„Reikia sugebėti klausytis savęs, o būtent tai daugumai mūsų kultūros atstovų kelia sunkumų. Mes klausomės bet kokio balso ir bet ko, tik ne savęs. Mes nuolat esame apsupti nuomonių ir idėjų triukšmo, kuris mus užgriūva iš visur: iš kino ekrano, iš laikraščių, radijo, tuščių plepalų.
Klausytis savęs taip sunku, nes šis menas reikalauja gebėjimo, kuris šiuolaikiniam žmogui pasitaiko retai: gebėjimo likti vienam su savimi. Mes išsiugdėme baimę būti vieni; mes renkamės labiausiai netinkamą ir net nemalonią draugiją, pačius beprasmiškiausius užsiėmimus, kad tik nereikėtų būti vienam su savimi; atrodo, kad mes bijome galimybės atsidurti akis į akį su savimi. Ar mes manome, kad taip atsidursime blogoje draugijoje?
Manau, kad baimė būti vienam greičiau kyla iš sumišimo, kartais besiribojančio su siaubu pamatyti žmogų, kuris yra tuo pačiu metu toks pažįstamas ir toks svetimas; mes bijome, kad imsime bėgti. Tokiu būdu prarandame galimybę įsiklausyti į save…”.
— Erichas Frommas, filosofas, sociologas, psichoanalitikas. Iš knygos „Žmogus sau”.
Šiais laikais klausytis savęs taip pat geba nedaugelis. Mums labai patinka trankus triukšmas, kurį vadiname muzika, visada turi būti kažkoks gyvenimo užpildymas. Baimės niekur nedingo. Tačiau atsiranda žmonių, kurie siekia pažinti Save. Ne tą mažą ir baimių pilną „save“, tą, kurį dažniausiai ir laikome savimi-asmenybe, tačiau Tą, kuris atrandamas už asmenybės pavidalų – Save ašainį, pirminį, tikrąjį, nekintamą, esminį.
Vis tik kelias į Tai veda pro asmenybės slenksčius.
Žmogus, nukreipęs dėmesį į save, iš menamo veikėjo tampa tikruoju Stebėtoju. Iš pradžių stebime savo „mažąjį aš“, asmenybę ir jos savybes. Žvelgdamas į save, Stebėtojas yra sąžiningas pats su savimi: jis pamato įvairių dalykų, ne tik šviesių ir malonių, tačiau tamsių ir bauginančių dalykų. Susitikęs su savo džiaugsmais ir ypač baimėmis, jis stebi toliau…
Jis mato savybes, kurios keičiasi ir mainosi, mato mintis ir jausmus, įvairias gyvenimo aplinkybes, kurios tik atrodo svarbios. Jas ištrina laikas ir užpildo protą naujais įspūdžiais ir naujomis patirtimis. Kas gi pasilieka? Pasilieka Stebėtojas. Jis nesikeičia, jis visad tas pats – už asmenybės, už laiko ir erdvės. Jis Stebi pasaulių kūrimąsi ir griūtį. Jis Žino, kad Yra. Jis paprastas, už visų savybių, tyliai džiaugsmingas buvimas.
Jis mato, kaip griūva visi pasaulio vaizdiniai ir kuriasi nauji. Jis mato savo ir kitų žmonių svarbumą. Kaip keičiasi gyvenimo aplinkybės lyg kaleidoskope. Mokosi neteisti ir nevertinti. Gal būt jis gyvena įprastą žmogaus gyvenimą, tačiau išsiugdė gebėjimą ne tik dalyvauti išorėje, tačiau neįsitraukti viduje. Ką bedarytų ir kur bebūtų, jis ne tik veikia, kaip ir visi žmonės, tačiau ir stebi tą gyvenimą nesuinteresuotu žvilgsniu, o taip pat suteikia sau laiko pasėdėti ramiai, stebint tai, kas ateina ir nueina. Po to net kažkokio laiko paskirti nebereikia: ką bedarytų, jis visad prisimena patį Stebėjimo dalyką ir liudija kiekvieną savo veiksmą, jausmą ir mintį.
Jis mato ir suvokia – mintis iš kažkur ateina, praeina pro jį ir išnyksta. Kartais atmintis tas minčių sankaupas išsaugo, tačiau dauguma jų gyvena tik akimirką, išnykdamos visuotiniame minčių vandenyne.
Toks žmogus jaudinasi ir nesijaudina. Jam taip pat skauda, bet jis nėra tas skausmas, skausmas tiesiog yra. Jis patiriamas, tačiau kas yra Tas, kas patiria? Kas yra pats Stebėtojas? Dažnai atsakymas būna tyla. Iš pradžių protas reikalauja aiškių atsakymų, jis nekantrauja ir laukia. Ir po to pagaliau suvokia, kad pati tyla yra atsakymas. Toje tyloje nėra atskirties, o yra pilnatvė. Atskirtis ten, kur baimė. Stebėtojas peržengė baimę ir įžengė į atvirą, tylaus džiaugsmo pasaulį. Tiesos pasaulį – visai ne tų mažų žmogiškų „tiesukių“, kurios vis keičiasi ir jų daug yra prigalvota. Ši atsiskleidžianti Stebėtojui Tiesa yra paprastas akivaizdumas, ji yra ir su ja jau nepasiginčysi. Kas galėtų ginčytis? Protas? Bet jis dabar tyli, jis tylus.
Stebėtojas stebi tylą ir pats tampa tyla. Tampa tuo, kuo visada buvo. Kur dabar Stebėtojas, o kur Tyla?
Įsiklausyti į save ir atrasti Save, kažką daug didesnio už žmogišką, įprastą save. Tai yra grožis. Jei protui prireiktų gyvenimo prasmės, šis patyrimas galėtų toks būti, jis prasmingas. Tačiau protas tyli ir nebėra kam tos prasmės ieškoti. Bet lieka tylusis džiaugsmas, šviesi erdvė.
Šis didesnis „Aš“ yra ir jis Žino.
Tai paskatinimas jums turėti/įgyti savą dvasinį patyrimą, o aukščiau parašyti žodžiai yra pagalba einančiam Keliu.
Šlovė Einantiems. Malonės šiam Ėjimui. Būkite laimingi jau Dabar – tyliame džiaugsme, suvokime, aumenyje.
RG Narajanas
—
Vydija teskleidžias per Ugniją Šventą. Tebūnie suvokimas kaip giliausia dermė.
