… Aš, galingas dangaus ir Žemės valdovas, dievas Perkūnas, jus, lietuvius, savo vaikais išrinkau.
… Tamsią ir šaltą naktį, kai drebėjote iš baimės ir šalčio, kai mirtis jau žiūrėjo jums į akis, aš užžiebiau jūsų tamsiuose rūsiuose šviesų židinį, ir jo šviesa ir šiluma atgaivinau jūsų sustingusius kūnus ir į širdį įdiegiau drąsą.
… Iš tamsių girių ir niūrių pelkių aš išvedžiau jus į žaliuojančius laukus ir pavedžiau jums juos valdyti.
… Šventam Rambyne naujam gyvenimui aukso žagrę, akėčias (Padavimai kalba, kad Rambyne dievas Perkūnas davė lietuviams aukso žagrę, akėčias ir pjautuvą ir išmokė žemdirbystės) ir pjautuvą jums suteikiau ir pirmas dirvos vagas išvariau.
… Aš sviedžiau jums pirmą geležies gabalą…
Į visus kraštus aš vedžiau jūsų būrius pergalės ir garbės ieškoti.
… Aš jėga ir išmintimi jūsų vadus pažymėjau.
… Aš sukūriau tave, galingoji Lietuvos valstybe…
… Aš per amžius saugojau jus nuo piktųjų jėgų.
… Aš galybė ir jėga, man palietus, sutrupa uolos, ir sudreba žemė.
…Aš jūsų vyriausias valdovas, amžinas Lietuvos valdovas.
… Pavojuje drebančiomis lūpomis maldavote mano pagalbos, varguose nužemintai prašėte mano malonės, nelaimėje šaukėtės užtarimo.
… Aš per amžius buvau su jumis, ir mano vardu jūs didžiuojatės.
… Mano garbei ištaigingas šventyklas rengėte, aukštus aukurus statėte, amžinus židinius kūrenote…
Laukai ir girios skambėjo nuo krivių ir vaidilučių mano garbei giedotų šventųjų giesmių.
… O dabar… nedėkingieji vaikai…
… Pradingo mano šventyklos ir aukurai. Užgeso šventieji židiniai, nebeskamba šventų giesmių aidai, nelenkiate man savo galvų, neieškote mano malonės.
… Nesantaika, pavyduliavimas, svetimybių pagundos pavergė jus.
… Atsižadėsite savo Tėvynės laukų, savo brolių, savo tėvų kalbos.
… Sunyks Lietuvos galybė… Verguvės pančiai laisvas rankas surakins, nelaimės ir vargai jūsų gyvenimą apniks.
… Taip amžiams baudžiau jus, nedėkingi mano vaikai.
… Ir kai vėl suskambės senojo lietuvių žynio kalba, kai ji sužadins jūsų širdyse laisvos Lietuvos troškimą ir, vieningai sutelkę jėgas, kupini pasiryžimo, stosite į kovą, aš vėl būsiu su jumis ir laiminsiu jūsų žygius.
… Aš jėga ir kova – Lietuvos galybė. Galybė – vienybėje…
… Taip aš, galingas dangaus ir Žemės valdovas dievas Perkūnas, lemiu, taip ir bus…
(…)
Sunkioje kovoje kūrėsi istorinė Lietuvos valstybė. Beveik iš visos Europos susirinkę patyrusių karių pulkai, piktų norų vedami, puolė jauną valstybę. Bet valdovų išmintis, tautos ryžtingumas, drąsa, vienybė padarė ją nenugalimą. Ji atremdavo per šimtmečius trukusius priešų antpuolius, laimėdavo kovas, praplėtė savo valstybės ribas, sukūrė galingą Lietuvos valstybę, amžiną lietuvių tautos garbės paminklą. O tuo tarpu tyliose šventovėse, šventųjų medžių pavėsyje išmintingieji žyniai, pasinaudoję Raimučio meilės sukurtais ženklais, rašė apie tautos gyvenimą, jos didvyriškus žygius, kad visa tai liktų ateities kartoms.
Pavydėdami žiūrėjo į lietuvių tautos laimę piktieji kaimynai. Nenugalėję jos atviroje kovoje, jie ėmėsi klastos ir vilionės. Pagundos suvilioti, svetimybėmis sužavėti lietuviai prarado savo garbę ir jėgą. Rečiau beskambėjo lietuvių pergalės šūkiai, nutilo skambių linksmų dainų aidai. Kas kartą buvo girdėti aiškesnis tautos dejavimas ir liūdesys. Vergovės pančiai sužvangėjo ant laisvųjų lietuvių rankų.
