Jei nesiliausime tapatinęsi su šiuo kūnu, kurį vadiname žmogumi, taip ir liksime menamybės (iliuzijos) vergais. Mūsų tikėjimas gali laikyti mus vergovėje arba dovanoti mums laisvę. Jei susitapatinsite su savo vardu ir kūnu, iš karto apsiribosite. Pamėginkite ir pamatysite. Taip atsitinka todėl, kad visa DNR programos esmė yra menamo holografinio pasaulio atspindys, pasaulio, kuris grįstas taisyklėmis, o taisyklės dėl savo prigimties visuomet reiškia apribojimą.
Kategorijos archyvas: Kita
Vidurio kelias – Dao
0
Pakopos
Kai žmonės pradeda savo dvasinį kelią, jiems rūpi išmokti visas taisykles. Tai suprantama, netgi būtina. Dažnai mums reikia griežtų nuorodų, kad galėtume save tinkamai nukreipti.
Bet dogmatizmas – dar ne dvasingumas. Kartais taisykles būtina sulaužyti. Reikia rasti būdą, kaip atsikratyti mokymo dogmų, bet tuo pačiu perimti jo dvasią. Tik suvokęs šį dėsnį, žmogus subręsta kaip Dao sekėjas.
I.Bentovas: meditavimo patirtys
Jūs tapote tuštuma. Jūs esate tuštuma. (…) Ir buvote ja visą laiką. Jūs – grynoji sąmonė, arba tyras suvokimas, kuris ir yra Aukščiausioji Savastis, tai Ji vedė jus visą šią ilgą ir turiningą kelionę atgal į save. Tai Stebėtojas, šimtus ir tūkstančius gyvenimų žvelgęs jūsų akimis, liudijęs per jūsų protą. Tyras suvokimas, tuštuma savo esme, leido jums suvokti save – teikė savimonę.
Mistiškasis taškas – Bindu
Bindu (sėkla, DNR), kūrimo šaltinis, yra už įprastinių patyrimų ribos, todėl net ir tantriniuose šventraščiuose apie jį rašoma labai mažai. Tai vieta, kurioje sutelpa visos žmogaus praėjusių gyvenimų karmos. Šios karmos įgyja ne tik vasanų, bet ir atsiminimų pavidalą.
Žodis bindu reiškia „lašą arba tašką“. Teisingesnis pavadinimas – bindu visarga, o tai pažodžiui reiškia „lašo kritimas“ (turimas omenyje skystis, pavyzdžiui sėkla arba šlapimas, kuriame yra DNR žymuo). Bindu simbolis – pilnėjantis mėnulis (Soma) ir baltas lašas (sėkla), kuris yra į vishuddhi čakrą lašantis nektaras. Tai yra pagrindinis šaltinis, iš kurio viskas atsiranda ir į kurį viskas sugrįžta.
Didžiosios Piramidės misterija
Mes paprastai neteisingai vartojame žodį mirtis. Ne tie mirę, kurie paliko šį laikiną pasaulį. Iš tikro mirę tie, kurie nepažįsta patys savęs. Mirtis – tai nežinojimas, nes nežinantieji palaidoti šaltame akmeniniame savo ribotumo karste, jie, nieko nežinantys, nieko nemokantys, nieko nesuvokiantys, nieko nesiekiantys. Besmegeniai negyveno niekada. Gyvenimas – tai ne tik judrus egzistavimas. Gyvenimas – tai mąstymas; gyvenimas – tai siekimas; gyvenimas – tai teisingas priėmimas; gyvenimas – tai pripažinimas; gyvenimas – tai pajautimas; gyvenimas – tai veržimasis ir pirmiausia – tai suvokimas! Tiems, kas supranta gyvenimą, mirties būti negali, tiems, kas nesupranta mūsų laikinojo buvimo čia tikslo – gyvenimo būti negali.
Tikrovė Rytų išminčių akimis: Šri Aurobindas
Kalbant apie keliautojus į kitas tikroves, reikia paminėti indų mistiką, mąstytoją, poetą ir visuomenės aktyvistą Šri Aurobindą. Indijoje Šri Aurobindas gerbiamas taip pat kaip Gandis. Jis gimė 1872 metais labai žinomoje ir turtingoje šeimoje, mokėsi Anglijoje ir ten greitai išgarsėjo nepaprastais gabumais. Jis kalbėjo lotynų, anglų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis, mokėjo sanskritą ir turėjo fenomenalią atmintį. Sklido kalbos apie jo fantastišką sugebėjimą susikaupti – jis prasėdėdavo su knyga rankose nejudėdamas ir nekeisdamas pozos ištisą naktį ir tuo metu nieko daugiau nejausdavo ir nematydavo, jo netgi netrikdydavo vabzdžių įgėlimai. Grįžęs į Indiją, Šri Aurobindas įsijungė į nacionalistinį judėjimą, už tai netgi buvo nuteistas ir paskui sekamas britų policijos.
Ką nutylėjo Evangelija pagal Joną
Nuostabus teosofo, Agni jogos mokymo sekėjo A.Cheidoko kūrinys apie tai, ko neparašė evangelistai.
„Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, parašytas dabar epigrafe, man iškilo trys klausimai.
Pirmas – kaip galėjo įvykti, kad žiaurūs teisėjai, susirinkę nuteisti moters už svetimavimą užmėtymu akmenimis, staiga tapo tokie gailestingi ir, paklausę savo sąžinės, paliko nusikaltėlę nenubaustą?
Antra – kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Gal paslaptis būtent tame, ką Kristus rašė pirštu ant smėlio?
Trečia – koks buvo tolesnis svetimavusios moters likimas?
Karlas Gustavas Jungas: apie pažinimą
Šią pasaką užrašė Karlas Gustavas Jungas knygoje „Sinchronistiškumas“. Jos antrasis dvigubas dugnas… Tegu šį rebusą išsprendžia skaitytojas. Kuo skiriasi tikrasis pažinimas nuo pažinimo kopijų? Štai ši pasaka:
Gyveno kartą vienas keistas senis. Gyveno jis oloje, kur rado sau prieglobstį nuo kaimo šurmulio. Žmonės jį laikė burtininku, ir turėjo jis mokinių, kurie tikėjosi pas jį išmokti burtų meno. Tačiau pats jis apie tokius dalykus net negalvojo. Jis tik siekė sužinoti tai, ko dar nežinojo, tačiau kas, kaip jis buvo įsitikinęs, visuomet vyko.