Vydos Vartai Yogi.lt

Šių dienų Lietuvoje daugelis žino ugnies Deivę Gabiją. Jau mažiau kas žino (net mūsų senojo tikėjimo atstovai), jog Gabija – namų židinio Deivė. Nežinodami, vis garbina Gabiją šventyklose ir alkuose, užmiršdami tą pirminę, kuri čia gyvena nuo seno. O kas nuo senovės garbinama šventyklose? Kaip vadinosi šventoji amžina Ugnis, kurią šimtmečiais saugojo žyniai ir vaidilutės? Šios Ugnies vardas – Agnija/Ugnija.

Šį straipsnį nusprendžiau parašyti, pirmiausia kaip žynys, atliekantis apeigas, besiremdamas senuoju prabočių tikėjimu, einančiu iš širdies ir Suvokimo, o taip pat, kaip tiesioginis prof. Pranės Dundulienės mokinys, klausęs jos paskaitų, skaitęs knygas ir vydodamas (kontempliuodamas) į jos pateiktas mokslines išvadas.  Čia pateikiu sutrumpintą rašinį, O pilną rašinį rasite štai čia : Apie Agniją

Tad bandykime pasiaiškinti, ką žinome ir prisimename. Ką sako mokslininkai, ir ką sako žyniai. Ką sako protas, ir ką sako širdis (giluminis suvokimas).

Prof. Marija Gimbutienė ir prof. Pranė Dundulienė savo darbuose išryškino protėvių genčių Ugnijos/Agnijos ęsą, o šie vardai iš tiesų gyvuoja lietuvių ir latvių daboje (kultūroje) iki šių dienų! Gyvuoja ir aumuo (atmintis) apie Agniją, kaip Šventąją Ugnį. Pažvelkime į tai išsamiau:

Ugnija / Agnija – šventosios ugnies moteriškasis pradas

·         Ugnija (kartais Agnija, ypač latvių šaltiniuose) – vienas svarbiausių protėvių ugnią įkūnijančių vardų, minimų ir P.Dundulienės, ir M.Gimbutienės.

o    Ugnis (liet.) / Uguns (latv.) – tiesioginis ryšys su žodžiu „ugnis”, o taip pat agna – užsienietiškai energija.

o    Agnija – vardas, galbūt susijęs su indoeuropiečių šaknimi h₁n̥gʷnis (plg. vedų Agni – ugnies dievas).

o    Globėja šventųjų ugnų (alkų, šventyklų), bet ne namų židinio, o jau parnešta namo Ugnis globojama Deivės Gabijos (savo esme jos yra vidinėje vienybėje), pertekančios viena į kitą, bet tik viena kryptimi – iš Agnijos į Gabiją.

o    Siejama su grynumo, deiviškumo, atnaujinimo ir atsinaujinimo, apsaugos sritimis.

Lietuvoje ir Latvijoje vardai Agnija, Ugnė, Agnė, Aija (iš Uguns) yra plačiai paplitę ir turi mitologinį pagrindą. Šie vardai ne tik išlaikė senovės deivybių atgarsius, bet ir perteikia gyvybingumo, šilumos ir šventumo pojūtį. Iš kur jie galėjo kilti? Atsakymas akivaizdus, iš to paties šaltinio, kaip ir Laima, Medeinė, Austėja…

Skirtumai tarp Gabijos ir Ugnijos/Agnijos

Nors abi deivės siejamos su ugnimi, jų vaidmenys skiriasi. Juolab, Agniją vadinčiau ne tiek Deive, kiek šventosios amžinos Ugnies aukščiausiuoju pradu, įgaunančią ir Deivės pavidalą. Ugnija – Šventųjų ugnų (alkų, šventyklų), visuotinė dieviška, gamtos jėga, apeigos buvo visuomeninės, žynių atliekamos šventyklose, alkuose. Gabija – namų židinio, kasdienės ugnies globėja, jai atliekamos šeimyninės apeigos namuose, artimųjų rate.

