklas. Mokslas – tai lotynų kalboje glūdinčios ir Vakarams būdingos pasaulėžiūros nulemtas pažinimas ir savivoka. Tokia pasaulėžiūra nepripažįsta kitokio pažinimo arba nelaiko jo pažinimu išvis, o mokslas savo ruožtu atmeta kitokios pasaulėžiūros galimybę arba, balsiai pripažindamas, pagiežingai neigia jos atraminius taškus. Tai suprantama, kadangi mokslas, pamėginęs pažvelgti į pasaulį ir save pasaulyje kitaip, liautųsi buvęs mokslu, o virstų bergždžių ženklų bei žodžių kratiniu, teturinčiu vienintelę paskirtį: visokeriopai įtvirtinti bei saugoti įprastą gyvenimo būdą ir negailestingai triuškinti bet kokios kitos pasaulėžiūros bei su ja susijusio kitokio gyvenimo būdo užuomazgas. Mokslas yra pilvui pasivergusio proto ginklas. Mokslas – mūsų baimių ir įpročių sargas, šarvai, dengiantys drebančias kinkas. Mokslas – tai nuosavos širdies, sielos baimė, slapstoma po gelžbetoninio „objektyvumo“ šarvais.

Tačiau visai išsiginti širdies neišeina, todėl tarp subjectus ir objectus įsiterpė culture - ‘įdirbis, priežiūra, puošia‘. Iš savo, lietuvių kalbos, pusės galima pridurti, jog kultūra yra tai, kas iškulta, kas išlukštenta iš pelų, išgliaudyta iš negyvo kevalo, savotiškas grynuolis, branduolys ir sykiu šito branduolio – giliausios vertybės, tikrosios Vertės, Brangiausio Turto – paieškos.

Esmiškai čia ir slypi lotynų ir lietuvių pasaulėžiūrų skirtumas: lot. lotio - apsiplovimas (nė neminint lotium), o lito - atnašavimas gera lemiančiam ženklui, aukojimas vardan Gero Ženklo. Lotynas apsiplauna nuo žemo, netikusio, priskretusio ir sutepusio pasaulio, lietuvis gi lieja, aukoja savo tikrovei, kuri jam savo ruožtu yra geras ženklas (apie tai kalbėsime kitame skyrelyje). Lotynui cultura - tik tarpininkas tarp subjectus ir objectus, jau iš anksto, savaime esančių priešiškam, atostūmio, pasibodėjimo santykyje, tik žmogaus varganos būklės žiauriame pasaulyje pašvelninimas, pamaloninimas, tik pasigraudenimas ar, geriausiu atveju, stoiškas nusivylimas pasauliu ir savimi. Gi lietuviui, priešingai, subjectus bei objectus - neverti dėmesio pelai, kuriems nė žodžių dirbtinai išgalvoti nėra reikalo. Širdis yra vidurys, žmogaus būties „aukso vidurys“, stojus širdies tikrovėn nebelieka nieko tokio, ką būtų galima pavadinti subjectus ar objectus, visa kas yra vieninga, vientisa – vienatinė tikrovė su ašimi širdyje. O toji Ašis ir yra tikrasis Aš, išlukštentas, iškultas – čia skausmo ir kančių, tikrojo krikšto, prasmė – nuo visų „objektyvistinių“ ir lygia greta „subjektyvistinių“ prietarų: įsitikinimų, nuomonių, teiginių bei neiginių, apibrėžimų, atribojimų, – reikalavimų, poreikių, užgaidų, įnorių bei įpročių.

Tikroji Širdies Ašis yra iki bet kokio minčių susidėstymo, tai ne minties objektu paverstas subjektas, bet visų minčių ištaka, šaltinis, neįžvelgiama vyzdžio gelmė. Jos negalima apčiuopti, pavadinti, įvardinti, įterpti į kokią nors išbaigtą – kad ir nepaprastai „dvasišką“ – pasaulėžiūrą; toji Ašis pati yra bet kokios pasaulėžiūros – žiūrėjimo į pasaulį – atrama, atspirtis, kertinis akmuo, Akis. Tai ne dar vienos išgalvotos pasaulėžiūros spalvoti akiniai, bet pats plikas žvilgsnis. Nuoga, atlapota tikrovei širdis.

