Klausiantysis: Mes dažnai patiriame, kad mokiniai padaro daug žalos savo Guru. Jie kuria planus ir juos įgyvendina, nė kiek nesirūpindami Guru siekiais. Guru lieka tik nesibaigiantis jaudinimasis ir kartumas dėl mokinių veiksmų.

Mokytojas: Taip, tai atsitinka.

K: Kas verčia Guru leisti tokį pažeminimą?

M: Guru yra be troškimų. Jis mato, kas vyksta, tačiau nejunta noro kištis. Jis nei renkasi, nei sprendžia. Kaip tyras stebėtojas, jis stebi, kas vyksta ir išlieka nepaliestas.

K: Tačiau nuo to nukenčia jo darbas.

M: Galiausiai pergalė visada yra jo. Jis žino – jei mokiniai nesimokys iš jo žodžių, jie mokysis iš savo klaidų. Viduje jis išlieka tylus ir ramus. Jis nejaučia savęs kaip atskiro asmens. Visa Visata yra jo, įskaitant mokinius su jų ribotais planais. Niekas iš dalykų jo nepaveikia, arba – kas reiškia tą patį – jį veikia visa Visata.

K: Argi nėra tokio dalyko kaip Guru malonė?

M: Jo malonė yra nuolatinė ir visuotinė. Ji negali būti vienam duota, o kitam atsakyta.

K: Kaip tai mane veikia asmeniškai?

M: Tai Guru malonės veika, kad tavo protas užsiėmęs tiesos paieškomis. Tai dėl Malonės tu ją rasi. Ji veikia, kad būtų pasiektas galutinis gėris. Ir ji skirta visiems.

K: Kai kurie mokiniai yra pasiruošę, subrendę. Kiti – visai ne. Argi Guru neturėtų jų pasirinkti ir daryti sprendimus?

M: Guru pažįsta tai, kas Aukščiausia, ir nenuilstamai kreipia mokinį to link. Mokinys yra pilnas kliūčių, kurias jis pats turi nugalėti. Guru neypatingai rūpinasi paviršutiniškais dalykais mokinio gyvenime. Tai yra panašu į traukos jėgą. Vaisius turi nukristi – tada, kai nebus traukiamas atgal.

K: Jei mokinys nežino tikslo, kaip jis gali nugalėti kliūtis?

M: Tikslą parodo Guru, o kliūtis aptinka pats mokinys. Mums tie, kurie turi nugalėti kliūtis, atrodo atsilikę, tačiau Guru nerodo vieniems mokiniams daugiau prielankumo negu kitiems.

Tikrovėje mokinys ir Guru yra tokia pati beribė suvokimo ašis, iš kurios kyla meilė veiksme. Tik vaizdiniai ir susitapatinimas su jais mokinį apriboja ir paverčia asmenybe. Guru mažai tesidomi asmenybe. Jo dėmesys krypsta į vidinį stebėtoją. Stebėtojo užduotis – suvokti ir taip pašalinti asmenybę. Kai vienoje pusėje yra malonė, kitoje turi būti pasišventimas užduočiai.

K: Tačiau asmenybė nenori pasišalinti.

M: Asmenybė yra ne kas kita, kaip nesusipratimo išdava. Tikrovėje tokio dalyko nėra. Jausmai, mintys ir veiksmai begaline seka lenktyniauja stebėtojo akivaizdoje – jie palieka pėdsakus smegenyse ir sukuria tęstinumo regimybę. Stebėtojo atspindys prote sukuria „Aš“ jutimą. Tada atrodo, kad asmuo esti nepriklausomai. Tikrovėje nėra jokio asmens, tik stebėtojas, kuris tapatinasi su „aš“ ir „mano“. Mokytojas sako stebėtojui: „Tu nesi tai, čia nėra nieko tavo“. Yra tik mažytis taškas „Esu“, kuris kaip tiltas jungia stebėtoją ir jo sapną. „Aš esu šitas, aš esu anas“ yra sapnas, o tyras „Esu“ tik atspindi tikrovę.

Tu jau ragavai tiek daug dalykų – ir iš viso to šnipštas. Išliko tik nesikeičiantis „Esu“ jutimas. Lik su tuo, kas nekinta kaitoje, kol galėsi žengti anapus.

K: Kada tai nutiks?

M: Tai nutiks, kai tik pašalinsi visas kliūtis.

K: Kokias kliūtis?

M: Netiesos troškimą ir tiesos baimę. Tu, kaip asmenybė, įsivaizduoji, kad Guru domisi tavimi kaip asmenybe. Nė trupučio. Jam tu esi nesąmonė ir kliūtis, kuri turi užsibaigti. Jis taikosi tave pašalinti iš sąmonės.

K: Jei aš būsiu pašalintas, kas tada liks?

M: Nieko neliks ir kartu liks viskas. Tapatybės jutimas išliks, tačiau be susitapatinimo su tam tikru kūnu. Buvimas – budrumas – meilė švies visu savo grožiu. Laisvė niekada nepriklauso asmeniui. Išsilaisvinimas yra išties išsilaisvinimas nuo asmens.