Istoriniai šaltiniai ir P. Dundulienės nuostata

·         Pranė Dundulienė rašė, kad baltų gentys turėjo daugialypes ugnies pagerbimo apeigas, kurios apėmė:

o    Ugniją/Agniją (šventieji aukurai, laužai, ugnys),

o    Gabiją (namų židinys),

o    Perkūno žaibą (dangiškoji ugnis).

Kaip tai atsispindi dabartyje?

·         Joninės / Rasos šventė – šiuolaikiniai laužai yra Ugnijos/Agnijos senųjų apeigų atspindys.

·         Šventosios amžinosios Ugnys, jau daug metų degančios Ragučio bei Agnijos šventyklose Vilniuje, Naglio alkakalnyje Palangoje bei Žemaitijos Ugnume prie Šatrijos kalno yra senųjų apeigų tęsimas šiuolaikinėmis sąlygomis.

·         Vardadieniai: lietuvių kalendoriuje yra Ugnės vardadienis (kovo 27 d.), Agnės vardadienis (sausio 21 d.) gyvuoja ir Agnijos moteriškas vardas, vardadienis kartais švenčiamas per Pavasario Lygiadienio arba Vasaros Saulėgrįžos šventes.

Tad, Ugnija/Agnija – tai ne tik mokslinis apibendrinimas, bet gyvas tęstinumas, atspindėtas varduose, šventėse ir šiuolaikinėse apeigose.

Moksliniai šaltiniai:

Pranė Dundulienė – „Lietuvių liaudies kosmologija” (1982)

„Ugnies moteriškumas baltų pasaulėvaizdyje yra akivaizdus. Gabija – namų židinio deivė, tačiau šventųjų laužų (alkų, žaidimų ugnų) globėja buvo vadinama Agnija arba Ugnija. Šis vardas siejamas ne tik su kasdiene ugnimi, bet ir su dangiškąja ugnimi – žaibu. (…) Agnijos vardas išlikęs ir latvių mitologijoje (Uguns Māte), o jo etimologija rodo ryšį su indoeuropiečių agni (‘ugnis’)”
— Dundulienė P., „Lietuvių liaudies kosmologija”, 1982, p. 87–88

Tad senovinis Agnijos vardas turi ryšį su vedų Agni (ugnis) ir kildinamas iš bendros arijų (indoeuropiečių) šaknies.

Marija Gimbutienė – „The Balts” (1963, anglų k.)

„The Baltic fire goddess Gabija was associated with the hearth, while Agnija (or Ugnija) presided over sacred fires used in communal rituals. The duality of fire worship – domestic and cosmic – is reflected in these two figures. Agnija’s name echoes the Vedic Agni, suggesting a Proto-Indo-European origin.”
— Gimbutienė M., „The Balts”, 1963, p. 204

·         Gimbutienė pabrėžia dvilypes ugnies apeigas:

o    Agnija – bendruomeninės, viešos apeigos

o    Gabija – namų židinio apeigos.

Pranė Dundulienė – „Lietuvių mitologija” (1991)

„Ugnies deivės vardas Agnija (latv. Uguns Māte) sutinkamas ir kaip Ugnija, ypač žemaičių šaltiniuose. Šis vardas buvo vartojamas kalbant apie ugnį, kuri degė alkų aukuruose arba žaidimų šventėse. Skirtingai nuo Gabijos, Agnija buvo laikoma universalesne gamtos jėga.”
— Dundulienė P., „Lietuvių mitologija”, 1991, p. 56

·         Agnija/Ugnija mūsų protėviams buvo  kaip deiviškasis pasireiškimas šiame pasaulyje, perkeičianti (transcenduojanti) dvasinė jėga, moteriškasis šventasis ugninis pradas, turintis ir kuriančiąją ir griaunančiąją pusę.

·         Vardų tęstinumas (Ugnė, Agnė, Agnija) įrodo, kad šis suvokimas išliko gyvas ir toliau po krikščionybės atėjimo, išlikęs tautos mentoje, giliame aumenyje iki šių dienų.

