Trispalvė: apie tris šventas spalvas

veliava  2019 metų Lygiadienio metą, stovint prie Ragučio Šventosios Ugnies, išgirdau tris žodžius. Aiškiai ir tvirtai. Tiktų kartojimui po kiekvienos maldos ar apeigos. Arba tiesiog kaip palinkėjimas mūsų plačios bendruomenės nariams, Lietuvos žmonėms.

Tai labai svarbūs, labai esmingi trys žodžiai:

Laisvės! Šviesos! Ramybės!

Būtent tokia seka – laisvės, šviesos, ramybės. Greit tapo aišku, kad šie trys žodžiai – tai sąvokos, susijusios su trimis mūsų tautinės vėliavos Trispalvės spalvomis. Tačiau mes esame įpratę jas įvardinti kitokia seka, nuo viršaus – geltona, žalia, raudona. Čia, kiek kitaip. Paaiškinsiu.

Laisvė siejasi su raudona spalva. Ji yra labiausiai medžiagiška ir tuo pačiu yra lyg pirminis žmogaus poreikis, be kurio kitos spalvos lyg nublanksta. Laisvė – lyg šviežaus oro gurkšnis. Laisvė – tai už ją pralietas mūsų protėvių kraujas, ji mūsų ryšys su praeitimi, su būtove (mandrai tariant – istorija). Laisvė yra sva, ji yra šventa ir sava. Raudona spalva taip pat išreiškia bendruomenę, lietuvių tautą, mūsų kraujo ryšius.

Norėčiau jums priminti, kaip mano seneliai man pasakojo, kad jie visi kovojo už „laisvą Lietuvą“. Ir tiek mūsų Trispalvė vėliava, tiek kovos už laisvą Lietuvą yra labai susijusios su Vasario 16-ąja. O štai kitas reikšmingas mūsų tautos raidai taškas yra kovo 11-oji. Ir štai čia jau prabilta apie „nepriklausomą Lietuvą“. Prajauskite, kiek tai skirtingi dalykai – laisvės teigimas ir priklausomybės neigimas.

Jei kažką teigi, anksčiau ar vėliau tai pasieki. Jei neigi, bandai atsistumti – taip pat pasieki… tačiau pasieki tai, ką neigi. Sieki laisvės – gauni laisvę. Sieki (ne)-priklausomybės – ir gauni priklausomybę, vienokią ar kitokią. Tavojo „ne“ Motina Gamta negirdi. Turėk tai omenyje…

Mūsų proseneliai praėjusio amžiaus pradžioje vėl įsteigė Laisvą Lietuvą, nors ir daug vargų ištvėrė. Todėl – iš praeities mūsų sūnūs ir dukros savo stiprybę semia. Šios laisvos žmonių bendruoMENĖS spalva – raudona laisvės spalva.

Laisvė yra pirminė sąlyga šviesai ir ramybei

O štai geltona spalva – tai Šviesa, mus pasiekianti iš Dangaus. Ši šviesa – gyvybės šaltinis, ji yra Saulala Motula, teikianti gyvatą ir sveikatą bei Deivo Malonę ir visokį išmanymą – Monę.

[jei einame monės link, kuriame įmonę, jei einame į pasaulį iš monės – nešamės išmonę, jei tolstame nuo monės – turime tik nuomonę. Jeigu monė Saulės apšviesta – tai sąmonė. Jei neapšviesta – tai nesąmonė. Yra viena visiems monė, jei tau atrodo, kad jų daug – tai tiesiog monai].

Taigi, Saulės apšviesta monė yra sąmonė. Ši Šviesioji Sąmonė, vaiskioji šviesa spindi geltona spalva. Mums virš galvų šviečia „Saulė Lietuvos“ iš priesakų, mums perduotų per Tautinę Giesmę (nepainiokime su saule Lietuvoj). Saulė Lietuvos – tai aukščiausia Deivybė, mus laiminanti, tai skaidrus aiškumas prote ir jausmuose, mūsų supratime, suvokime. Kai Saulė apšviečia žemę, laisvas žmogus džiaugiasi, jis deramai atskiria ir suvokia ir atpažįsta daiktus ir reiškinius. Šioje šviesoje iš praeities mums moja mūsų protėviai, mūsų Deivai ir Deivės, iš ateities – ainiai. O mes esame dabar, šioje Deivo ir Gamtos Malonėje.

Iš šio įkvėpimo, kūrybinio kvėpavimo ir gimsta visoks išmanymas, sumanumas – monė.

Ir pagaliau iš tų dviejų gimsta trečiasis dėmuo – Ramybė, kurią išreiškia žalia spalva. Nuo vaikystės žinome, kad žalia spalva ramina. Tuo pačiu, mūsų protėviai ramybę atrasdavo miške, girioje. Mums tai miško spalva, nes lietuviai yra girios žmonės. Tai mūsų gyvenamoji erdvė. O giria tuo pačiu – ir visa gyvybė, kai iš dviejų pradų atsiranda trečias, tai pačios gyvybės, gyvenimo pradas, jos nuolatinis atsinaujinimas – gyvata.