K: Argi neliks jokio asmens pėdsako?

M: Miglota atmintis išliks – panašiai atsimeni sapną ar ankstyvą vaikystę. Galų gale, o ką čia prisiminti? Atsitiktinių ir beprasmių įvykių srautą. Troškimų, baimių ir nereikšmingų nesėkmių seką. Ką ten verta prisiminti? Asmenybė yra kaip kiautas, kuris tave įkalina. Išsilukštenk.

K: Ko jūs prašote pramušti kiautą? Kas jį sudaužytų?

M: Sutraukyk atminties ir susitapatinimo saitus – tada kiautas trūks pats. Yra ašis, kuri suteikia tikrovę viskam, kas suvokiama. Visa, ko tau reikia – suprasti, kad esi tikrovės šaltinis. Tikrovę tu suteiki, o ne ją gauni. Todėl tau nereikia patvirtinimo ir paramos. Dalykai yra tokie, kokie yra, nes tu juos taip priimi. Liaukis priimti ir jie prapuls. Tai, apie ką mąstai su troškimu ar baime, pasirodo prieš tave lyg būtų tikra. Žvilgtelk į tai be troškimo ir baimės – tai išsyk praras savo būtį. Malonumas ir skausmas tetrunka akimirką. Paprasčiau ir lengviau juos palikti ramybėje, negu kažką dėl to daryti.

K: Jei visi dalykai baigiasi, kodėl jie apskritai pasireiškia?

M: Kūryba yra pati sąmonės prigimtis. Pavidalai kyla iš sąmonės, o tikrovė yra anapus sąmonės.

K: Jeigu įsąmoninti pavidalus, tai kodėl nesuvokiame, kad jie tėra regimybės?

M: Protas uždangsto tikrovę, to nežinodamas. Tau reikia išminties ir gebėjimo pažvelgti į protą tyliame ir beaistriame budrume – tada pažinsi jo prigimtį.

K: Jei visa persmelkianti sąmonė yra mano prigimtis, kaip nutinka visas šis nesąmoningumas?

M: Nesąmoningumas nenutinka. Rask savastį, kuriai pripaišai nesąmoningumą – tada į tavo klausimą bus atsakyta. Kalbi tarsi pažintum save. Tarsi matai, kaip esi veikiamas nesąmoningumo. Tačiau iš tikrųjų nesuvoki nei savęs, nei nesąmoningumo. Jei būsi budrus nesąmoningume, tai ir atves į Savastį. Atrasi, kad nėra nei neišmanymo, nei pavidalų. „Jei yra saulė, tai kaip gali būti tamsa?“ – šis pasakymas atspindi šias aplinkybes. Po akmeniu tamsu, kad ir kaip stipriai šviestų saulė. Lygiai taip pat minties „Aš esu kūnas“ šešėlyje klesti nesąmoningumas.

K: Tada kodėl kūno sąmoningumas atsiranda būtyje?

M: Neklausk „kodėl“, klausk „kaip“. Susitapatinti su savo kūriniais – tokia jau kuriančios vaizduotės prigimtis. Susitapatinimą gali sustabdyti bet kurią akimirką paprasčiausiai „išjungdamas“ dėmesį. Arba tai tyrinėk.

K: Ar kūrinija atsirado anksčiau už tyrinėjimą?

M: Pirmiausia tu sukuri pasaulį, tada „Aš esu“ tampa asmeniu, kuris dėl įvairių priežasčių nėra laimingas. Jis leidžiasi ieškoti laimės, sutinka Guru, kuris jam pasako: „Nesi asmuo, rask, kas esi“. Jis atranda ir žengia anapus.

K: Kodėl jis to nepadarė pačioje pradžioje?

M: Taip jam nenutiko. Reikėjo, kad kažkas tą parodytų.

K: Ar to pakako?

M: Pakako.

K: Kodėl to neužtenka mano atveju?

M: Tu manimi nepasitiki.

K: Kodėl mano pasitikėjimas menkas?

M: Troškimai ir baimės aptemdė tavo protą. Reikia jį nušveisti.

K: Kaip galiu išvalyti protą?

M: Nenutrūkstamai į jį žiūrėdamas. Nedėmesingumas aptemdo, dėmesys nuskaidrina.

K: Kodėl Indijos mokytojai liaupsina neveiklumą?

M: Dauguma žmonių veiklų yra beprasmės, jei ne akivaizdžiai naikinančios. Jose vyrauja troškimai ir baimės, todėl jos negali atnešti nieko gero. Nustoti daryti bloga – tai gėrio pradžia. Todėl ir atsiranda poreikis kuriam laikui sustabdyti visas veiklas, ištirti norus ir jų paskatas, pamatyti visa, kas gyvenime yra netikra. Kai protas nuskaidrės, tada galėsi vėl veikti. Pirmiausia – tai, kas tikrai būtina. Aišku, jei turi progą kam nors pagelbėti, nedelsk, kol tapsi tobulu. Tik netapk profesionaliu pagalbos teikėju.