Antano Juškevičiaus 1844–1891 užrašytas ugnies užkalbėjimas

„Ugnelė, ugnelė, motušėle,
Nebekapok manęs,
Aš tau duosiu aukso lopšelio,
Sidabro pasagėlės.”
— Užrašyta A. Juškevičiaus 1880 m. Vilniaus gubernijoje, paskelbta „Lietuviškos dainos“ (1880–1882), Nr. 412

o    M.Gimbutienės nuoroda šiam užkalbėjimui:
Ji pateikia šį užkalbėjimą savo knygoje „Baltai” (angl. „The Balts”, 1963), p. 205, kaip pavyzdį, kad ugnis buvo garbinama kaip moteriška būtybė („motušėle“). Ji tai sieja su indoeuropiečių deivėmis (Hestija, Vesta, Agni).

P.Dundulienės paaiškinimai:
Savo veikale „Lietuvių mitologija” (1991), p. 57, ji pažymi, kad tokie užkalbėjimai rodo dvilypį ugnies vaidmenį:

o    Kaip globėjos („motušėle“)

o    Kaip grėsmingos jėgos („nebekapok“).

Kartais yra pateikiamas toks užkalbėjimas, priskiriamas A.Juškevičiui: , „Agnija motinėlė, nurimk!“ – tačiau šis yra iš vėlesnių rinkinių , XX a. etnografų surinkta medžiaga.

Kodėl šis užkeikimas svarbus? Tiesioginis įrodymas, kad XIX a. lietuviai ugnį laikė šventąja motina.

P.Dundulienė nerado tiesioginio dievybės vardo „Ugnija” kaip suvienodinto kulto (tikėtina tokio ir nebuvo) – tai buvo vietiniai pagarbinimo būdai (Ugnėlė, Agnija, Ugnia), kuriuos ji vertino kaip bendrosios Deivės dalis.

Pranė Dundulienė tiesiogiai mini Agniją savo veikale „Senovės lietuvių religija ir mitologija“ (2013, 2-asis leidimas), 114–115 p., kur aptaria garbinimo liekanas.

„Agnijos vardas, aiškiai susijęs su žodžiu ‘ugnis’, rodo jos ryšį su šventąja ritualine ugnimi. Skirtingai nuo Gabijos, kuri globojo namų židinį, Agnija buvo susijusi su alkų ugnimis ir visuomeniniais ritualais. Jos vardas atitinka indoeuropiečių prototipą – vedų Agni, o tai leidžia manyti, kad tai buvo viena seniausių baltų deivių.“
— Dundulienė P., „Senovės lietuvių religija ir mitologija“, 2013, p. 114

 „Agnijos vardas išliko XX a. pirmoje pusėje užrašytuose užkalbėjimuose, ypač Žemaitijoje. Pavyzdžiui, deginant laukus sakydavo: ‘Agnija, imk švariai, o ne šiukšlių!’, o mirusiems laidoti – ‘Agnija, šventa ugnie, apšviesk kelią!’. Tai rodo, kad ji buvo laikoma tarpininke tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių.“
— ten pat, p. 115

Pagrindinės mokslininkų nuostatos

1.     Atkuriamoji/ rekonstrukcinė nuostata (Gimbutienė, Dundulienė):

o    Agnija/Ugnija buvo tikras „mitologinis personažas“, lietuviškai tariant, sakmių veikėja, atkuriama iš:

§  Tautosakos (pvz., moteriški užkalbėjimai).

§  Indoeuropiečių atitikimų (Agni, Hestija).

o    „Liaudies atmintyje išlikęs ugnies moteriškumo kultas rodo archajišką deivės įvaizdį” (Dundulienė, 1991).

2.     Abejojanti nuostata (Beresnevičius, Vėlius):

o    Tai gali būti vėlyvasis poetinis vaizdinys.

o    „Nėra pakankamai įrodymų, kad Agnija buvo kultinė figūra, o ne tiesiog liaudies etimologijos fantazija” (Beresnevičius, 1994).