Ir šios trys spalvos simboliškai išreiškia mūsų likimą. „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“. Dabartiniame tariamai liberaliame amžiuje dažnai diegiama, jog žmogus gali viską pasirinkti, ne tik Tėvynę, bet ir lytį ir t.t. Senovės žmogus su dėkingumu priimdavo savo likimą, priimdamas ir savo bendruomenę, tėvus, šeimą, žemę, Deivą (Deivaičius ir Deivaites), papročius ir apeigas. Ir visa, ką jis čia rado gimdamas, siekdavo palikti ir savo vaikams, vis pagausindamas savo darniu veikimu.

Apačioje – laisvas žmogus ir laisva bendruomenė. Per vidurį – jo būsena ir gyvenama aplinka. Iš viršaus – Saulės aukščiausia Malonė, Deivo šviesa ir tos šviesos atnešti gabumai, išmanymai, suvokimas.

Žmoguje apatinė dalis yra jo šaknys, vidurinė – širdis, o viršutinė – galva.

Taip pat raudona spalva išreiškia kūną ir jo pojūčius, geltona spalva – protą ir mintijimą, žalia spalva – jausmus. Dera atkreipti dėmesį ir į dvi nematomas juosteles, kur spalvos susijungia viena su kita. Tai yra paprasta akimi nepastebima erdvė, kiekvieno žmogaus nuojauta. Nors nematai, tačiau žinai, kad yra…

Ir visi trys dėmenys – yra Dermėje, jie yra Darna. Tai vieninga visuma.

Ir dar turėtume prisiminti, kad laisvė, šviesa ir ramybė visada yra Dabar. Prisiminimai apie jas, ar ateities viltys, su jomis susijusios, yra tik atspindžiai mūsų protuose ir mūsų jausmuose. Pati laisvė, pati šviesa, pati ramybė yra tik Dabar. Jei kažkurio iš dėmenų suvokimo trūksta – jų tikrai verta siekti. Irgi dabar, neatidedant į tolimą stalčių rytojui.

Tačiau ką tai reiškia – trūksta?. Tik išorinė laisvė gali būti suvaržyta išorinių atėjūnų ar vietinių viršininkų veikimo. Vidinė – niekada, ji visada čia. Tik kartais nenorime ar nemokame jos atpažinti, pastebėti. Tuomet vidumi laisvas žmogus (jei to reikia), stoja į kovą. Tačiau pirma derėtų prajausti „Saulę Lietuvos“, spindinčią mums geltonai ir žaliąją miškų ramybę. Tai didis veikimas, didis darbas su Savimi, o tik paskum – su išorine aplinka. Jei šie dėmenys tavyje nėra įsitvirtinę darnoje – į išorę neši ne laisvę, šviesą ir ramybę, o tik savo aštraus žeidžiančio proto ir audringų jausmų sumaištį.

Jei miškai iškirsti ir saulę užstoja dangoraižiai – didysis liūdesys. Neleiskime, kad taip atsitiktų. Saugokime savo mišką. Taip pat turime sukurti bent vieną Šventą Girią, kurioje neliečiamas būtų kiekvienas lapelis, kiekviena šakelė – kaip prabočiai darė! Puoselėkime savo Monę – per suvokimą, atskyrimą, atpažinimą. Ir visa tai – vidinėje ramybėje ir tyliajame džiaugsme.

Toks yra kelias, kurį mums nurodo Trispalvė, kartu su tautinės Giesmės septyniais priesakais ir Raiteliu Vyčiu, – rodo mums ženklus ir tiesia kelią.

Raudona – Laisvė, bendruomenė, būtovė, protėviai, šaknys.

Geltona – Šviesa, suvokimas, „Saulė Lietuvos“, Deivo Malonė ir žmonių monės šaltinis.

Žalia – ji per vidurį: Ramybė, Meilė, miškas, gyvata.

Kai atliksite apeigas, ar ištarsite maldas, sugiedosite giesmes, pabaigoje prisiminkite ir ištarkite, garsiai arba mintyse, – Laisvės! Šviesos! Ramybės!

Laisvė leidžia priimti ir atpažinti Šviesą, o Šviesa atneša Ramybę, pati Ramybė leidžia pajusti Laisvę savyje – taip sukasi gražus Rėdos ratas. Laisvėje, Šviesoje ir Ramybėje.

Te Šventa Prabočių Ugnala, pakyla ir dega ir skleidžias su galia – prašom Viešpaties Praamžiaus, visų Deivų ir senolių Žynių Malonės ir palaikymo. Te Jūsų Šviesa tampa mūsų Šviesa. Per omžius omžinuosius, ant omžių omžinųjų. Ir tebūnie taip. Laisvės! Šviesos! Ramybės!

Gintaras Mangirdas

veliava

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt

Parašykite komentarą