Svetimieji uoliai ėmėsi naikinti visa, kas buvo brangu lietuviams, kas galėjo priminti garbingą jų praeitį, kad tuo būdu iš širdies išrautų net ir patį atsiminimą apie laisvą tautos gyvenimą. Sudegintos aukštos pilys, suardytos šventovės. Su ypatingu uolumu ieškojo ir naikino senoviškuosius lietuvių raštus. Žuvo senoji garbingoji Lietuva.
Su skaudančia širdimi, su ašaromis akyse keliavo tuo baisiuoju tautos gyvenimo metu po Lietuvą paskutinis jos krivis Mortus. Lankė jis šventą senovės Rambyną, bet čia jau seniai buvo nutilusios vaidilų giedamos giesmės. Užsuko jis į Žemaičius, bet ir čia jau buvo nyku miškuose – užgesinti šventieji židiniai. Pavargęs klaidžiojo po garsų Dainavos kraštą, bet ir čia buvo tylu. Nebematyti narsiųjų karių būrių, nebegirdėti skardžių trimitų. Sunyko pilys, vien smėlis lekiojo tuščiais laukais. Verkė Mortus dėl liūdno Dainavos krašto likimo, verkė dėl visos Lietuvos likimo. Traukė Mortaus širdį Vilniaus aukštos pilies mūrai, bet ir čia jį atbaidė skambūs bažnyčių varpai.
Kur dingti giliai liūdinčiam žyniui, kam parodyti savo liūdesį, ko maldauti Lietuvai malonės! Pasislėpė Mortus senoviškoje požemio Perkūno šventykloje Kernavėje. Drebančiomis rankomis kūreno jis rūstaus dievo Perkūno garbei šventąjį židinį, jo užtarimo maldavo ir jo paskutiniąją valią užrašė. Ilgai dar matydavo žmonės, kaip per piliakalnyje buvusią paslaptingąją skylę aukštai kildavo dūmai. Bet pagaliau užgeso paskutinis židinys. Vienui vienas belikęs tamsiame požemyje mirė krivis Mortus – paskutinis senoviškos Lietuvos garbės liudytojas.
Išsipildė galingojo dievo Perkūno valia – vargai ilgai slėgė lietuvių tautą. Ir tik tada, kai lietuvių tautoje atgimė senųjų protėvių dvasia, kai jų širdyse sužibo ryžtingumas, kai vienybėje gimė galybė, ir buvo nutraukti vergovės pančiai, pasibaigė sunkūs laikai. Apie tai kalba mums pats mūsų gyvenimas, apie tai skelbia paskutiniojo žynio Mortaus užrašyta dievo Perkūno valia.
(…)
– Žinome, kaip išsipildė dievo Perkūno pranašavimas, – tęsė mokslininkas savo kalbą, – sunkiai ir ilgai vargo lietuvių tauta. Tačiau ir sunkiausia priespauda negalėjo nuslopinti lietuvių dvasios. Ypatingai ji gyva buvo jaunimo širdyse. Besimylintis jaunimas, kaip ir senovėje, vienas kitam kuklias dovanėles dovanodamas, puošė jas savo ilgesio, džiaugsmo, gerų linkėjimų senovišku raštu. Deja, tie raštai priespaudos įtakoje nustojo tikrosios minties reiškėjų prasmės ir vien tik paprastu daiktą puošiančiu ornamentu virto.
– Bet įsižiūrėkite nors ir į paprasčiausią liaudies rankomis sukurtą daiktelį, įsižiūrėkite į jį puošiantį ornamentą. To ornamento detalės ne vien tik estetinį ritmą ir simetriją pažymi, bet ir kurias nors naujas mintis reiškia. Toks mūsų liaudies ornamento bruožas padėjo mums atspėti senovės lietuvių originalių raštaženklių prasmę, įskaityti padarytus įrašus ir paskutiniojo žynio Mortaus raštus, rastus Perkūno šventykloje.
Tie originalūs senovės lietuvių raštaženkliai yra nuostabus kultūrinis senovės lietuvių palikimas. Dar labai mažai terasta jų gyvų pavyzdžių. Bet tai tik pirmas žingsnis į tikrąjį mūsų tautos praeities įvertinimą, naujos lietuvių tautos kultūros istorijos kūrimą. Tai bus laisvo, savaimingo, giliai tautiško kūrybinio pajėgumo, savarankiškų kūrybinių priemonių kurta ir didžių laimėjimų pergalės vainikais vainikuota lietuvių tautos istorija!
Petras Tarasenka. Perkūno šventykloje.
***
ČIA GALITE RASTI VISĄ KNYGOS TEKSTĄ.
—
SATYÂT NÂSTI PARO DHARMAH – Nėra aukštesnės Priedermės už Suvokimą.
www.yogi.lt