K: Nematau, kad tarp taip vadinamų mokinių yra daug pagalbos teikėjų. Dauguma jų susirūpinę savo pačių apgailėtinomis kovomis. Jie neturi širdies kitiems.

M: Toks sukimasis aplink savo ašį yra laikinas. Būk su tokiais žmonėmis kantrus. Daugelį metų jie skyrė dėmesį viskam, tik ne sau. Leisk jiems pagaliau atsisukti į save, kad pasikeistų.

K: Kokie yra savivokos vaisiai?

M: Tampi išmintingesnis. Budriai suvokdamas tu mokaisi. Budrume pažįsti save. Žinoma, gali suvokti tik tai, kas nesi. Turi atsidurti anapus proto, kad suvoktum savo esmę.

K: Argi budrumas nėra anapus proto?

M: Budrumas yra taškas, kuriame protas pasiekia tai, kas yra anapus jo – tikrovę. Budrume tu ieškai ne to, kas malonu, bet kas yra tiesa.

K: Aš atrandu, kad budrumo pasekmė yra vidinės tylos būsena – psichikos tuštumos būsena.

M: Gerai, kad taip yra, tačiau to neužtenka. Ar kada jutai visa apimančią tuštumą, kurioje Visata plaukia kaip debesis žydrame danguje?

K: Sere, leiskite man pirmiau pažinti savo vidinę erdvę.

M: Sunaikink sieną, kuri perskiria – tai mintis „Aš esu kūnas“. Tada vidus ir išorė taps viena.

K: Ar tada mirsiu?

M: Kūno sunaikinimas yra bereikšmis. Noras gyventi tave pančioja. Jei galėtum visiškai patirti vidinę tuštumą, visumos sprogimas būtų arti.

K: Mano dvasinė patirtis ritmiškai kinta. Kartais jaučiuosi pakiliai, tada vėl nusileidžiu ant žemės. Esu panašus į mažą berniuką, šokčiojantį aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn.

M: Visi pasikeitimai sąmonėje susiję su „Aš esu kūnas“ idėja. Kai ši idėja prapuola, protas nurimsta. Telieka tyras buvimas, laisvas nuo ypatingų patyrimų. Tačiau kad tai suvoktum, turi elgtis taip, kaip tau aiškina mokytojas. Paprasčiausio klausymosi, netgi prisiminimo, neužteks. Jei nesiverši pritaikyti kiekvieną žodį savo kasdienybėje, nesiskųsk, kad netobulėji. Tikrasis tobulėjimas yra nesugrąžinamas. Kilimai ir kritimai paprasčiausiai parodo, kad mokymas dar nebuvo priimtas į širdį ir visiškai paverstas veiksmu.

K: Anądien sakėte, kad nėra tokio dalyko kaip karma. Tačiau mes matome, kad kiekvienas dalykas turi priežastį, o visų priežasčių suma gali būti vadinama karma.

M: Kol tiki, kad esi kūnas, priežastis pripaišysi viskam. Nesakau, kad dalykai priežasčių neturi. Kiekvienas dalykas turi begalybę priežasčių. Viskas yra taip, kaip yra, nes pasaulis yra toks, koks yra. Kiekviena priežastis išsišakoja po visą Visatą.

Kai suvoksi, kad esi visiškai laisvas būti tuo, kas esi, ir kad tai, kuo save laikai, yra tik dėl nesąmoningumo, tapsi laisvas maištauti ir keistis. Tu leidi sau būti tuo, kas nesi. Vis ieškai priežasčių buvimo, kuriuo nesi! Tai – tuščias ieškojimas. Nėra jokių priežasčių, tik tavo tikrojo buvimo neišmanymas – neišmanymas to, kas yra tobula ir anapus bet kokio priežastingumo. Kad ir kas nutiktų, atsakinga visa Visata, o tu esi Visatos šaltinis.

K: Nežinau nieko apie buvimą Visatos priežastimi.

M: Dėl to, kad netyrinėji. Kelk klausimus, ieškok atsakymų viduje ir žinosi.

K: Kaip tokia maža dalelytė kaip aš gali sukurti plačią Visatą?

M: Kai užsikreti „Aš esu kūnas“ virusu, Visata išsiveržia į būtį. Tačiau kai patiri užtektinai, imi puoselėti vaizdinius apie išsilaisvinimą ir daryti visiškai beprasmius veiksmus. Lavini susitelkimą, medituoji, kankini savo kūną ir protą. Darai visus nereikalingus dalykus, tačiau praleidi esminį dalyką, kuris yra asmenybės pašalinimas.

K: Juk iš pradžių mums gerai melstis ir medituoti, kad galėtume pasiruošti savityrai.

M: Jei tuo tiki, taip ir elkis. Man visi atidėliojimai atrodo laiko švaistymas. Gali praleisti visus pasiruošimus ir tiesiai eiti prie galutinio vidinio ieškojimo. Iš visų jogų tai pati paprasčiausia ir trumpiausia.

Šri Nisargadatta Maharaj „Aš Esu Tai“. 71 skyrius.

Vertė Ginta Gaivenytė

–

Vydija te skleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas, kaip giliausia dermė (darna).

www.yogi.lt