Mokslas ir visa lotyniškoji paradigma (gr. paradeigma – ‘pavyzdys‘, bet atidžiau pažvelgus, tai ‘perdeigrna, perdiegimas, persodinimas‘, arba ‘perteika‘, arba ‘perdaigtis‘) išorinį pasaulį laiko savaiminiu, savarankišku, pirminiu, todėl mokslinė mąstysena stengiasi palenkti, pritaikyti, prisaistyti, pajungti (lot. subjecto) sąmonę tam „išoriniam pasauliui“. Mokslas supriešina vidų ir išorę, teigia išorės pirmenybę ir, trečiu žingsniu, pavergia jai vidų – tą nereikšmingą išorės liekaną, savotišką pačios išorės nesavarankišką dalį, materijos atplaišėlę, motinos negimėlį, kūdikėlį virkšteliautoją. To, kas niekuomet išoriškai, daiktiškai nepasireiškia, mokslas ieško paviršiuje, išreikštyje; priežasties – pasekmėje; pradžios – pabaigoje. Todėl mokslas iš esmės veikia ne ką kita, o tik siekia vidų pamatyti kaip išorę, išorėje, vidų paversti išore; gelmę – paviršiumi (kas jau nebe šviežia, bet pavirta); gyvą žvilgsnį – drausminančiai įrėmintais akiniais arba apskritai negyvu akies piešiniu, įvaizdžiu; dar negimusį gemalą – jau mirusiu lavonu.

Mokslas suplokština, išglobia, nulėkština, skerdžia, išdaro, išdarinėja. Mokslas paprasčiausiai išverčia įsčias. Mokslas – tai mėsininko peiliu apsiginklavus nežinomybės, neapibrėžtumo, neapčiuopiamybės, laisvės ir nenumalšinamos judros, skvarbumo, gyvasties baimė.

Išieždamas mokslas sykiu vidurį paverčia pakraščiu ir, atėmęs Širdies Ašį, pavergia žmogų. Mokslas visą pasaulį paverčia vadinamąja provincija (lot. provincia - ‘priteistumas, kaltė, pareigybė, prievolė, priedermė‘), būtent verguva. Tai visa ko savito ir savaimingo išniekinimas, pavertimas nieku, nes mokslas karštligiškai bijo menkiausios nepažabotos, neprakiurdytos, nepalaužtos žėrinčių akių paslapties. Pats jis savo ašies, savo vidurio neturi, jis gyvas ne sava širdimi, bet tuo, ką pjausto, kaip ir „mokslinė pasaulėžiūra“: ji laikos ne kokia nors ašimi savyje, bet kitokios pasaulėžiūros neigimu.

Tai maitvanagio pasaulėžiūra, bebaigianti ištrėkti, išmėsinėti ir supusti visą pasaulį.

Tačiau įveikiama tokia pasaulėžiūra ne su ja ginčijantis ar bylinėjantis, bet paprasčiausiai ją nusimetant, išsineriant iš jos ir stojant kiton – savo vidinės Ašies, savo nuogos širdies – žiūron. Įdėmiai ir neprietaringai pažvelgus taps akivaizdu, kad nėra jokio „išorinio“, „objektyvaus“ pasaulio anei jokio „subjekto“, jokio atskiro nuo pasaulio manęs. Visi mano potyriai ir išgyvenimai, visi jausmai bei mintys yra neatskiriami nuo regimų, girdimų, lytimų, uodžiamų bei skanaujamų pavidalų, sudarančių mano suvokime ištisą pasaulį. Tai ne „išorinis“ pasaulis, tai mano pasaulis, nes nėra jokio kito pasaulio, beIr nėra jokio manęs mano juslinių įspūdžių, su jais susijusių jausmų bei minčių visumos. Kažkur anapus šitų įspūdžių, jausmų bei minčių. Aš ir mano pasaulis esava viena. Mudu neatidalinami, neperskiriami, kaip neatidalinamas yra skonis nuo skanavimo, reginys nuo regėjimo, garsas nuo girdėjimo, kaip neatskiriamas yra ratas nuo savo ašies. Aš – tai tik mano pasaulio ašis, įvairiausių įspūdžių bei jų tarpusavio vertinimų sankirta, nei daugiau, nei mažiau.