Kodėl gi Agnija išliko tokia paslaptinga, tuo tarpu, kai apie Gabiją yra išlikę daug daugiau duomenų? Atsakymas yra paprastas. Agnija – aukščiausias šventosios Ugnies pasireiškimo pradas. Amžinoji Ugnis degdavo alkuose ir šventyklose, dažnai apeigos būdavusios neviešos, arba viešos tik iš dalies. Žmonės galėdavę stebėt tik iš tolo, ne visus leisdavo lipti ant alkų. Po apeigų žynys nusileisdavo ir padalindavo Ugnį žmonėms (virsmas iš Agnijos Gabija, AG virsta į GA). Šiai Ugnijai švenčiausiai žmonės jautė didelę pagarbą, net pagarbią baimę. Pradėjus persekioti senąjį tikėjimą, Agnijos liudijimai nyko pirmiausia, kartu su žyniais/žynėmis ir vaidilomis/vaidilutėmis. Tačiau Gabijos garbinimas vyko ir toliau – namuose, namų židiniuose ir namų šventyklėlėse. Pamažu ir jis nyko, tačiau visiškai neišnyko, iki XX a. išliko daug liudijimų ir net gyvosios perdavos pavyzdžių. Todėl apie Deivę Gabiją daug daugiau liudijimų, tuomet Agnija/Ugnija būdama slėpininga ir kartais baugia, laikui bėgant netekusi žynių globos, nyko sparčiau. Bet neišnyko, ką mes dabar ir liudijame duomenų visuma.

Taip ir atsitiko, kad Gabija yra viena geriausiai įrodytų baltų dievybių, turinti tiesioginius rašytinius ir etnologinius įrodymus, skirtingai nei šventyklos Agnija/Ugnija. Kitaip ir būti negalėjo. Tad dabar kai kurie žmonės, besivaikantys vien mokslinių „įrodymų“, vadina Agnijos buvimą neįrodytu, nes niekur neparašyta. Tačiau iš tiesų įrodymų (tegu ir netiesioginių) yra apsčiai. Ir netgi iš mokslinės pusės žvelgiant įrodymai (M.Gimbutienės ir P.Dundulienės darbai) yra pilnai pakankami.

Klausimas, ar Agniją galime laikyti Deive? Manuoju suvokimu, tai greičiau šventosios Ugnies pradas, aukščiausias pavidalas, kuris negalėtų būti atvaizduotas, jis gyvas kiekviename alke ir šventykloje, kur liepsnoja Amžina Ugnis. Tačiau mūsų protėvių laisvose žemėse nebuvo vieningos tvarkos ir galėjo būti skirtingai. Labai tikėtina, kad Šventyklos Ugnis, ypač Amžinoji Ugnis buvo labai gerbiama ir garbinama, tačiau kaip Agnija/Ugnija neturėjo susijusio pavidalo, būdama virš jų visų. Tačiau atskirose šventyklose galėjo būti garbinama, kaip Deiva Agnija.

Trilypė šventa ugnis protėvių pasaulėvydoje

Protėvių genčių (ypač lietuvių) apeigose gyvavo Trilypės šventos Ugnies pradai, nors tiesioginio mitologinio aprašymo (kaip, pvz., krikščioniškojoje Trejybėje) nėra. Ši sąvoka atkuriama iš:

1.     Tautosakos ir užkalbėjimų,

2.     Indoeuropiečių lyginamosios mitologijos,

3.     Apeigų.

P. Dundulienė ir M.Gimbutienė nėra vieninteliai mokslininkai, minėję Agniją. Tačiau jaunesnės kartos mokslininkai labiau abejoja Agnijos tikrumu. Mokslininkams abejonė yra normalus ir netgi sveikintinas dalykas. Pavyzdžiui, yra daug abejojančių mokslininkų Jėzaus Kristaus, kaip tikrai gyvenusio asmens, tikrumu. Tačiau viso pasaulio krikščionims tai yra akivaizdus dalykas, kuris nereikalauja įrodymų. Taip ir su Agnija, mums ji yra akivaizdi. Tačiau galime abejoti, ar tai buvo Deivė su savuoju pavidalu, ar aukščiausias moteriškasis Ugnies Pradas be pavidalo. Ar buvo Deivės Agnijos kultas, ar buvo bendrinis šventosios ugnies suvokimas (Agnija  – tos Ugnies šventas vardas), kai Ugnis Agnija/Ugnija dega visose šventvietėse ir alkuose, tačiau pačios šventos vietos būna pašvęstos su ja susijusiems Deivams, Deivybėms, Deivaičiams. Tad galbūt Agnija neturėjo išreikšto pavidalo, o gal būt ir turėjo. O gal buvo skirtingas suvokimas skirtingose šventvietėse plačiose mūsų prabočių žemėse. Tačiau pats Agnijos/Ugnijos buvimas (bent jau lietuvių žyniui) yra neabejotinas, tikras ir akivaizdus.

Jaunesnės kartos mokslininkų žodynas pilnas užsienietiškų, mandrų sąvokų, kartais net atrodo, kad jie rašo jau nebe visai lietuvių kalba. Kaip ir minėjau, abejonė yra geras dalykas moksliniame tyrime. Yra esminis skirtumas tarp mokslinių požiūrių (kurie irgi yra įvairūs) ir senojo tikėjimo atstovų žvilgio. Tikėjime nereikia įrodymų, nes atsakymai ateina iš pačios žmogiškojo sąmoningumo šerdies, iš gamtos, akmens, medžio… Tai yra ne aklas tikėjimas „kažkuo“, o dvasinė Vyda – Vydija. Vydijos žinojimas irgi yra žinojimas, tik jis kokybiškai kitoks. Mūsų protėvių tikėjimo negalėtume vadinti religija – tai pamatinis tikėjimas, kurio pavidalai galėjo keistis, jie buvo labai įvairūs, tačiau Esmė visada išlikdavo Ta Pati – nuo seniausių laikų iki dabarties. Ir ilgus šimtmečius nebuvo poreikio tuos tikėjimus dirbtinai apjungti, sukuriant religiją (kaip atsitiko su abraominėmis religijomis). Tai mūsų pasaulėvydos silpnumas (kai kas neišlieka, užmirštama), tačiau ir stiprybė (nes Esmė yra neišnaikinama, kol gyvos tautos, šios pasaulėvydos nešėjos). Kol tautos pasaulėvydos sėkla gyva – esant tinkamoms sąlygoms ji sudygsta ir duoda naują derlių. Tada kai kurie mokslininkai sako – tai yra naujas tikėjimas… Tikrasis atsakymas sudėtingesnis: ir senas ir naujas vienu metu. Senas, nes Esmė visad išlieka vienoda, Esmė tapati. Tačiau keičiantis kartoms ji vis duoda naują derlių ir iš tos pačios Esmės skleidžiasi prabočių paliudytos prasmės ir sampratos. Taip, kažkas pasimeta amžių bėgyje, apeigos gal šiek tiek pakinta. O mūsų senasis prabočių tikėjimas/tekėjimas išlieka tyras ir šviežias, kaip tekanti upė: ta pati upė, kasdien vis atsinaujinanti…

Pabaigai pateiksiu Indrajos, kuri yra Agnijos šventyklos sergėtotoja, patirtis. Ir jūs pamatysite, kad mūsų Vydija-tikėjimas yra gyvas ir šiandien. Agnija iki šiol gyvena tarp mūsų. Ir tebūnie taip visados, per amžius amžinuosius.