Visa tikrovė yra čia ir dabar. Apskritai nėra jokios kitos tikrovės. Nėra ateities anei praeities: praeitis jau praėjo, ateitis dar tik ateis. Praeitis ir ateitis tėra žodžiai lūpose, mintys galvoje, jausmai – ilgesys arba apmaudas, baimė arba viltis – krūtinėje, tačiau visi jie iš tikrųjų yra dabar. Kiekvieną kartą tik dabar. Istorija tėra ištara, sakmė, būdas surikiuoti, nusakyti ir atpažinti dabartį.

Kad ir ką sumanytum patikrinti, kad ir kuo įsitikinti, visuomet tai padarai tik tos akimirkos dabartyje, tą akimirką, kai patiki; kad ir kokias taisykles būtum išmokęs, kad ir kokiais dėsniais kliautumeis, visi jie yra tavo galvoje, dabar, tą akimirką, kuomet apie juos galvoji, kuomet jų paisai, laikais ar saugais. Viskas, kas tik pasaulyje yra žinoma, yra žinoma dėka šito nuolatinio visų mūsų dėmesy vykstančio dabar.

Pasaulyje nėra nieko, kas nėra dėmesy, o ką nors patikrinti – lemiamas „moksliškumo“ svertas – reiškia būtent pamatyti, išgirsti, pačiupinėti, užuosti arba paskanauti, patirti ir apmąstyti, žodžiu, paliesti dėmesiu, iškelti dėmesin, atverti dėmesiui. Nėra jokio „išorinio pasaulio“, o tik mano dėmesy atgiję juslinių įspūdžių pavidalai, jausmai bei mintys, dėmesio duomenys. Ir, kita vertus, nėra dėmesio be duomenų, be to, kas vienaip ar kitaip stebima, į ką jis sutelktas; nėra sąmonės be pasaulio. Sąmonė ir pasaulis – tarsi minėtas ratas su ašimi: jie neperskiriami, neatidalinami. Visas pasaulis tad yra tarsi įsikūnijęs sapnas (sue opnos pagal atstatytąją indoeuropiečių prokalbę – ‘savas regėjimas, reginys‘), neatskiriamas nuo sapnuotojo, net jeigu būtų išties siaubingas; tarsi skaidrės atšvaitas ant sienos, neatskiriamas nuo skaidrės. Dėmesio šviesa peršviečia skaidrę – mano sąmonės turinį, mano būdą, visokeriopų mano polinkių, įpročių, nuotaikų, bruožų bei ypatybių paveikslą – ir paverčia jį pasauliu, kurį „sapnuoju“, kuriame gyvenu.

 Tikrasis Aš, pasaulio Ašis, ir yra šitas Žiburys, Amžinoji Ugnis, Diemesys. Jis ir yra Būties Versmė, tas, kas nepriklausomai nuo nieko, savaime, pats iš savęs esti – esmė. Kaip tik todėl aš esu asmuo.

Todėl kurti ugnį – įžiebti žibintą, šviesos šaltinį, sutelkti dėmesį – ir kurti pasaulį, pavidalus, daiktus -jos atšvaitų žaismą – yra tas pats.

Lietuviškas tikrasis aš – ne lotyniškas subjectus, kamuojamas nepilnavertiškumo prieš savo pasaulį, išdžiovintas slaptos neapykantos savo pasauliui, apsvaigintas garbėtroškos, keliaklupsčiavimo prieš savo atspindžius, ne medžiojantis svetimas – pasaulio – nuomones apie save vergas, apsalęs ir apakintas marmurinių savęs vaizdinių, kuriais guodžias iš baimės būti, koks esąs, iš baimės tiesiog būti. Subjectus nėra tas, kas esti, jis nėra esmė, o tik pramanas, iškamša, rodoma kitiems, kaukė, po kuria slapstomasi.