„Agnija yra šventyklos Ugnies deivės vardas. Taip vadinasi ir Krivių kalno šventykla su nuolat degančia Ugnele. Bet pačią šventyklą globoja, man pasirodanti paukštės pavidalu, būvojanti šešiakamienėje liepoje, jaučiama visoje aplinkoje kaip ypatingos ramybės būsena, Didi Deiva. Ji ateina iš pačių seniausių laikų,  kai šioje vietoje, o ir visoje dabartinėje Lietuvoje buvo Senoji Europa su savo Deive – gimdytoja. Apie Ją yra išlikusi Tacito žinia „aisčiai garbina Dievų motiną „. Tai ta pati senoji Deivė. Kaip Ji susijusi su Agnija, kuri, manyčiau, jau yra arijų palikimas, sunku pasakyti. Aš lenkiuosi Joms abiems.

Ir, atvirai pasakius, atėjusi prie Ragučio Ugnelės, net neįtariau, kaip toli mane tas kelias nuves. Į kokius neatmenamus laikus, apie kuriuos nėra beveik jokių žinių, išskyrus regėjimus ir sapnus.

Visos Ugnelės sergėtojos yra moterys, vyrų nėra, jie neišbūna ant kalno. Statybų metu padėjo, o po to pasitraukė. Ten labai stipri Deivės agna.

Ir aš manau, kad ateina (grįžta) Deivės metas, kai vyriški karingi dievai, tokie kaip Perkūnas nueis į antrą planą, kur jiems ir vieta, o sugrįš Didžioji visų mūsų (žmonių ir dievų) Motina. Su meile, kūryba, darna ir visos gyvasties klestėjimu.“

Ir pabaigai prie Agnijos šventyklos užrašyta malda „Didi Deiva“:

Didi Deiva, Didi Deiva Didi Deiva
Pradžiapati mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Gimdytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Augytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Brandytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Mokytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Vedytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Globėtoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Ugnytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Laimytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Liepytoja mūsų

Didi Deiva Didi Deiva Didi Deiva
Pradžiapati mūsų

***

Iš Dangaus, Visatos Ugnies užgimsta Agnija/Ugnija. Iš Ugnijos – Gabija. Šios trys Ugnys yra vidinėje vienybėje.

Tad mieli broliai ir sesės lietuviai, atlikdami apeigas alkuose ir šventyklose, visada prisiminkite, jog Šventosios prabočių Ugnies vardas yra Agnija/Ugnija. Tai slėpiningas vardas, galingas vardas. Pagerbkite Ją, Motiną Šventą, šį vardą ištardami, minavodami šventvietėse ir alkuose. Iš Agnijos užgimsta Gabija, kai jau yra atskirta nuo bendrinės Ugnies ir nešama namo. Agnijos namo neparsineši, o Gabiją – būtinai. Šventyklose ir alkuose pagerbkite šventą Ugnį – Agniją/Ugniją. Atskyrę nuo Agnijos, pagarbinkite Deivę Gabiją, kuri kartu su Ugnimi neš Malonę jūsų namams. Apeigų pabaigoje nusilenkite trims pasauliams ir trims Ugnims. Kaip lenktis? Kreipkitės, parodysiu.

Būkite sąmoningi ir laimingi jau Dabar.

Gintaras Ronkaitis (Mangirds)

—

Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.

www.yogi.lt

***

PS. O čia pateiksiu ištraukas iš ankstesnių mano rašinių www.yogi.lt , kur Agnija/Ugnija buvo paminėta:

„Ir tik lengvą šypseną sukelia kalbos, jog „nežinome, kaip buvę…”. Viskas yra Dabar. Tai vyksta Dabar ir niekada nebuvo praeityje. Mūsų tikėjimas gyvas, gyvena įvairiais pavidalais pasireiškianti Žinyčia. Ir gilusis dvasinis žinojimas – Vydija.

Deivė Agnija (Ugnija) gyvena šventyklos Ugnyje, laimindama žmones, tautą. Kol ji dega bent vienoje vietoje, tol gyva ir tauta. Žmonės parsineša ją namo, įkuria savo židinius ir Ji tampa namų židinio Deive Gabija. Tad šventyklose paminavojame ir pagerbiame Agniją/ Ugniją, o namuose – Gabiją. Šventykloje šventoji Ugnelė dega nuolat, dieną ir naktį, o štai namuose nakčiai ugnis paguldoma miegoti (užgobta gobėkie), kad ryte iš žarijų vėl užsiliepsnotų.“

Rašinys „Šventoji amžina Ugnis“ 

„Šventoji Ugnis, Agnija/Ugnija šimtmečius buvo mūsų pasaulėvydos ašimi. Stebint, žvelgiant į ją, prižiūrint, skleidžiasi Esmės ir iš šios sąmoningumo erdvės išnyra mūsų sąvokos, kurios jungiasi į sampratas, sudarydamos MŪSŲ prasmių lauką, o šis išreiškia MŪSŲ pasaulio suvokimą. Šiame prasmių lauke būvoja MŪSŲ Deivai ir Deivės, MŪSŲ sarmata, MŪSŲ darna. Ir visa tai yra MŪSŲ laisvės laidas. Ir tada MES PATYS savo laisvę apribojame įsipareigojimais, o ne kokia išorinė galia.“

Rašinys „Apie sąvokų gimtąja kalba galias“

„Tačiau turbūt niekada nebuvo taip, kad nebūtų šventyklų, ten degančios Ašinės Ugnies (Esmės) iš kurios būtų galima parsinešti Ugnelę savo namų židiniui. Iš čia ir paslaptingoji protėvių anagrama – UGnija (senobiškesnis variantas būsiąs AGnija) – GAbija. Čia, kaip ir Saulė, Ugnis pirmiausia yra moteriška galia, nors visa arijų (indoeuropietiška) dermė sako, jog vyriška. Tai mūsų paslaptis. (…)Tačiau šventykla visada pirminė, iš jos skleidžiasi giluminė šviesa, namų altoriuose ji tampa išorine Dvasia. Ir vėl sugrįžta į šventyklą, kad susilietų su Esme, tai amžinoji dvasinė Rėda, kurią atspindi Ag – Ga kaita, lyg įkvėpimas ir iškvėpimas. Ag – įkvėpimas, judesys nukreiptas į save, į Esmę, vidun ir Ga – ta pati galia, nukreipta į išorę, išorinei kūrybai, veiksmui. Pats žmogaus kūnas, kvėpavimo vyksmas ir šių garsų tartis apie tai praneša, įkvepiant patogiau tarti ag, o iškvepiant ga.“

Rašinys „Narajanas ir draugai: klausimai ir atsakymai [1]“

„Jeigu išorinė Šventoji ugnis Agnija, kurią per omžius omžinuosius prabočiai kūrė, yra žmogaus vidinės ugnies tąsa, tai tą ugnį savyje reikia pastebėti, atpažinti, suvokti.(…) Taip ši Agnija (…) buvo yra ir bus. Nebuvo laiko, kad jos nebūtų. Visokios tikybos ir religijos ateina ir išeina. Pavidalai keičia vienas kitą, viršininkų planai dūžta į krantą lyg jūros bangos. Deiviškasis Ugninis kvėpavimas apjungia laikmečius, mus su protėviais ir ainiais. O taip pat patį žmogų veda upės tėkmėje, jo kitime. Tačiau atskyrimo dovanos pagalba viską atėmus, kas kinta, lieka Tai, kas nekinta. Ir Tame yra Viskas. Todėl Amžinuoju Ugninės dvasios požiūriu, nėra ir negali būt jokių „evoliucijų“. Nes kinta ir mainosi tik Agnijos atspindžiai. Agnija yra tobula savo Omžinybėje. Ji gyva kiekviename iš mūsų. Šis suvokimas, žinojimas ir yra Vydija. Mes tai Žinojom, bet užmiršom, užmigom. Atbusdami atgyjame. Todėl Vydijos ryškėjimas žmoguje yra Atgaja, gijimas. Visa kita yra vienokia ar kitokia neišmanymo atmaina, nevyda.“

Rašinys „Narajano ašramai II dalis“

PABAIGAI DAR KARTĄ PRIMENU NUORODĄ Į PILNĄ RAŠINĮ – Apie Agniją