Kaukė neturi savo būties, ji nėra tikrovė, todėl subjectus pasmerktas nuolatiniam tikrovės troškuliui ir sykiu baimei, kitaip sakant, „moksliniams tyrimams“. Lietuviška asmenybė – ne „persona“ (lot. persona ‘kaukė‘), ne svetimų spektaklių personažas, o kažkas visiškai priešinga – tai, kas savaime esti kiekviename mūsų. Todėl ir „patikrinti“, išgyventi asmeniškai – o niekaip kitaip nieko nė neįmanoma išgyventi – šitą savo Ašį ir stebuklingą jos pasaulėžiūrą pajėgs tik tas, kas įstengs išsirengti iš savo baimės šarvų, nusiplėšti kaukes, nusigremžti įpročių ir prietarų grimą, nusikratyti visų svetimybių, visa ko netikro, negyvo, neesmingo; tas, kas išdrįs stoti stačias ir nuogas vidur savojo pasaulio.

Tik tas, kas išdrįs perrėžti sau krūtinę ir atidengti tikrovės vėjui savo nepadoriai gyvą, pliką, trūkčiojančią širdį.

…

Mums nieko netrūksta, mes nieko nestokojame, nieko tokio, ką privalėtume žūtbūt įsigyti, pasiekti, užsitarnauti, atitikti. Mes turime viską, ko iš tikrųjų reikia, – Būtį. Nėra niekur nieko, kas būtų labiau už mane, už tave. Visi mes išaugę iš vieno kamieno, visi remiamės į vieną šaknį, todėl nėra kur anei pas ką, nėra ko bėgti, pulti, zuiti, plušti, draskytis, nera ką vytis anei pralenkti. Apskritai nereikia, visiškai nereikia nieko keisti, tobulinti, gerinti, užtenka tik atsilošti, atsilošti ligi pat galo ir drąsiai atsiremti į savo Širdį, ir leisti Jai reikštis mūsų laisvėje, savaime, neiškraipytai, tyrai. Nes tik iš pačios širdies plaukiantis, gilus, tyras, savaimingas noras yra tikras Noras. Nė vienas negyvensime amžinai, todėl paisyti netikrų, ne pačių svarbiausių, antraeilių norų paprasčiausiai nėra laiko. Kiekviena akimirka, lengvabūdiškai iššvaistyta niekams, yra atimta iš tojo Paties Pagrindinio, dėl ko galbūt ir atejome šian pasaulin.

Mums nereikia nieko išradineti, nieko išsižiojus nusižiureti iš svetur, iš šalies, o tik įsiklausyti į savo Širdį, į savo kalbą, kurioje Ji tebegyvena – gyvesnė už mus pačius, kartais besikėsinančius ją apriboti, suvaržyti, nusausinti, nususinti, sukaustyti. Mums nebėra ko stvertis negyvų išorinių paspirčių, linkti nuo savęs į šalį, galime laisvai atsitiesti, tvirtai atsiremti į save. Mums nieko nebereikia pergudrauti, visiškai nieko nereikia pergudrauti, ir ypač nereikia pergudrauti pačių savęs. Mūsų kūniški, ūkiniai, žemės ištekliai kuklūs, tačiau – nė patys to nepajėgdami suvokt – turime tokią savo buvimo pasaulyje prasmės jegą, kad vien šitų „dangaus išteklių“ užtektų didžiausiai įsivaizduojamai ir nė neįsivaizduojamai gyvenimo pilnatvei. Mes įpratome žiūrėti į save svetimomis, kitų – kitąsyk net buvusių priešų – akimis ir niekinti, menkinti save, ir žemintis, keliaklupsčiauti, pataikauti savo „vertintojams“, krūpčioti dėl jų nuomonių apie mus arba, priešingai, pūstis bei puikautis savimi, besistengdami dirbtinai atsverti savo nepilnavertiškumą. Tačiau to visai nereikia. Mes galime nebežiureti, kaip kam atrodome, nebegaudyti baikščiai akių kampučiais savo atspindžių, nebedirsčioti vogčia per petį, mes galime tiesiog būti, būti savimi.

***

Dainius Razauskas

Visas tekstas yra čia:

https://www.sarmatas.lt/wp-content/files/pdf/laisve_ir_kalba.pdf

R.G.Narajano nuotr.

„Todėl kurti ugnį – įžiebti žibintą, šviesos šaltinį, sutelkti dėmesį – ir kurti pasaulį, pavidalus, daiktus -jos atšvaitų žaismą – yra tas pats.“